Man apie tai pranešė socialinis tinklas „Facebook“, ir aš jums papasakosiu, kaip viskas buvo.
Gal pastebėjote, kad nebesikeikiu Feisbuke necenzūriniais žodžiais, ir net cenzūriniais vengiu keiktis. Apskritai, nebesiginčiju, kiek galėdamas, viešumoje. Nors kartais šio bei to prasprūsta, ypač jei į mane kreipiamasi asmeniškai. Karantinas, suprantate, nervai ištampyti.
Jei nepastebėjote, dar geriau. Reiškia, jūs tiesiog Užkalnio neskaitote. Jūs geroje draugijoje: Lietuvoje ir pasaulyje yra apie pusę milijono asmenų, kurie yra pareiškę, kad jie manęs neskaito. Jie, kaip veganai, apie tai, ko nevalgo, praneša kiekvieną kartą, nors jų niekas ir neklausia. Dažniausiai nekentėjai praneša manęs neskaitą iškart po to, kai perskaito mano straipsnį.
Kiti dar pasako „kas jis toks išvis“, leisdami suprasti, kad jie apie mane net nėra girdėję. Kaskart, kai girdžiu tokį pasakymą, iškart įsivaizduoju vargšą žmogų, kamuojamą savo mažos savivertės, tokį, kuris jaučiasi esąs niekas, jo vardo niekas nežino ir net grįžęs į namus jis turi prisistatyti šeimos nariams, nes kitaip visi jau bus pamiršę, kas jis toks. Tą skriaudą ilgai jautęs nelaimingasis ją taško į aplinką, kaip žiurkė narve, kuri puola kandžioti kitas žiurkes, kai jai blogai.
Pirmąjį kartą Feisbukas sureagavo, kai parašiau kažkokiam komentatoriui, kad aš jį dabar už jo durnumą užblokuosiu. Gavau laišką iš socialiniame tinkle dirbančių robotų, kad mano komentaras yra priekabiavimas ir smurtavimas (nė vienas gyvas žmogus, žinoma, to komentaro niekada gyvenime nėra skaitęs). Tebūnie, nors durnumą pavadinti durnumu dar visai neseniai buvo leistina. Bet dalykai keičiasi, dabar reikia kalbėti kitaip – kitąsyk pasakysiu žmogui, kad jis būtų pats protingiausias žmogus bet kurioje tuščioje patalpoje, į kurią jis benueitų.
Dabar neseniai buvo dar geresnis bajeris. Pakomentavau pas vieną seną bičiulę Feisbuke (ta prasme, ji nėra sena, tik mudu seniai pažįstami). Ji rašė apie naują tvarką, kur darbdaviai turės pasiaiškinti, jei moterims moka mažiau negu vyrams (žinoma, jei vyrams moka mažiau, tai aiškintis neprivalės ir, atvirkščiai, gaus pagyrimą iš lygių teisių komisariato – nes lygios teisės visada reiškia, kad teisės gali būti nelygios, svarbu, kad būtų palinkusios teisingon pusėn). Toji bičiulė yra nuolatinė mūsų žurnalo autorė, ir aš komentare parašiau: „Mūsų žurnale mes visada mokam moterims mažiau, nes jų mažesnė smegenų apimtis.“
Aš nelaukiau, kad kas nors gali tai priimti rimtai. Tai yra tokia akivaizdi ir skaidri ironija, kad žmogui, nesupratusiam žinutės, turėtų būti nuoširdžiai gėda.
Jeigu man atsiųstų mokėjimo priminimą iš mokesčių inspekcijos, o aš jiems parašyčiau atgal, kad už mane šįkart jiems sumokės Kalėdų Senelis, jie juk nesikreiptų į prokuratūrą, prašydami man kelti bylą už melagingą laidavimą. Tiesiog suprastų, kad čia diedas taip juokauja, gal ir nelabai juokingai, bet ką tu jam padarysi.
Neįmanoma įsivaizduoti, kad 2021-aisiais mūsų Viešpaties metais kas nors galėtų pagalvoti, kad pareiškimas apie mažesnę algą už mažesnę smegenų apimtį lyties pagrindu gali būti ne humoras (jei jums nejuokinga arba nepatiko tas juokas, čia jau jūsų bėdos).
Tačiau aš neįvertinau žmonių įžeidumo, irzlumo ir neapykantos.
