Galbūt nuo to, kad konservatorius Vytautas Kernagis pasiūlė, kad lietuvių autorių muzikai radijo stotyse būtų 35 procentų kvota? Apie tai rašė DELFI.
Kodėl man nuo to norisi daužyti galvą į sieną? Todėl, kad aš esu gyvenime balsavęs už konservatorius, ir ne kartą, ir esu sakęs apie juos gerus žodžius, nurydamas tai, ką norėdavau pasakyti. Kad neišrinktų dar blogesnių. Kad valdžioje būtų mažiausias blogis.
Dabar tos partijos atstovas kviečia cenzūruoti radijo stočių turinį (pirmiausia valdžia pracenzūravo spaudą ir plėšė žurnalus, sakiau tada, kad ateis laikas muzikai ir teatrui, jūs sakėt, kad nusišneku, jūs sakėt, eik apie kotletus rašyk, tai kas dabar teisus, jūs ar aš?). Opozicijos atstovas, rupūs miltai. Konservatorių atstovas, kad juos kur Perkūnas. Tų žmonių, kurie visgi gal turėtų prisiminti, kas yra Vytautas Landsbergis, dėl ko mums reikėjo laisvės ir nepriklausomybės, kam buvo Sąjūdžio mitingai, ką rašė laikraščiai „Atgimimas“ ir „Sąjūdžio žinios“, kodėl mes kėlėme į Gedimino pilies bokštą trispalvę vėliavą.
Tikrai ne tam, kad valdžia sakytų radijui, kokią muziką groti. Aš jau ne toks jaunas, aš prisimenu, kada valdžia paskutinį kartą aiškino, kokią muziką groti per radiją ir televiziją. Ir man visai nepatiko, kad valdžia man parinkdavo repertuarą.
Aš visai nieko prieš lietuvių autorių muziką, nors gero ten nelabai daug, bet, manau, atsirinkinėti turi klausytojas. Aš prieš tai, kad radijo stočių repertuarą kontroliuotų, normuotų ar rekomenduotų valdžia. Gana jau, kad Valstybinė kalbos inspekcija jau kontroliuoja, kaip reikia tarti žodžius radijo ir televizijos laidose ir gali skirti baudas. Aš tikėjausi ir norėjau, kad mums užteks vieno valstybinio idiotizmo, kalbos reguliavimo.
Kalbėjau, kad jie prisikas iki muzikos, bet pats tuo netikėjau.
Lietuvos muzikos industrijos atstovai tyli, neloja ir nežiaukčioja: argi čia bus blogai? Neblogai. Papildomai visiems įkris pinigų, savus parems. Užsienio kūriniai visada turėjo savo pritaikymą – juos galima buvo nebaudžiamai vogti ir pateikinėti kaip savus.
O kas dėl konformizmo? Mūsų menininkai ir kultūrininkai visada tokie buvo: jie nieko neturėjo prieš politinius užsakymus, kad tik saviems nubyrėtų – tam ir buvo Dailininkų, Teatro veikėjų, Kompozitorių, Rašytojų sąjungos, kad kuo geriau valdiškas subsidijas pasidalinti, prie pašaro saviems prieiti, valstybinius užsakymus gauti monumentaliems darbams, puošiant parodomąjį Juknaičių kolūkį.
Jie juk pratę skirstytis tarpusavyje visokias ten Kultūros ministerijos paramas ir valdiškas „poilsio stovyklas“, valdiškus butus-dirbtuves gera kaina, pagerinto išplanavimo butus Vilniaus Mildos ir M. K. Čiurlionio gatvėse, kelialapius į Nidos ir Palangos poilsio namus ir visus kitus dalykus, kuriais Sovietų Sąjunga ir valdančioji komunistų partija nuolat penėjo prie gero pašaro pripratusius tautos šviesulius.
Lietuviškiems muzikos autoriams (tiems, kurie klusnūs ir sisteminiai) vėl ateina geras, išgalvotas gyvenimas. Bus gyvent smagiau.
Sekantis žingsnis (ne „kitas“, o būtent „sekantis“) bus teatro repertuarų reguliavimas: kad 35 proc. kiekvieno teatro repertuare lietuvių dramaturgų pjesės.
