Šioje knygoje – Andriaus Užkalnio, gimusio 1970 metais Kaune, prisiminimai ir paaiškinimai apie tą laiką, kuris teko jo jaunystei, ir šiek tiek faktų, kuriuos gali kas nors ginčyti. Pasak autoriaus, „Trečioji Evangelija“ yra ir tiems, kas prisimena pirmąjį laisvės dešimtmetį, nes patys jame dalyvavo, ir tiems, kam tai – tėvų baikos: „Jie girdės du skirtingus pasakojimus, bet tai puiku. Tai – kaip „Simpsonai“, kurie kalba ir vaikams, ir suaugusiems.“
Andrius Užkalnis pasakoja apie laiką, kai visi puolė griauti butuose sienas ir jungti virtuves su svetainėmis, stiklinti balkonus ir keisti duris bei langus. Jis prisipažįsta, kaip Helsinkyje pardavinėjo degtinę iš Lietuvos, o Maskvoje pirko anglų kalbos žodynus ir nežmoniška kaina juos parduodavo Vilniuje. Primena to meto delikatesus – karštus sumuštinius (batono riekė su šlapia dešra ir užkeptu sūriu) ir orkaitėje paskrudintus vaflių lakštus, perteptus majonezu ir apibarstytus kmynais. Ir dar daugiau spalvingų to meto detalių.
„Dešimtmetį, kuris prasidėjo 1989 metais, mes gėrėme į save viską nekritiškai ir iš karto, – mano autorius. – Kad būtų kritinis požiūris ir mokėjimas atsirinkti, reikia laiko ir patirties, o laiko ir patirties nebuvo. Išmanymo nebuvo. Mes buvome, turbūt, kaip Amerikos indėnai, naiviai žiūrėję į užkariautojus iš Europos ir perkantys arba keičiantys savo brangenybes į blizgučius ir veidrodėlius.
Paskui daugeliui atėjo susivokimas, kas gerai ir kas blogai, ką verta importuoti į mūsų gyvenimą ir ko nereikia, kokie įpročiai ir įgūdžiai mums reikalingi, o kas yra tiesiog purvinos svetimo gyvenimo putos arba svetimi spalvoti muilo burbulai. Tai buvo didžiojo mokymosi, nubalnotų kelių ir sukruvintų krumplių laikotarpis.“
Šiai knygai prireikė dvejų metų (autorius prisipažįsta, jog ankstesnėms pakako kelių mėnesių), ji buvo rašoma pietų Kalifornijos miestuose, Mineapolyje, Vilniuje, Palangoje, Nidoje, Stambule, Italijos Abruco kalnuose, Vienoje ir Berlyne.
„Ištisi skyriai keliavo į šiukšliadėžę ir buvo rašomi naujai. Gailesčio jokio nebuvo, – teigia Andrius Užkalnis. – Kitaip nei ankstesnės mano knygos, naujoji yra lyg didžiulis Holivudo projektas, filmas su specialiaisiais efektais ir žvaigždėmis, palyginti su kokio nors Lietuvos TV kanalo drungnu serialu, kur per savaitę nufilmuoja penkias serijas. Asmeninis pasididžiavimas yra rūpintojėlis viršelyje. Jėzus yra mano pieštas. Ne visi tai žino, bet prieš daug metų aš studijavau architektūrą ir mokiausi piešti. Įgūdžiai aptrupėjo, bet kai ką dar sugebu. Italijoje (kurgi dar) pirkau piešimo sąsiuvinį ir padariau ne mažiau kaip penkiasdešimt eskizų, kol Išganytojas gavosi toks, kokio norėjau.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Euroremontas
Apie šią remonto rūšį žino visi, bet tik buvusioje Sovietų Sąjungoje. Geriausias juokas apie ją yra rusiškas, nes rusų kalba euroremontas vadinasi „jevroremont“, ir žodžio šaknis panaši į rusišką žodį „jevrej“, kas yra žydas. Todėl ir būdavo šmaikščiai pastebima, kad jevroremontas yra remonto rūšis, nežinoma nei žydams („jevrejams“), nei juo labiau europiečiams. Iš tiesų, „euroremontas“ yra grynai postsovietinis fenomenas. Tai blogo, nudrožto buto bandymas gaivinti kosmetinėmis priemonėmis, naiviai tikintis, kad ne tik geriau atrodys, bet ir labai gerai buto vertę pripumpuos.
