Užkalnis. Kokie žmonės, tokie ir rinkimai

Kokie bus rezultatai, visi maždaug žinojo, o kas laukė stebuklo, tai čia jau jų problema. Laukiančių stebuklo šįkart buvo mažiau, negu tada, kai griausmingai laimėjo valstiečiai ir žalieji, o visi orakulai nė nenorėjo klausyti, ką kalba sociologai, nes, na, iš kur tie kažkokie valstiečiai ką nors laimės?

Šia prasme Lietuva ir jos politinis ir politologinis elitas išmoko nemažai: dabar jau visi žino, kad jeigu termometras rodo tris laipsnius šalčio, tai geriau apsivilkti kokį šiltą rūbą, kai eini į lauką.

Tradicinių (jau seniau veikusių) partijų sėkmę ar nesėkmę sociologai šįkart prognozavo labai tiksliai.

Net Sauliaus Skvernelio stiprus pasirodymas niekam (kas nors kiek judina smegenis) nebuvo siurprizas. Kalbėjau su krūva kolegų, ir visi pažymi tą patį: nepiktas, neįžeidus (panašiai, kaip amžinatilsį Gediminas Kirkilas), linksmas, be baimės pasijuokti iš savęs ir gana ramus. Ramybės norėjosi beveik visiems.

Kai su politikais bendrauji per laidas ir interviu, matai iš arti jų ramybę arba nervingumą, irzlumą arba dirbtinį entuziazmą.

Remigijus Žemaitaitis, vadovaujantis vieno žmogaus partijai su statistais, kurių beveik nė vieno niekas nepažįsta, ir tas prieš rinkimus buvo linksmas, energingas ir labai išgrynino žinutę. Jis neturėjo jokių apčiuopiamų pažadų, tik siūlė emocinę iškrovą: balsuokit už mane, aš nubausiu tuos, kas jums labiausiai nusibodo.

Giliai nekapstanti rinkėjų dalis išgirdo ir suprato tai, ką jiems ir pasiūlė ant lėkštutės: būtent Žemaitaitis ateina kaip Baudėjas, ir būtent todėl ant jo visi taip ir stumia. Visi jį sudirbinėjo: ir žiniasklaida, ir intelektualai, ir kitos politinės partijos. Reiškia, mes, paprasti žmonės, balsuosim lygiai atvirkščiai. Važiuojam.

Ignas Vėgėlė padarė klaidą ir todėl jo palaikoma partija vos neliko už borto. Jis bandė eiti kaip gelbėtojas, o tų rinkėjų nebuvo nuo ko gelbėti (Lietuva gyvena kaip inkstas taukuose) – rinkėjams reikėjo baudėjo. Šimonytės baudėjo, Landsbergio baudėjo, konservatorių baudėjo, laisviečių baudėjo.

Laisvės partija, galima sakyti, susidegino už Tėvynę. Juos prisimins, kaip Andriaus Kubiliaus referendumą dėl atominės: tikslai buvo kilnūs, sumanymas neapdairus, rezultatai nuviliantys. Negalėdami kažkaip pakenkti spalvotiems, vaivorykštiniams ir margiems, žmonės balsavo prieš tuos, kurie nors ir nerangiai, naiviai ar kartais įkyriai bandė padaryti tai, kas niekam netrukdė: kad visi būtų lygūs ir kad bet kokia meilė būtų meilė. Laisvės partiją apleido net ir tie, kas anksčiau juos rėmė. „Turime nebaigtų darbų“ yra nesėkmingiausias istorijoje šūkis. Niekas nemėgsta tų, kas per ketverius metus nieko nepasiekė. Tai neteisinga, bet taip yra. Partija dabar tiek pat populiari, kiek nacionalinio stadiono statybos Vilniuje.

Kalbant apie baudėjus, labai pataikė į nuotaiką socialdemokratai. Vilija Blinkevičiūtė sėkmingai įsijautė į vaidmenį: pikta mama arba mokyklos direktorė, kuriai jau viskas tiek įgriso, kad „nelaiko nervai“, kaip sakė Radioshow. Tiek jau jai nusibodo betvarkė mokykloje, kad jau, regis, tuoj paims diržą ir pati prilups įžūlius nenaudėlius Liaudis ošia patenkinta. „Išmanysite, velniūkščiai, cibulės skonį“, kaip rašė Juozas Baltušis.