Paskui bus kinas: kad baigtųsi kino teatruose visi tie amerikietiški filmai, arba bent juos pastačius į vietą. Rodai vieną amerikietišką filmą, rodyk vieną lietuvišką. Nesiraukykit, panaši tvarka sugalvota Prancūzijoje, ir ji prieš daugelį metų užtikrino, kad prancūzų kinematografas gamina klaikius kiekius šlamšto, kurio niekas nerodytų, jei nebūtų kvotų. Užtat kiek absolventų su nuliniu talentu turi darbą.
Paskui bus knygynai: jei nori vieną verstinę knygą statyti į knygyno lentyną, būk malonus, šalia turi būti bent viena lietuvių rašytojo knyga. Pardavei užsienietišką knygą, turi ir vieną lietuvišką parduoti. Šitas tai man patiktų: aš kasmet išleidžiu po knygą, tai mane daugiau pirks. Nenorės pirkti – kaip nors parduosim, priverstine tvarka.
Paskui padarysime dar daugiau tvarkos, padarysim, kad išmaniuosiuose telefonuose būtų ne mažiau, nei 35 proc. programėlių lietuviškos, ir kad interneto paieškose 35 proc. rezultatų pirmajame puslapyje būtų privalomai iš lietuviškų tinklalapių.
Ir tada galėsime pereiti prie to, kur labiausiai niežti. Portalus (taip, tuos prakeiktus portalus) priversime, kad 35 proc. naujienų būtų iš Lietuvos, ir daugiau nei pusė naujienų būtų geros. Oi, palaukite, šitas jau buvo. Šitas jau buvo, tikrai. Apie privalomą gerų naujienų kvotą buvo taip seniai, kad daugelis net pamiršo, kaip turėjome tokį idiotizmą.
Bet jie neatstos. Jie tik kuriam laikui aptilo. Nes valdžiai labiausiai už viską norisi reguliuoti žiniasklaidą, kiekviename žingsnyje, kiekvienu aspektu, jei ne žodį, tai vaizdą, jei ne vaizdą, tai muziką, bet valdžia negali nereguliuoti, jai labai norisi kištis į viską.
Kodėl dar man norisi trenkti galva į sieną? Todėl, kad konservatorių partijos, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių Demokratų nariai ir vadovybė, visi kaip vienas, tą pačią dieną neatsistojo ir nepasakė: tokios nesąmonės mes neremiam, nepalaikom ir tik per mūsų lavoną gali būti įgyvendintas toks sovietų skudurais dvokiantis absurdas mūsų šalyje.
Bet ne, matyt, jie pamiršo, iš kur atėjo į politiką.
Pamiršo, kas buvo sovietų laikais Katalikų bažnyčios kronika, kuri buvo slaptai nuo cenzūros vežiojama į Vakarus. Pamiršo, kaip žmonės prieš trisdešimt metų spjaudėsi nuo tuometinės cenzūros, Glavlito. Pamiršo (o gal niekada nežinojo) apie sąrašus muzikos, kurios nerekomenduojama groti, ir ką jie ir jų tėvai galvojo apie tuos sąrašus. Pamiršo, kaip poetus ir rašytojus teisdavo dėl jų tekstų turinio – „sovietinės tikrovės juodinimas ir šmeižimas“.
Bet iš politikų nedaug ir tikėjausi. Daug liūdniau yra mano žmonės, kuriems, atrodo, visai nerūpi. Žinoma, čia juk tik apie cenzūrą, kam ji trukdo. Muzika, koks skirtumas. Čia viena, čia kita. Ką gros, tą klausysim. Čia tau ne apie brangius kalafiorus bliauti – va ten tai tikras skausmas.
Laisvė mūsų žmonėms šiaip nedidelė vertybė. Žymiai svarbiau nedidelės kainos ir protingi šildymo tarifai, o kas ta laisvė, ant bulkos neužtepsi.
Net jeigu tai tik laisvė per radiją klausytis to, ką mėgsti ir ką radijo stotis nori groti.
Kai laisvė yra tuščias žodis, ar bereikia tikėtis, kad kada nors bus norinčių ją ginti?