Euroremonto pavadinimas buvo kilęs iš sovietinio supratimo apie tai, kaip gyvena civilizuoti žmonės, tai yra Europa. Tai, kad tokios šalys kaip Albanija, Rumunija arba net dalis Turkijos taip pat yra Europoje, niekas negalvojo: kai kalbėdavo apie Europą, žmonės įsivaizduodavo Prancūziją, galbūt Italiją, ir visų pirma – Vokietiją.
Kodėl Vokietiją? Todėl, kad plačiausiai prieinama mokomoji medžiaga apie gyvenimą Vakaruose buvo būtent iš Vokietijos: tai buvo katalogai OTTO ir „Neckermann. Katalog Welt“. Kad nereikėtų tarti sudėtingo žodžio „Neckermann“, lietuviai jį vadindavo tiesiog „Welt“. Apie tai, kad Josefas Neckermannas, vieno sėkmingiausių Europoje pašto prekybos tinklų įkūrėjas, buvo jojimo olimpinis čempionas, gavęs medalius net ketveriose olimpinėse žaidynėse, jūs dabar sužinote pirmą kartą.
Lietuviai bandydavo suprasti, kiekgi tų stebuklų – drabužių, baldų komplektų, muzikos aparatūros – galima nusipirkti iš „vidutinio vokiško atlyginimo“, o kadangi toks dalykas kaip vidutinis atlyginimas laisvame pasaulyje nelabai turi prasmės, tai buvo griebiami bet kokie bet kur nugirsti skaičiai ir įsivaizduojami kaip tipinis atlyginimas, kurio ten gali tikėtis žmonės, vieni kalbėjo apie tris tūkstančius markių, kiti apie dešimtį tūkstančių, dar kiti sakydavo, kad jiems ir tūkstančio pakaktų.
Interjero žurnalai patekdavo į lietuvių rankas retai ir, kai tai atsitikdavo, nedaugelis suprasdavo, kad ten demonstruojami ne vidutiniai interjerai, bet architektūros minties raida, ypatingi šviesuliai, kurie turbūt nėra prieinami net ir dešimčiai procentų gyventojų Vakaruose. Nesvarbu – galima įsivaizduoti, kad jie ten taip gyvena, ir siekti maždaug to paties: „kad vaizdas būtų kaip pas juos“.
Dar daugiau tų interjero idėjų buvo semiamasi iš jau minėtų buities prekių katalogų, naiviai įsivaizduojant, kad ten vaizduojamos virtuvės, vonios ir lovos buvo fotografuotos tikrame bute. Ne, tie interjerai buvo fotografuoti studijoje ir nieko bendra su tikru gyvenimu neturi, kaip ir moteris šampūno reklamoje turbūt mažai turi bendro su žmona, kurią turi eilinis vokietis.
Ir tada lietuviai darydavo euroremontą pagal savo supratimą. Nudilęs sovietinio klojimo parketas (kuris, maža to, dar niekada nebuvo normaliai prižiūrimas) būdavo keičiamas laminatu arba grindlentėmis, tiesa, pačiomis pigiausiomis, bet vis tiek jos atrodė maždaug penkiasdešimt kartų geriau negu tai, kas buvo anksčiau.
Senas sovietines fanerines duris pakeisdavo naujo tipo durys su stiklais, kartais balintais (kad per juos nesimatytų, pavyzdžiui, kas vyksta miegamajame), o ant stiklo dar dažnai būdavo išpurškiami prabangūs egzotinių gėlių ornamentai (purkšdavo statybininkai per trafaretus).
Vizualiai euroremontas labiausiai buvo matomas iš pakabinamų lubų, kurių pakraščiuose kartais būdavo padaromas apšvietimas. Pakabinamos lubos reikšdavo, kad jau ir taip žemos buto lubos pasidarydavo dar žemesnės. Dažnai šoninis apšvietimas galėjo reikšti, kad didžiausio pasididžiavimo, krištolinio sietyno palubėje, nebelikdavo.
Sietynai neišėjo visiems laikams: jie grįš jau tada, kai prasidės individualių gyvenamųjų namų statyba, kuriuose lubos kartais siekdavo šešis metrus ir tada galima būdavo pakabinti dar didesnį sietyną, negu visi anksčiau šeimininko gyvenime buvę sietynai kartu sudėjus, bet čia mes kalbame apie euroremonto laikus, apie tai, kaip būdavo pudruojami ir dabinami baisūs sovietiniai pastatai.
