Negana to, kad vėl sugrįžo Šaltasis karas, griaudėjęs beveik pusę šimtmečio. Jo paskutinius sprogimus iš 1990 ar 1991 metų dar prisimena kai kurie iš mūsų, o dabar – pasikartojimo jausmas. Tie patys priešininkai, tie patys šnipai, net (Rusijos atveju) tie patys tankai ir tos pačios propagandos klišės, kaip Maskvos Olimpinių žaidynių laikais.

Dabar grįžta ir visa tai, kas buvo iškart po Šaltojo karo. Aferos ir vagystės tokios, kokių žmonės anksčiau įsivaizduoti negalėjo: nuo „Sekundės“ banko iki premjero Adolfo Šleževičiaus indėlio, atsiimto iš Akcinio Inovacinio banko kaip sykis prieš bankrotą. Nuo pasiklydusio tėvelio Stanislovo raginimų tam pačiam premjerui „Adolfėli, laikykis“ iki dvasiškojo tėvo raginimų rusų kariuomenei leisti laisvai važinėti į Karaliaučiaus sritį, nes kam „tyčiotis iš kareivėlių“.

Apie stadioną ir kazino rašyta tiek, kad visi pavargo. Valdžios užsispyrimas toliau maitinti niekam nereikalingą drakoną, kuris beveik keturis dešimtmečius tik ėdė ir kakojo, atrodo panašus į savidestrukciją ir norą sudeginti visą politinę ateitį prieš rinkimus.

Dar sykį: nacionalinis stadionas nėra reikalingas niekam, išskyrus tuos, kas prie lauželio šildosi rankas. Sprendimas dėl stadiono Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos sostinėje buvo priimtas dar tada, kai šalies vadovas buvo komunistas Petras Griškevičius, o Kremliaus šefas buvo beviltiškai sergantis velionio Leonido Brežnevo aparato vadovas Konstantinas Černenka, ir būtent mirštančios Sovietų Sąjungos planinės ekonomikos sistemoje tas stadionas buvo sugalvotas – kaip ir Baikalo-Amūro magistralė (BAM), kurią pradėjo statyti prie Brežnevo ir ligi šiol ji nuostolinga, nes tuo geležinkelio maršrutu nelabai yra ką vežioti.

Jaučiate analogiją? Futbolo stadionas šalyje, kurioje nėra futbolo.

Nacionalinio stadiono gaivinimas yra tolygus bandymui atgaivinti Maskvoje laikomą Vladimiro Lenino mumiją, prie jos prijungus aukštos įtampos laidus ir pašildžius revoliucijos vadą mikrobangėje.
Tačiau Vilniuje (būtent Vilniuje, ne Lietuvoje, nes niekam į vakarus nuo Grigiškių ir į šiaurę nuo Riešės to stadiono visiškai nereikia, jie net nelabai žino, kur yra tie 1977 metų betono lūšnynai, vadinami Šeškine) to niekaip negali suprasti. Mokyklose būna tokių moksleivių, kurių niekaip negali išmokyti ir visi mokytojai nuleidžia rankas: tegu nors mokyklą baigia ir eina sau į gyvenimą, gal ne visiems ta daugybos lentelė.

Kai gyvenimas nesugeba išmokyti paprastomis priemonėmis, jis visada pritaiko ekstremalias. Čia irgi atsitiko tiksliai tas atvejis.

Apokaliptinis, groteskiškas, absurdiškas dešimčių milijonų dingimas (tiksliau, sumanus pavogimas) iš fondo, kuris su stadionu buvo susijęs, buvo lyg Dievo būdas pranešti, kad pagaliau laikas atsipeikėti. Gana pinigais laistyti, lyg putomis iš ugniagesių žarnos, šį Frankenšteiną, monstrą, kuris ne tik yra nepasotinamas, bet ir tempia paskui save politikus, partijas ir visus, kas prie jo prisiliečia. Tai juodoji skylė, pragaišties krateris, beprasmis ir priešiškas civilizacijai, kaip Šimašiaus vykdytas gatvių siaurinimas.

