Buvo toks anekdotas. Mokytoja išsikviečia Petriuko tėvą į mokyklą ir sako, kad vaikas kalbėjęs, jog jo tėtis dirba viešnamyje, keičia paklodes ir renka panaudotus prezervatyvus. „Žinote, – atsako muistydamasis vyriškis, – aš iš tikrųjų esu skyrybų teisininkas, bet kaip paaiškinti aštuonerių metų vaikui tokį siaubą?“
Galima būtų drąsiai įrašyti „influenceris“ (arba „nuomonės formuotojas“, kaip rašoma kai kada, kai norima skambėti lietuviškiau), ir šie žodžiai tikrai pataiko į tą kategoriją, kur baisu net ir kam nors papasakoti.
Tėvai krūpteli ir net žegnojasi, kai vaikai pasako, kad užaugę nori būti influenceriais (paklausti „kodėl?“, vaikai paprastai sako, kad gaus nemokamai daug visokių daiktų, kuriuos kiti turi pirkti; yra tiesos, tik vaikai nesupranta, kad tie daiktai, papuošalai, kosmetika ir net automobiliai yra viso labo tik darbo instrumentas ir kad laimė iš nemokamų lūpdažių yra, švelniai tariant, nelabai intensyvi).
Tėvams reikėtų prisiminti, kad vaikai visais laikais svajojo apie nesąmones. Prieš trisdešimt metų mergaitės norėjo fotomodelio karjeros (o jeigu ne, tai bent jau šokti striptizo bare Vokietijoje), berniukai svajojo dirbti banko apsauginiais ir dėvėti blogai pasiūtus kostiumus su baltomis kojinėmis arba norėjo būti reketininkais, kad galima būtų važinėti mašina per šaligatvį ir vakarais šaudyti į šviestuvus baruose. Iš daugumos tų vaikų išaugo normalūs žmonės.
Ar tik nebus taip, kad tikitės iš manęs sudirbimo ir subaladojimo tų visų influencerių adresu? Štai, neseniai buvo paskelbti nauji reitingai, ir liaudies neapykanta ošė taip, lyg būtų paskelbę raguotų velnių ir demonų dešimtuką arba rinkę smarkiausius prekiautojus narkotikais prie mokyklų, o gal vaikų organų pardavėjus.
Tiesa yra tokia, kad influenceriai nieko blogo jums nedaro (arba bent jau jie tokie pat geri ir blogi, kaip ir vidutinis Lietuvos žmogus). Nors nemanau, kad tarp jų yra daug aukso medalininkų arba turinčių dideles akademines perspektyvas universitetuose, ir nors ne kiekvienas jų būtinai žinotų, kuo Žemaitė skiriasi nuo žemaičių blynų, tačiau tie žmonės puikiai susivokia erdvėje ir laike. Jie nėra kažkokie unikalūs kvailumo nešėjai – tiesiog jie daug būna eteryje, o kai daug šneki, tai kartais ir nusišneki (pasitaiko net patiems geriausiems). Jei jūsų močiutę tiek filmuotų ir ji tiek keltų istorijų į socialinius tinklus, tai ji dar ne taip nusišnekėtų.
Maža to, esu pasiruošęs įrodyti, kad visi išpuoliai prieš influencerius šiandien yra daugiau motyvuoti pagiežos ir beviltiško pavydo: kaip čia gali būti, kad aš dirbu rimtą darbą, kenčiu, važinėju į biurą per transporto kamščius, o štai ta ūdra ir kiaunė per dieną daro asmenukes ir vis su taure prie baseino arba baseine su maudymuku, arba atostogose po palme, arba viešai valgo krevetes taip, lyg jos būtų nemokamos.
Štai pagrindinės pretenzijos, ir ką į jas galima atsakyti.
„Kokie čia nuomonės formuotojai, mano nuomonės jie neformuoja.“ Niekada taip nesakykite, nebent norite apsijuokti. Rinkodaros psichologai žino, kad lengviausiai manipuliuojami žmonės yra tie, kurie garsiai šaukia, kad jų reklama neveikia. Taisyklė yra tokia: jei šnekate apie nuomonės formuotoją, jei perskaitėte apie jį straipsnį, jei nuėjote tą straipsnį pakomentuoti, tai patvirtina, kad jis jūsų nuomonę jau suformavo ir, bent iš dalies, valdo jūsų smegenis.
