Kiek skraidžiau iš Vilniaus, mūsų senutis, atsilikęs, rusiškas ir sovietinis oro uostas, rodos, tuoj plyš per kraštus, kaip tas Palangos kurortas, kuriame viena vasara blogesnė už kitą, pasak verslininkų.
Kažkada statytas pusei milijono keleivių per metus, paskui kiek plėstas ir nesunkiai viršijęs milijoną (buvo sakoma, kad pusantro milijono jau bus visiška riba, kad daugiau jau nebebus įmanoma), Vilniaus oro uostas (tarptautinis kodas VNO) šiemet akivaizdžiai viršys penkis milijonus keleivių, nebent įvyktų kokių nors baisių dalykų, kurių nelinkim niekam, ypač sau. Gal pasieks ir šešis milijonus.
Mano gimtasis Kaunas, beje, apie kurį buvo daug metų kalbama, kaip apie idealią vietą pagrindiniam šalies oro uostui („per patį šalies vidurį, visiems arčiausiai, o tas Vilnius tai prie Baltarusijos sienos“) buvo ir bus truputį virš milijono, kas lengvai įrodo, kad žmonės daugiausiai skraido į ten ir iš ten, kur daugiausia pinigų ir ekonominio veiksmo.
Tai kodėl pagrindinis šalies vežėjas, airijų oro linija skurdžiams ir kiaulėms-taupyklėms (nepykite ant tų žodžių, aš ir pats jų lėktuvais kartais skraidau, kas ir apie mane daug pasako), Ryanair, vėl karpo skrydžius iš Vilniaus
Žinoma, dalis tų karpymų yra sezoniniai, bet tuo guostis neverta: jau buvo karpymų šiemet ir anksčiau.
Paaiškinimas liūdnas: mes keliaujame pigiai ir taupome kiekviename žingsnyje, o būti pigių skrydžių kryptimi nėra joks pasiekimas ar joks pasididžiavimas, lygiai taip pat, kaip nėra laimė būti šalimi, kur labiausiai plečiasi pigiausi parduotuvių tinklai.
Štai vienas požymis, į kurį neatkreipiate dėmėsio. Vidutiniame lėktuve, skrendančiame trumpais maršrutais, prie avarinių išėjimų, yra dvidešimt keturios vietos (šešios eilės po šešis krėslus), kuriose yra labai daug vietos kojoms ištiesti. Šias vietas gali nusipirkti bet kas, kas pasiruošęs sumokėti keliolika papildomų eurų (ne kelis šimtus, kaip verslo klasėje) už komfortą. Dvidešimt keturios vietos iš maždaug dviejų šimtų vietų lėktuve.
Paprastai jos parduodamos greičiausiai.
Kiek skraidau iš Vilniaus ar į Vilnių, dar nebuvo tokio skrydžio, kuriame negalėtum tos vietos nusipirkti: lietuviams nereikia. Jie geriau dvi ar tris valandas kankinsis, negu padarys savo gyvenimą truputį patogesnį.
Pačiame skrydyje sėdi susispaudę ir dažniausiai nieko neperka – nei maisto, nei gėrimų („o kap brungę…“, murma ir keikiasi), juk yra palikuonys tautos, kuri buvo pratusi keliauti autobusais ir su savimi vežiotis kietai virtus kiaušinius ir rūkytas dešras, kad nieko nereikėtų tame užsienyje pirkti, ir gerti tik iš nemokamo fontanėlio – apie tai rašiau pirmadienį DELFI, pasakodamas prisiminimus apie mūsų nešlovingą postsovietinę praeitį.
Jei jūs galvojate, kad oro linija šitų dalykų neskaičiuoja, jūs labai klystate: aviacijoje skaičiuojama viskas, ir taip pat vidutinis pelningumas, skaičiuojant vienam keleiviui.
Žinote, kodėl daugelyje pasaulio oro uostų, kai perkate bet ką terminale, jūsų paprašo parodyti įsodinimo taloną ir užsirašo jūsų skrydžio numerį? Ne, jiems nerūpi, ar jūs tikrai esate keleivis. Jie nori žinoti, kurių krypčių keleiviai kaip elgiasi.