Liberalai buvo tylūs, susikaupę ir aiškiai matėsi, kad gijimas po skandalų jiems praktiškai baigtas. Liberalai turėjo vieną centro puolėją ir komandai užteko proto niekaip jai netrukdyti, ir partija liko parlamente: šių rinkimų (dar nepasibaigusių) žvaigždė yra Viktorija Čmilytė, kuri buvo rami, lyg būtų iš kitos planetos (gerąja prasme), ir atrodė vienintelė A lygio žaidėja Lietuvos politikoje, prie kurios nelipo joks negatyvas. Tai kapibaros fenomenas: šis populiarus žvėrelis iš Pietų Amerikos toks ramus, geranoriškas ir „chill“, kad jo neskriaudžia jokie plėšrūnai. Ant Čmilytės niekas nestūmė, nes ji, matyt, spinduliuoja tokią ramybę, kad net neprognozuojami oportunistai suvokia savo viduriais, kad čia jokio pliuso nesusirinksi.

Konservatoriai atrodė pavargę ir liūdni, nors ir gavo palyginti gerą rezultatą ir nebuvo nubausti, kaip to tikėjosi daugelis. Aš irgi toks būčiau, turbūt. Tik, ačiū Dievui, valdžioje manęs nelaukia.

Šalyje po ketverių metų, per kuriuos buvo ir pandemijos išbandymai, ir karo įtampa yra neapsakomai geri rezultatai: nepaprastai padidėjusios pajamos ir perkamoji galia, runkelizuotos visuomenės demonizuotas kainų augimas nėra nei absurdiškas, nei unikalus ir daro įspūdį tik tiems, kas niekur iš Lietuvos neišvažiuoja, ekonominis optimizmas ir sparčiai vakarėjanti visuomenė ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje. Pakanka vien pažiūrėti, kokio lygio žvaigždės atvyksta pas mus su koncertais. Tai tikrasis indikatorius: pas nusmuktkelnius tuščiom kišenėm niekas nevažiuoja.

Lietuva tyliai ir be strioko pagal gyvenimo lygį prisiartino prie ES senbuvių, o kai kuriuos jau ir pralenkė – ji pasidarė ramesnė, labiau pasitikinti savimi ir mažiau kompleksuota. Po velnių, mes net aplenkėm Estiją, mūsų pusės nacionalinių nevisavertiškumo kompleksų piktžaizdę, kuri mums nedavė ramybės dešimtmečiais. Aplenkėm ir niekam net neįdomu. Dabar tikslas Danija. Arba Suomija. O Švedija net ne tikslas, nes šalis save sėkmingai susigriovė ir skubiai perrašinėja ABBA dainas populiariausiomis migrantų kalbomis.

Bet tai nereiškia, kad kas nors padėkos valdančiajai (tuoj nebevaldysiančiai) koalicijai, ir tai normalu: rinkėjai taip neveikia, ir ne tik Lietuvoje. Juo labiau, kad jokios viešųjų ryšių pamokos nebuvo išmoktos. Anei vienos. Kaip sakė personažas iš senovino memo apie „Petruičio 8, internetas vėl dingo“, tas, kuris priekaištavo ryšių paslaugų tiekėjams, kad jis stato tūkstančius lažybų kontoroje ir negali žiūrėti CASK: „kaip į sieną b***t žirniai“.

Anksčiau šaudę sau į kojas iš mažo kalibro pistoletų, valdantieji (ypač konservatoriai) perėjo prie stambaus kalibro pompinių šautuvų, o prieš rinkimus paleido į darbą tiesiog haubicas.

Jei būčiau politinis konsultantas, tai jau daužyčiau galvą į stalą. Man silpna pasidarė, kai pamačiau prieš rinkimus pranešimus apie tai, kaip dvigubės Seimo narių atlyginimai. Nes jie tikrai beveik dvigubės, ir ar kas nors iš valdančiųjų apie tai nežinojo? Juos reikėjo didinti, nes geri santechnikai už tiek nedirba, bet o komunikacija? Kaip galima buvo šitaip nepasiruošti, neprognozuoti reakcijos, ignoruoti viešųjų ryšių avariją ir leisti žiniasklaidai susprogdinti seksualumo bombą: vartai atviri, muškit mums įvarčius. Čia tau ne vila Graikijoje: irgi istorija apie nieką, kuri išsitaškė, kaip fejerverkas. Kas kaltas? Patys kalti.

Už tokią aroganciją ir aplaidumą rinkėjai baudžia, kaip galėdami. Prancūzijoje per revoliuciją XVIII amžiuje kapojo galvas, mūsų laikais viskas žmoniškiau: kai kam teks ketverius metus kamuotis opozicijoje.