Su jo valdymu siejamas Camp Davido taikos susitarimas tarp Egipto ir Izraelio vadovų, dėl kurio visas pasaulis sužinojo ir prisiminė JAV ginkluotųjų pajėgų prižiūrimos teritorijos ir sodybos Merilendo miškuose vardą, kur yra prezidento užmiesčio rezidencija.
Vos atėjęs į postą, J. Carteris atleido nuo atsakomybės visus amerikiečius, vengusius šaukimo į tuomet jau pasibaigusį karą Vietname, ir pasirašė strateginės ginkluotės ribojimo sutartį, susitikęs Vienoje su beveik neveiksniu ir sunkiai sergančiu Sovietų Sąjungos vadu Leonidu Brežnevu. Jaunystėje tarnavęs laivyne ir susidūręs su branduolinio reaktoriaus avarija povandeniniame laive, jis laikėsi neigiamo požiūrio į branduolinius ginklus ir siekė būti taikdariu, ypač baigęs politinę karjerą.
Jimmy Carteris gavo Nobelio premiją už savo dešimtmečių pastangas vykdyti neformalią diplomatiją ir gydyti pasaulio nesutarimus, nors jo pasiekimai buvo veikiau simboliniai, mat buvęs prezidentas turėjo talentą rietis su beveik visais ryškesniais politikais savo šalyje, bambėti, kritikuoti ir įžeidinėti juos, kaip elgėsi ir su Kongreso nariais savo kadencijos metu.
Jimmy Carteris gavo Nobelio premiją už savo dešimtmečių pastangas vykdyti neformalią diplomatiją ir gydyti pasaulio nesutarimus, nors jo pasiekimai buvo veikiau simboliniai, mat buvęs prezidentas turėjo talentą rietis su beveik visais ryškesniais politikais savo šalyje, bambėti, kritikuoti ir įžeidinėti juos, kaip elgėsi ir su Kongreso nariais savo kadencijos metu.
Nors jis atėjo į prezidento postą beveik atsitiktinai, nesunkiai nugalėjęs neišrinktą laikinąjį prezidentą Geraldą Fordą, kai šalis buvo išvargusi nuo Vietnamo karo bei prezidento Richardo Nixono gėdingo pasitraukimo po Watergate’o skandalo ir ekonominės krizės, pasirodė, kad vilties prezidentas ne tik nepateisino vilčių, bet sugebėjo sudirbti beveik viską, prie ko prisiliesdavo.
Laikotarpis, kai Jimmy Carteris buvo Baltuosiuose Rūmuose, Amerikai buvo vienas liūdniausių ir nykiausių: didžiulė infliacija ir naftos krizė (po Irano revoliucijos ir vėliau prasidejus Irano ir Irako karui, naftos kaina padvigubėjo ir amerikiečiai vėl pamatė eiles prie degalinių, kaip dar nepamirštais 1973 metais), nedarbas ir šalies tarptautinis pažeminimas.
Gėdingosios 444 dienos, kai 53 JAV piliečiai Teherane buvo laikomi įkaitais buvusioje JAV ambasadoje, o Amerika nieko negalėjo padaryti (įkaitus paleido tik 1981 metų sausio 20 dieną, per kito prezidento inauguraciją), buvo silpno ir neryžtingo prezidento Jimmy Carterio politinės karjeros nuosprendis.
Po chaotiškos ir negrabios 1980 metų rinkimų kampanijos, kai Jimmy Carteris, susipykęs su kongresu ir su didele dalimi savo partijos, irzliai kaltindamas visus aplink ir nemokšiškai bei smulkmeniškai puldinėdamas savo priešininką – kylančią žvaigždę Kalifornijos gubernatorių Ronaldą Reaganą – kovą dėl prezidento posto pralaimėjo taip triuškinamai, kad panašaus lūžio Amerika dar nebuvo mačiusi.
Netrukus po įkaitų paėmimo, 1979 metų pabaigoje, Sovietų Sąjunga pradėjo karą Afganistane, o J. Carteris tegalėjo simboliškai protestuoti, boikotuodamas 1980-ųjų vasaros olimpines žaidynes Maskvoje.
Po chaotiškos ir negrabios 1980 metų rinkimų kampanijos, kai Jimmy Carteris, susipykęs su kongresu ir su didele dalimi savo partijos, irzliai kaltindamas visus aplink ir nemokšiškai bei smulkmeniškai puldinėdamas savo priešininką – kylančią žvaigždę Kalifornijos gubernatorių Ronaldą Reaganą – kovą dėl prezidento posto pralaimėjo taip triuškinamai, kad panašaus lūžio Amerika dar nebuvo mačiusi.
Ronaldas Reaganas laimėjo 44 valstijose iš penkiasdešimties, surinkdamas 489 rinkikų balsus. Jimmy Carteris gavo 49. Pirmą kartą nuo 1952 m. Senate daugumą gavo respublikonų partija ir Ronaldas Reaganas atėjo su didžiuliu pasitikėjimo mandatu aštuoneriems metams, kurie baigė Šaltąjį karą Vakarų pergale.
Nors Jimmy Carteris dėl Lietuvos ir kitų Baltijos šalių (o ir dėl likusios Rytų Europos) nepadarė lygiai nieko, savo karjerą supleškinęs jis tuo pačiu atvėrė vartus tai jėgai, kuri suteikė mums galimybę pasprukti iš Blogio Imperijos.
Nors Jimmy Carteris dėl Lietuvos ir kitų Baltijos šalių (o ir dėl likusios Rytų Europos) nepadarė lygiai nieko, savo karjerą supleškinęs jis tuo pačiu atvėrė vartus tai jėgai, kuri suteikė mums galimybę pasprukti iš Blogio Imperijos.
Norėjęs gero, bet nelabai mokėjęs rasti sąjungininkų, konfliktiškas ir neišmanantis politinės kovos, Jimmy Carteris pataikė į dešimtuką tik kelis kartus: paskyręs didįjį XX amžiaus politinį technologą ir Sovietų Sąjungos sunaikinimo architektą, aršų antikomunistą lenką Zbigniewą Brzezinskį savo nacionalinio saugumo patarėju, dereguliavęs JAV avialinijų industriją ir leidęs privatiems asmenims (o ne tik didelėms darykloms) pirmąsyk po prohibicijos pirkti apynius bei salyklą ir virti alų. Būtent po šio žingsnio Amerikoje suklestėjo mažų daryklų ir kraftinio alaus kultūra, ilgainiui pakeitusi ir likusį pasaulį.
Jimmy Carteris, 39-asis JAV prezidentas, mirė gruodžio 29 dieną savo namuose, gimtajame Pleinso miestelyje, Džordžijos valstijoje. Jis sulaukė 100 metų ir yra ilgiausiai gyvenęs šalies prezidentas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