Tačiau net ir šis Viešpaties žodis liko neišgirstas, ir turbūt kita žinutė bus skėriai, ugnies lietus arba Kristaus antrasis atėjimas, kai šis nužengs gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir padarys taip, kad stadiono statybvietėje atsivertų praraja, Didysis Vilniaus Kanjonas.

Kodėl taip yra? Todėl, kad mes visi turėjome didelę ir labai kvailą iliuziją prieš tris dešimtmečius: „turi pasikeisti karta“, ir tada bus viskas gerai. Girdi, vedžiojo Mozė Biblijos laikais po dykumą paklydusius žmones keturiasdešimt metų, kol jie neatsipeikėjo, kol praeities žmonės nenumirė ir kol neužaugo jų vaikai.

Taip dalykai neveikia. Postsovietiniai traumuoti žmonės gimdė ir augino į save panašius traumuotus vaikus, kurie subrendo, užaugo, kai kurie net išmoko užsienio kalbas (toli gražu ne visi), bet liko ta pati lagerio smarve trenkianti praeities minia. Apgavystės, „trenk pirmas arba trenks tau“, nesureikšminamos išdavystės, tempimas bendro turto sau į kišenę, saugus vairavimas tik stebint policijai ir nenumaldomas noras išsinešti kuo daugiau maisto į namus iš darbdavio pikniko – visa tai eina iš kartos į kartą. Ten visas kolūkio vagies repertuaras, nuo nupilto dyzelino iš traktoriaus bako iki kiaulienos, vogtos iš vaikų darželio valgyklos.

Tai yra traumos grandinė, arba traumos ciklas – baisios aplinkos ir savo tėvų sugadinti žmonės augina vaikus, juos nesąmoningai, bet patikimai programuodami žaloti ir traumuoti savo vaikus, ir ta grandinė tęsiasi, kaip infekcinė liga ar genų defektas. Galvoti, kad kažkokiu būdu praeis viena karta, ir naujai gimę tyri vaikai jau augs skandinavais, yra didesnis naivumas, negu dalyvauti loterijose (arba lošti kazino, kad būtų suprantamiau), tikintis praturtėti. Tačiau žmonės mėgsta elgtis ir galvoti naiviai.

Realybėje tik apie dešimt procentų kiekvienos kartos žmonių sugeba nutraukti traumos grandinę – dažniausiai tie, kas ilgam patenka į kitą aplinką. Žmones su priklausomybėmis irgi gydo panašiai: jie turi palikti savo aplinką, draugus, gimines, namus – viską, kas jiems primintų apie jų pražūtingą gyvenimą. Juk ir mažamečiai vaikai, sakykim, iš Rusijos, įvaikinti ir išvežti į Ameriką, jau užauga sveikais ir gerais žmonėmis: aplinka viską lemia ir visai ne genai.

Lietuvai šia prasme labai padėjo masinė emigracija po 2004 metų: įmerkti į sveiką, ne post-sovietinę, atmosferą daugelis sugebėjo pasikeisti. Tačiau ne visi jie grįžo į Lietuvą, tiesiog papildė Vakarų demografiją, kuriai labai reikėjo šviežesnio kraujo.

Tai, kas dabar begėdiškai ir ciniškai klostosi su stadiono statybomis Šeškinėje (niekas nesiseka, todėl į krosnį pamėtysim dar milijonų ir praplėsim nereikalingą objektą dar naujais priedais – čia lyg vietoje bankrutavusios įmonės jos vietoje statyti dar didesnę, kuri gamins tą patį, vėl darys nuostolius ir vėl bankrutuos), deja, rodo, kad optimizmui vietos maža.

Kaip jau dešimtmečiais turime beviltiškai nusidėvėjusius Antakalnio, Žirmūnų, Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių daugiabučius ir suprantame, kad jų niekas negriaus, nors jie seniai nebegyvi. Jie amžini, kaip piramidės.

Ir taip pat bus stadiono statybvietė, ir keisis valdžios, ir bandys iš naujo, vėl leis pinigus, ir ta statybvietė irgi bus amžina, kaip statybų aikštelė piramidei, kurios taip ir nepastatė, nes jos niekam nereikėjo.

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)