Vietoje durų kartais buvo paliekami arkos formos įėjimai, šiek tiek primenantys dizaino elementus, matytus amerikietiškame seriale „Santa Barbara“ arba Meksikos serialuose. Tos arkos buvo labiausiai būdingos šeštojo–septintojo dešimtmečio Vakarų madoms, bet kam rūpi tokie dalykai: svarbu, kad atrodytų vakarietiškai. Pasenę Vakarai vis tiek geriau už šiuolaikinį postsovietinį vaizdą.
Papildomai euroremontas spręsdavo mažos sovietinės virtuvės problemą: būdavo griaunama siena tarp virtuvės ir svetainės, o virtuvėje keičiamos spintelės ir viryklė, o taip pat skalbyklė ir kartais šaldytuvas. Taip, svetainė būdavo sujungta su virtuve ir, kad ir kas būdavo gaminama arba deginama virtuvėje, smarvė cirkuliuodavo po visą butą, tačiau maža, sugrūsta virtuvė jau buvo praeitis.
Giminaičiai vaikščiodavo vieni pas kitus ir žavėdavosi, kaip Genutė su Ryčiu virtuvę su svetaine pasidarė, sieną išgriovę. Vyresnio amžiaus giminaičiams virtuvės su išgriauta siena į svetainę buvo arčiausiai revoliucinio pakeitimo ir naujoviško dalyko buvusi transformacija gyvenime. Įspūdingesnius dalykus jie pamatė jau vėliau, dar po kokio dešimtmečio ar penkiolikos metų, kai močiutės pradėjo važinėti į Angliją ir Airiją daboti savo anūkų, ir tada matydavo visiškai kitą pasaulį.
Reikėdavo dar pakeisti ir „sanmazgą“, kurį būtent taip ir vadindavo. Griovimo karštligė pirmiausia sugriaudavo sieną tarp vonios kambario ir tualeto – iš tiesų, būdavo šiek tiek erdviau, ir tada reikėjo spręsti, ką daryti su vonia. Vonią išlupti būdavo pernelyg radikalus žingsnis absoliučiai daugumai euroremonto darytojų, todėl ji buvo tiesiog „restauruojama“ (žodžio „renovavimas“ dar tada nebuvo), padengiant nauju emalio sluoksniu, ir ji vėl pasidarydavo balta, o ne geltonai ruda nuo surūdijusio vandens. Buvo keičiami kranai ir unitazas, bet užsakovai staigiai suprasdavo, kad jų ambicijos, kad viskas atrodytų kaip Vakaruose, turbūt turės būti supančiotos kainų.
Kompromisas: kriauklė ir unitazas, kad atrodytų beveik tokie kaip Vakaruose, bet pagaminti kur nors Rytų Europoje (dažniausiai Slovėnijoje), o čiaupai galėjo atrodyti tiksliai tokie kaip vokiški ir itališki, bet buvo laikinas ir pigiausiai pagamintas šlamštas. Kokybiškas čiaupas arba dušas, tinkamai prižiūrimas, veikia kelerius metus arba net dešimtmetį, o tai, kas anais laikais būdavo įrenginėjama Lietuvoje, dažniausiai pradėdavo gesti po trijų mėnesių.
Atskiras rūpestis buvo langai. Langai – tuo metu daugiabučiuose jau išpuvusiais rėmais, kelis kartus gramdyti ir perdažyti, buvo didžiausia to buto vizualinė gėda. Kas galėdavo, keisdavo juos plastikiniais, ir tai būdavo patys prasčiausi plastikiniai langai, kurie būdavo padaryti be orlaidžių (kad pigiau būtų) ir kurių mechanika buvo tokia atsilikusi, kad, praėjus savaitei po remonto darbų, jie jau nebeatsidarinėdavo arba, jei atsidarydavo, tada jau niekada nebeužsidarydavo ir iki kito remonto traukdavo šaltas skersvėjis, nuo kurio būdavo ginamasi dėliojant prie lango susuktus į dešreles pledus arba užklijuojant ant lango popierių, kuris keliais procentais sumažindavo šilumos nuostolius. Normalius langus įstatyti sovietinės statybos stambiaplokščiame arba mūriniame daugiabutyje niekam nekilo ranka, nes tokių langų ir balkono durų kaina būtų labai netoli nuo viso buto likutinės kainos.