Užkalnis. Lietuviams geros naujienos irgi yra blogai

Vis daugiau Lietuvos vaikų mokosi privačiose mokyklose, tai yra už valstybinės švietimo sistemos ribų.

Skaičiai įspūdingi: prieš penkiolika metų privačiai besimokančių buvo mažiau nei vienas procentas visų moksleivių. Šiandien tokių yra aštuoni procentai. Įspūdinga? Tikrai taip.

Žinoma, čia viskas ne tik todėl, kad privatus mokslas pats savaime yra geresnis (privatus sektorius šiaip jau pasaulyje viską padaro geriau už valstybinį, pradedant medicina ir baigiant kalėjimais). Tiesiog valdiškas švietimo sektorius Lietuvoje yra unikaliai beviltiškas.

„Trūksta mokytojų“, sakoma apie mokyklas – kažkodėl privačios mokyklos jų nepristinga, tiesiog patys geriausi pedagogai kaip mat atsiduria privačiose rankose. Žinoma, ne tik ir ne tiek dėl pinigų: privačiai geresnės sąlygos dirbti, ir yra mokinių atranka. Galima, žinia, sakyti kad į privačias mokyklas eina „turtingų tėvų vaikai“, bet galima ne tik į pinigus žiūrėti. Yra tie tėvai, kurių vaikai „auga patys, kaip žvėriukai“, kol gimdytojai išgėrinėja ir žiūri kvailiausią pasaulyje lietuvišką televiziją, serialus ir „Duokim garo“, o yra tie tėvai, kurių namie daug knygų, kur visi keliauja ir moka po kelias kalbas ir kur kroksai nėra išeiginis apavas, o mugė miestelio centre nėra pagrindinis kultūrinis renginys gyvenime.

Jei vaikas gyvenime matė daugiau drožtų šaukštų, negu paveikslų galerijose, tai liudija ne apie dėmesį liaudies kultūrai, o apie jo viso gyvenimo nykias perspektyvas.

Tai yra, žinoma, sėkmės istorija. Tėvai, kurie yra pratę tvarkytis savo gyvenimą ir apsišluoti aplink namus, o ne vaikščioti į protesto akcijas, kad savivaldybė pašluotų, lygiai taip pat žiūri ir į savo atžalų švietimą. Ir sprendžia susidariusią problemą.

Galima piktintis, kad už mūsų mokesčių pinigus valstybės nėra daroma tai, kas pažadėta, ir vietoje švietimo yra atkišamas prarūgęs sovietinis mokyklos pakaitalas su nelaimingais pedagogais, kurie likę iš praeities ir dirba ten tik todėl, kad jų niekur kitur neima ir galbūt todėl, kad jie taip ir neišmoko įsijungti kompiuterio drebančiomis iš baimės rankomis.

Geriems pedagogams paklausa Lietuvoje yra tokia pat didelė, kaip geriems santechnikams, geriems veterinarijos gydytojams ir geriems elektrikams, kad jei kas nors, turintis auksinę profesiją, tūno prastoje valdiškoje mokykloje, tai kyla labai daug klausimų: ar jis tikrai aukojasi, ar jis tiesiog turėtų dirbti ne pedagogu, bet maisto išvežiojimo kurjeriu. Su visa pagarba kurjeriams, kurie daug gero daro mums ir mūsų skrandžiams, pristatydami sultingus burgerius ir traškias picas.

Galima piktintis blogu valdišku mokslu, aimanuoti ir kalbėti apie tai, kaip turėtų būti, o galima perimti tą funkciją į savo rankas, nes antrąsyk užauginti vaiką jau galimybės nebus. Tai tėvai ir daro.

Panašiai veikė ir veikia visame pasaulyje ir emigracija: tie, kurių netenkina jų kaimas, miestelis ir šalis, nesiskundžia ir nerašo komentarų portaluose, kaip juos engia valdžia. Jie pasirenka kitą vietą pasaulyje, kur juos vertina ir kur jų žinios ir įgūdžiai geriau pritaikomi. Tai vadinama laisvu pasirinkimu – laisvą valią mums visiems davė Dievas tam, kad ją naudotume. Aplinkybės yra niekas, mūsų pasirinkimai yra viskas.

Panašiai ir su minimaliu atlyginimu: nė vienas žmogus, kuris gerai išmano savo darbą, kad ir koks tas darbas būtų, nesidairo į minimalią algą, nes jam tikrai niekas minimalios algos nedrįsta siūlyti. Jis tiesiog neina į tokius darbus, kur yra siūlomas blogas atlygis, ir todėl gauna gerą atlyginimą.

Tas pats yra ir santykiuose: tu neini įtikinėti kito žmogaus, kad esi vertingas ir tinkamas partneris. Arba tavo vertę mato, arba tu ją pasiimi ir eini pas kažką, kas ją įvertins, o ne inkšti kaulydamas. Gerą antrąją pusę gauna tas, kas nesirenka blogos.

Privatus mokslas Lietuvoje yra iniciatyvos ir tikrosios rinkos pergalė. Švietimas nėra kažin kokia mistinė koncepcija, tai tik paslauga, kurią teikia kvalifikuoti specialistai, ir jei tavęs netenkina tai, ką tau tiekia valstybė, tu perki tą paslaugą iš privataus tiekėjo. Gal ir apmaudu tiems, kas sako, kad „valstybė turėtų užtikrinti kokybišką švietimą už mokesčių mokėtojų pinigus“, tačiau maža ką turėtų užtikrinti valstybė, bet neužtikrina. Todėl tėvai susitvarko patys.