Žinoma, „nuomonės formuotojas“ yra nei šioks, nei toks pavadinimas. Nuomonę formuoja kiekvienas, kas kalba viešai ir kas yra išklausomas. Net seniai mirę žmonės, jei jie yra parašę knygų, kurios ir šiandien skaitomos, yra nuomonės formuotojai. Nuomonę formuoja filmai, jų režisieriai, scenaristai ir aktoriai. Viskas pasaulyje, kam žmonės neabejingi, formuoja nuomonę. Tai tikrai nėra atskiras užsiėmimas tų, kas reklamuoja šampūną arba spa paslaugas ar fotografuojasi ir rodo, kaip gera sportuoti, geriant papildus.
„Kiek gali apie juos rašyti? Man jau bloga nuo jų.“ Tik tiek rašo, kiek jūs skaitote. Influenceriai yra mūsų, žurnalistų, geriausi draugai, nes mes tikrai žinome, kad jie publikai įdomūs. O mes rašome apie tai, kas jums įdomu. Nebadysiu pirštais į pastarųjų dienų pavyzdžius, bet publikos interesai dar kartą buvo įrodyti. Juk jūs galėjote skaityti apie senovės civilizacijas arba biochemijos atradimus. Patys žinote, ką pasirinkote.
„Aš išvis nieko apie juos neskaitau, o juos kiša ir kiša.“ Skaitote, ir mes, žurnalistai, geriausiai apie tai žinome. Jūsų elgesys internete – kaip ant delno. Sakote, kad skaitote tik antraštes, o mes žinome, kad perskaitėte visą straipsnį iki pabaigos ir dar nuotraukas vartėte. Ir dar žinome, kurios jums labiausiai patinka. Taip kad mes nekišame, mes tik draugiškai siūlome tai, kas jums smagu.
„O kur čia tokią profesiją gauna, „nuomonės formuotojas“, kokiame universitete diplomą davė?“ Na jau. Universitetuose nerengia taip pat ir kvėpavimo trenerių, moteriškumo čakrų plėtotojų, auskarų dizainerių Kaziuko mugėms, laidotuvių vainikų pynėjų, piršlių vestuvėms, politikų, paveikslų rėmintojų, šuniukų kirpėjų ir spynas atidarančių šaltkalvių, ir tos profesijos yra kiekviena savaip reikalinga ir svarbi.
„Tegu normalų darbą susiranda.“ Kodėl turėtų? Influenceriai darbą jau turi. Žinoma, jis jums gali nepatikti, tačiau jie juk jums nesiūlo mesti savo pareigų biure arba statybose ir eiti reklamuoti čiužinių. Tiesiog jūs ir influenceriai – skirtingi žmonės su skirtingais užsiėmimais. Tai – laisvojo pasaulio specifika. Kas ką nori, tas tą ir dirba, jei tik tai nesikerta su įstatymais.
„Seniau jokių influencerių nebūdavo, visi patys išsirinkdavo, ką jiems pirkti ir kaip rengtis.“ Na, senais laikais daug ko nebūdavo, pavyzdžiui, medicininės narkozės ir antibiotikų, o taip pat balsavimo teisės moterims, bet tai nereiškia, kad seniau buvo būtinai geriau. Be to, senais laikais nuomonės formuotojai buvo, ir jie buvo žymiai baisesni: vadinosi „Bažnyčia“, vadinosi „žiniuonys“ ir dar visaip kitaip, ir ten paveiktos įtakos minios ne sulčiaspaudžių ėjo pirkti, bet neįtikusius degino ant laužo. Kai prieš porą tūkstančių metų vieną penktadienį nukryžiavo Kristų, taip irgi padarė todėl, kad minioje buvo šaukiančių ir siūlančių tokį sprendimą, nuomonė buvo paveikta ir tokį sprendimą priėmė Romos imperijos valdžios atstovas Judėjos provincijoje.
Visais laikais buvo tie, kas kalba, tie, kas klausosi, ir buvo tie, kas piktinosi, kad klausosi ne tų, kur reikia.
Šiame rūšiavime pats prasčiausias pasirinkimas yra piktintis, užuot pačiam kalbėjus, klausiusius ar tylėjus.