Čia kaip tas pagarsėjęs straipsnis (jų, aišku, buvo daugiau nei vienas), po kurio turėjau eiti į instancijas aiškintis: kodėl, girdi, Užkalnis parašė, kad žmonėms prieš balsavimą reikėtų tikrinti protinius sugebėjimus, ir neprileist prie balsadėžių, jei jie nelabai orientuojasi.
„Tai akivaizdus juokas, tai humoras, niekas negali, būdamas blaivaus proto, priimti tokio siūlymo rimtai. Niekas negali įsivaizduoti, kad toks rinkimų teisės ribojimas gali būti įgyvendintas Lietuvoje“, sakiau aš tada komisijai, ir viena narė rūgščiai pastebėjo, kad jai toks humoras nepatinka. Tada jai priminiau, kad čia ne meno taryba ir kad ji neturi prievolės svarstyti mano rašymų literatūrinių privalumų ir trūkumų.
Komisijos narė negalėjo ginčytis, tik atsiduso. Ji labai būtų norėjusi pamokyti mane rašyti geriau, nes iš pažiūros atrodė panaši į pedagogę (tik panaši – ir tegul tai nebūna priimta, kaip įžeidimas, šiais laikais nežinai, kas nuo ko įsiskaudins).
Pyktis ir pagieža visuomenėje yra tokie, kad skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai vienintelio tenori – keršto ir bausmės bet kam aplinkui, kad užčiauptų pagaliau tuos kitus. Tiems, kas jaučiasi nuskriausti ar neįvertinti, iš esmės nesvarbu, kas ką rašo ar sako: pamato nekenčiamą pavardę ir pradeda bliauti, patraukit nuo vaizdo, negaliu žiūrėti, apsivemsiu.
Iš esmės niekam nebesvarbu, ką tie, jų nekenčiami, žmonės skelbia ar apie ką jie rašo: aš gaunu laiškus, pilnus bejėgio įniršio, ir dėl straipsnių apie maistą, ir dėl kvepalų apžvalgų, ir dėl politinių vertinimų. Reikalavimas vienas: neberašyk, užsikimšk, nenoriu tavęs skaityti. Tai yra patrikusios žmonos įtūžis, kuri tranko įsiutusi puodų dangčius dėl bet ko: ar kad vyras atnešė du pakelius sviesto iš parduotuvės vietoje vieno pakelio, ar kad vyras tyli („turbūt galvoji, kaip nori mane palikti ir pas kitą bobą išeiti“), ar kad šneka („nusibodai, nenoriu tavo nesąmonių klausyti“).
Žmonės įniršta net ir išgirdę apie žodžių ir įsitikinimų laisvę (kuri, priminsiu, tebegalioja Lietuvoje). Pradeda kalbėti kažką apie teises, neatskiriamas nuo pareigų, nors Konstitucijoje nieko tokio nėra įrašyta, tik nurodyta, kad žodžio laisvę tegalima riboti įstatymu ir tik dėl nurodytų rimtų priežasčių, pavyzdžiui, negalima nusikalstamai skleisti neapykantos ar dezinformacijos, bet net ir tuos atvejus nustato teismas, o ne pensininkų choras ir ne liaudies menininkai iš provincijos.
Apie jokias pareigas visiems patikti ir įtikti ten nėra kalbama. Niekam iš mūsų nėra numatyta prievolė juokauti taip, kad būtų visiems juokinga. Neigiamas atsiliepimas apie filmą, maistą ar parodą nėra neapykantos sklaida arba šmeižtas. Pasiūlymas žmogui mokytis ir stengtis, jei nori geresnio darbo ir didesnių pinigų, irgi nėra socialinės diskriminacijos propaganda, pažeminimas ar kitoks nusikalstamas elgesys, kaip daug kam atrodo.
Neapykantos kalba, neapykantos sklaida ir paniekinimas dažniausiai yra įžeisto žmogaus galvoje, o ne jo aplinkoje.
Jei jums atrodo, kad visa žiniasklaida susimokiusi prieš jus, jei apžvalgininkai nori jus įžeisti asmeniškai, o televizijos laidos nuolatos tyčiojasi iš jūsų, tai jūs tikrai turite problemą, bet problema nėra žiniasklaida, apžvalgininkas ar televizorius. Problema, greičiausiai, esate jūs pats.