Užkalnis. Lietuvos tarpušventis

Tarpušvenčiu Lietuvoje paprastai vadina tą laiką tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, kai niekas nedirba ir visi vaikšto į svečius vieni pas kitus, valgydami viską, kas liko nuo Kūčių stalo. Balkonuose žvanga ir žvilga, kaip Betliejus žvaigždės, kibirai su mišraine.

Šiandien – vasaros tarpušventis. Rytoj – Mindaugo karūnavimo diena (viena iš valstybinių progų nedirbti, kokių mes turime net tris – daugiau, negu reikia, bet mažiau, negu norėtų pritinginti tauta).

O vakar buvo mums svarbiausios ir reikalingiausios šalies – Jungtinių Amerikos Valstijų – Nepriklausomybės diena. Neaiškinsiu, kodėl ji tokia reikšminga mums: protingi patys žino, o žemaitaičiams neišaiškinsi. Vakar kalbėjau apie tai vienoje laidoje: jei žmogus nemėgsta Amerikos ir ją niekina, tai požymis, kad gyvenimas jį nuskriaudė. Nedavė nei sėkmės, nei intelekto.

Tačiau šįkart tarpušventis dvigubas, mat pasibaigus fantastiniam savaitgaliui prie jūros, ežerų ir upių, Lietuva švęs šventę, kurios svarbos ir galios daugelis ligi šiol nesuvokė (daugelis, deja, taip niekada ir nesuvoks, bet tai ne jų kaltė, tiesiog planktonui negali pasakoti apie kosmosą ir tikėtis, kad supras).

NATO Viršūnių susitikimas Vilniuje bus daugiau negu šviestuvų ir stulpų dažymas, chaotiškas gatvių remontas, keturiasdešimt valstybių vadovų ir tūkstantinės delegacijos, atšaukti skrydžiai ir viešbučių rezervacijos.

Daugelis gal suprato, kad jau daug savaičių Vilniaus vardas (kaip tame Gedimino sapne) yra minimas pasaulio žiniasklaidos ir įtakingiausių sprendėjų, nuo kurių viskas priklauso šiame pasaulyje, ir šis NATO susirinkimas, svarbiausias Aljanso istorijoje nuo pat jo įkūrimo Vašingtone po Antrojo pasaulinio karo, bus prisimenamas dešimtmečiais – kartu su Vilniaus vardu.

Čia panašiai kaip Naganas, Saporas, Leik Plasidas ar kiti nelabai reikšmingi miestai ar kurortai, kurie žinomi amžiams, nes ten porą savaičių vyko žiemos olimpinės žaidynės. Fultonas, mažas miestukas Misūrio valstijoje, yra įrašytas žmonijos atmintyje visiems laikams dėl pusvalandžio savo istorijoje, nes ten buvęs Britanijos premjeras Winstonas Churchillis jau po karo pasakė kalbą apie geležinę uždangą, nusileidusią virš Europos.

Kaip Vienos konvencija, kaip Helsinkio susitarimai (kai 1975 metais buvo pripažintos nekintamos po Antrojo pasaulinio karo sienos Europoje), kaip San Fransisko sutartis (apie taiką su Japonija), kaip Deitono taika, kaip Mastrichto sutartis ir Šengeno susitarimas (Šengenas yra mažas kaimas Liuksemburge, kuriame yra keli vyno ūkiai) – taip ir visiems laikams bus prisimintas Vilniaus susitikimas 2023-iųjų vasarą.

Tai nėra pirmas atvejis, kai į Lietuvą atvažiuoja pasaulio galingieji. Tik dabar jie atvažiuoja ne tik ir ne tiek dėl mūsų: vyksta pasaulinis karas, kurio frontas yra Ukrainoje ir kurio pergalinga baigtis Ukrainos naudai yra reikalinga šimtams milijonų žmonių pasaulyje, nes kitoje pusėje yra blogio imperija.

Rusija yra pasaulinis šėtonas, pragaro valstybė, iš kurios nieko gero nebuvo ir niekada nieko gero nebus – jai šis karas nėra paklydimas ar skausmingas nuslydimas į blogiausią valstybės versiją: Vokietijos tamsiausias laikotarpis – nacizmas – truko dvylika metų, o Rusija buvo besiplečianti pasaulio onkologija šimtmečiais, ir dabar žaizda atsivėrė, vėl prapliupo pūliais, kraujais ir kirminais.

Likimas pasirenka vietas, kur vyks didieji mūšiai su blogiu ir kur sprendžiami likimai, visai neatsitiktinai (nors jums taip ir gali pasirodyti). Pasaulio reikalai nėra sprendžiami Afrikoje, nebūna taikos konferencijų Beirute ar pasaulio galingųjų susitikimų Kirgizijos sostinėje.

Vilnius pasirinktas už nuopelnus ir už savo vaidmenį, ir už Lietuvos diplomatijos galingą ir atkaklų veikimo būdą, kuris taip erzina vatinį patvorį, Lukašenkos draugus ir Gazmanovo koncertų teisintojus: mes visą laiką norėjome būti pirmieji ir mums buvo ne tas pats ir ne vienodai. Mus už tai bardavo, bara ir bars iš visų kampų: kodėl jūs lendate griauti Sovietų Sąjungos, kodėl jūs kišatės į Gruzijos reikalus, kodėl jūs užimate poziciją dėl Baltarusijos, kodėl jūs remiate Taivaną, kodėl dabar lendate padėti Ukrainai, lyg be jūsų ten nebūtų, kas kišasi.

Tiesa yra tokia, kad dideli darbai ir didelės atsakomybės tenka tiems, kas jų neprašo ir nelaukia, kol juos pakvies: pasaulis laikosi ant veikliųjų, ant tų, kurie nemaldauja leidimo pasisakyti. Ir dabar Lietuva yra tokia.

Sustokime, atsikvėpkime ir pagalvokime, kur mes atsidūrėme per tuos nepriklausomybės metus – toje vietoje ir statuse, kokių beveik niekas nesitikėjo. Net tie, kas juokais sakė, kad mes gyvensime kaip Švedijoje, ir kad mums tiek bus gana, turbūt negalvojo, kad mes taip greitai būsime kaip Norvegija, kuri dalyvauja pasaulio reikaluose visiškai ne pagal savo dydį, kuri yra didžiulis tarptautinis autoritetas – tik todėl, kad renkasi juo būti.

Mūsų didžiausi pasiekimai yra net ne mūsų pasai, kurie yra tarp pasaulio geidžiamiausių, ne mūsų internetas (seniai nebe greičiausias pasaulyje) ir net ne garbingas Rusijos ir Baltarusijos opozicijos bazės ir veikimo vietos – tokio naujųjų laikų Paryžiaus – vaidmuo.

Mūsų didžiausias pasiekimas nustumia į antrą planą gėdingas Lietuvos dėmes: niekaip nepataisomus šaligatvius ir Černobylio daugiabučius, keturis dešimtmečius statomą stadioną, krabų lazdelėmis agresoriaus šalyje prekiaujantį merą, kvailas negražias Kalėdų eglutes už kosminius pinigus, susiaurintas gatves ar ritualines nesąmones su alkoholio pardavimu.

Mūsų didžiausias pasiekimas yra toks, kad mes kelias dienas būsime pasaulio centras ir kad čia, Gedimino mieste, kur ant kalno prie Vilnelės staugė geležinis vilkas, pagaliau bus įvykdyta to sapno užduotis ir misija.