Seniai seniai mums pagal ano meto konstituciją daug ką turėjo užtikrinti Sovietų Sąjunga ir jos okupacinė valdžia, bet mums, kaip visuomenei, vieną sykį tai nusibodo ir mes pasidarėme savo valstybę su savo tvarka, kur yra gal ir netobula, bet smarkiai geriau, negu buvo. Tai ir yra laisvės esmė: kas nepatinka, susitvarkai pats, o nesėdi ir nelauki, kol tau kažkas padarys, nes taip buvo pažadėjęs.

Bet štai antraštė iš vieno portalo: girdi, specialistai (žinoma, kas gi daugiau) nesidžiaugia „populiarėjančiomis privačiomis mokyklomis“, nes tai rodo augančią atskirtį.

Čia daug sultingo ir gero. Pirmiausia, žodis „populiarėjančios“. Koks paniekinantis, patronizuojantis žodis. Lyg puskvailiai tėvai vaikus siųstų privačiai mokytis iš naivumo, kvailumo ar dėl mados, nusižiūrėjo mat iš kaimynų trendą ir madą ir dabar nori daugiau pinigų išleisti. Potekstė: tėvai elgiasi neracionaliai ir patys nežino, kas jiems gerai. Žino specialistai.

Panašiai prieš dešimtmetį aiškino vienas Lietuvos profesorius: girdi, jauni žmonės važiuoja į užsienį mokytis „dėl mados“, galėtų gi Lietuvoje tiesiog pasilikti. Pats profesorius, kaip ironiška, irgi mokėsi ir dirbo užsienyje didelę profesinio gyvenimo dalį, bet jis, žinoma, tai darė ne dėl mados. Jam galima, jums ne. Jūs pabūkit patriotais ir nesavanaudžiais.

Primena seną išmintį: kai valstybė save garsiai pradeda vadinti Tėvyne, saugokitės, nes netrukus iš jūsų atims tai, ką turite, arba pasiūs numirti.

Kitas dalykas – naujųjų laikų užkeikimas „atskirtis“ (panašiai kaip „darni judra“, „judri darna“, „tvari sklaida“ ir kiti dalykai, kurių gyvenime niekas nematė, nes sąvokos gyvena tik ES fondų remiamose projektuose).

Matote, pasaulyje yra taip: kai daugiau mokaisi, daugiau išmoksti, kai turi daugiau įgūdžių ir žinių – geriau dirbi, gauni įdomesnį darbą ir tau moka didesnį atlyginimą, kai labiau stengiesi – daugiau pasieki, kai daugiau tvarkaisi namuose ir aplink juos, namas ir aplinka būna gražesni, kai turi daugiau ką pasiūlyti artimam žmogui, gauni aukštesnio kalibro partnerį. „Kur visos normalios moterys?“ – nesivargink, tų jų nesutiksi. Jos visos jau yra su normaliais vyrais.

Nelygybė yra progreso variklis, nes verčia žmones stengtis, mat norimi rezultatai yra kryptingų pastangų pasekmė. Jei nori laimėti muzikos konkurse, turi dainuoti geriau už kitus, ar ne?

Tačiau biurokratams ir lygiavos teoretikams, kurių prikimšti universitetai, tokia tvarka nepatinka, ir jie vadina normalią konkurenciją „atskirtimi“. Atskirtis jiems – kai geriau sekasi tiems, kas geriau dirba, ir jie yra kategoriškai prieš tokią nelygybę ir neteisybę.

Jei ne tos privačios mokyklos, visi mirktų viename valdiškame vidurkyje, mokytojai neturėtų kur dėtis, visi mokytųsi vienodai blogai ir būtų ramu. Taip pat niršo žmonės prieš trisdešimt metų, kai pradėjo matyti per televiziją užsienio kelionių reklamas – ko čia mums rodo ir erzina, nežinojom ir nereikėjo, o dabar vieni važinėja ir poilsiauja po palmėmis, o kiti ne.

Puiki ir dažnai kartojama pretenzija yra privačioms mokykloms: jos nėra geros, jos tik susirenka geriausius, gabiausius, raštingiausius, energingiausius vaikus, ir todėl tokie geri rezultatai.

Čia lyg kaltinti žmogų, kad parduotuvėje susirenka gražiausius obuolius ar trešnes, ir neima puvėkų: o ko tu geriausius renkiesi, tu imk visų po lygiai, kitaip neteisinga.

Žinoma, kad mokyklos, kurios gali atsirinkti mokinius, atsirenka tuos, kurių nori labiausiai. Būtų keista, jei būtų kitaip. Krepšinio treneriai į mokyklas irgi atsirenka perspektyviausius žaidėjus, nes jie nori auginti čempionus, o ne užsiimti lygiava.

Ir ne per prievartą juk atsirenka: į geras mokyklas patys veržiasi. Valdiškos mokyklos galėtų pagalvoti, kodėl kuo toliau, tuo labiau mūsų niekas nenori, ir ką mes turime keisti, kad pasivytume. Bet jos taip negalvoja: geriau demonizuokim privatų mokslą, pakalbėkime apie atskirties, nelygybės ir visuotino koktaus materializmo laikus (jei esi patriotas, turi stengtis už dyką, sako tau ministerijos biurokratas, kuris kažkodėl pats niekada už dyką nesistengia).

Ne mes kalti, sako valdiški nevykėliai sukriošusioje ir pro visas siūles yrančioje valstybinio švietimo sistemoje: kalti tie, kas stengiasi ir kam sekasi – tik jų fone atrodome blogai.