Kažkada oro linijos, skraidančios į Lietuvą iš Anglijos, kalbėdavo apie liūdnus skaičius: lietuviai (arba skraidantys į Lietuvą) buvo dešimt-vienuolika kartų šykštesni, nei vidutiniai vakariečiai (nors daugelis Lietuvoje labai mėgsta išdidžiai rėkauti, girdi, mes ne rytų Europa, mus Jungtinės Tautos paskelbė šiaurės Europa, štai kokie mes šaunūs). Tai buvo apverktini skaičiai. Statistika nemeluoja.
Iš taupyklių irgi pasidaro savo skatikus, tačiau – paskutinėje eilėje. Mes niekam nebuvome svarbūs, ir nebuvome prioritetas. Todėl mūsų skrydžius ir karpo.
Kažkada, daugiau nei prieš dešimtmetį buvo skelbti tokie skaičiai, kad vidutinis keleivis, keliaujantis iš Vilniaus oro uosto, jame prieš skrydį išleidžia truputį virš penkių litų (šių dienų pinigais – pusantro eurų). Turbūt pradinės mokyklos mokinys daugiau išleidžia per pietų pertrauką – spaudikų kraštas visame gražume. Dabar litų nebėra, bet situacija, manau, panaši.
Lėktuvui nusileidus, pirmam pašokti ir griebti krepšius ir grūstis praėjime – štai kur lietuvio siekis. O pinigų prakeiktiems vertelgoms jie neatiduos, ir taip jau jaučiasi per daug sumokėję. Apsukti, kažkaip nemokant už bagažą, bandyti vilkti lagaminą į saloną nemokėjus, ir gink Dieve už nieką nemokėti pinigų, štai mūsų nacionalinė svajonė ir tautinė idėja.
Dar vienas rodiklis, apie kurį niekas nebegalvoja, ir kuris niekam neskauda: Lietuva jau seniai nebeturi nacionalinės oro linijos (nuo tada, kai pirma užvertė kanopas beviltiška, sovietinių bebrų karšinama „flyLAL“, o paskui buvo kvailai ir pagiežingai sužlugdyta Vilniaus oro bendrovė „Air Lituanica“, nes mes užsispyrę neleisim pinigų geram dalykui), ir niekam neskauda ir negėda.
Ką jūs, labiau rūpi nacionalinis stadionas, kurio išties mažai kam reikia, kaip ir lietuviško futbolo, kuris yra toks pat nesusipratimas, kaip prieš trisdešimt metų svaičiotas ir įsivaizduotas lietuviškas traktorius.
Neturėti nacionalinės oro linijos yra tolygu neturėti savo šalies pašto (žinoma, turėti tokį paštą, kaip šiuolaikinis lietuviškas, irgi yra ne svajonė: jie daugiau pardavinėja kempines, plastikinius kibirėlius ir vaikiškas knygutes, o ne siuntomis užsiima). Mes šiandien į daugelį vietų skraidome per kaimyninę Latviją, kuri (būdama mažesnė už mus) kažkodėl sugeba ir save, ir mus aptarnauti.
Maža to, mes iš mokesčių mokėtojų pinigus primokame lenkams už skrydžius iš Vilniaus į Londoną, nors kažkada ta pati „Air Lituanica“ buvo uždaroma būtent aidint garsiems užkeikimams, kad negalima mokėti valdiškų pinigų už aviacijos auginimą. Savos auginti negalima, maitinam svetimą: visiškai taip pat, kaip patarlėje apie kariuomenę, kur nenorintys maitinti savos netrukus būna priversti maitinti priešų karius.
Kodėl taip? Nes turime ydingą, tėvų ir senelių įdiegtą kvailumą, kad taupumas yra dorybė, ir mokame už tai didelę kainą. Šykštus moka du kartus, išskyrus lietuvį kuris turbūt už savo išskirtinį šykštumą moka dvidešimt du kartus (pakanka pažiūrėti į tuos nabagus, nešančius šiukšles į konteinerį: neša atsargiai, kaip Dievo kiaušinį, savo plonus, kaip voratikliai, maišelius, kad tik neiškristų viskas, nes juk sergėk Viešpatie išleisti centu daugiau už tinkamos kokybės maišą).
Gal kada nors išmoksime mylėti save, mokėti už savo komfortą ir bijoti ne didelių kainų, bet mažų pajamų (pajamos, beje, priklauso tik nuo mūsų pačių, tie, kas sako, „o ar matei, kokios mūsų algos?“, nesusimąsto, kad algos yra lygiai tokios, už kurias lietuviai sutinka dirbti). Gal kada nors. Bet vargu ar tai atsitiks šiemet.