Užkalnis. Menki nykštukų rūpestėliai, arba garvežiukų bėdos

Lietuvoje – nė savaitės be blusų gaudymo.

Štai nervingas klounas su pastebimais elgesio defektais ateina į Seimą ir nejuokingai kabinėjasi prie Seimo klounų, o šalis įtemptai stebi klounų kovas.

Salė ūžia ir aptarinėja trečiarūšį spektaklį, nors turėtų klausti: ar tam mums parlamentas reikalingas, kad ten būtų klojimo teatro pramogos.

Štai žinoma klounė su teologine specializacija tiek burbuliuoja, tiek visus erzina, kad premjerė ją pasiunčia, tegu ir ne rusiško laivo kryptimi, bet įtikinamai ir pelnytai. Salė vėl prapliumpa diskusijomis: „ar gražu?“, kai klausimas turėtų būti kitas. Pavyzdžiui: „kas blogai su mūsų demokratija, kad parlamente randa prieglobstį veikėjai iš filmukų apie Šreką?“

Žmonės diskutuoja apie LRT vadovo (ar vadovės) rinkimus, tačiau niekas kažkodėl neklausia, o kodėl XXI amžiuje, pasaulietinėje valstybėje, kur daugelis gyventojų tiki žemės trauka ir jos apvalumu, nacionalinio transliuotojo (ne Marijos radijo) reikalus tvarko dar ir Vyskupų konferencijos atstovai? Kodėl į LRT tarybą nėra deleguojami Influencerių asociacijos, Ekstrasensų ir homeopatų draugijos, pagaliau, Tradicinių šeimų sąjūdžio ir kitų acto garintojų deleguojami veikėjai?

Aš nekritikuoju, aš tik domiuosi.

Ir štai pagrindinė naujiena. Moteris, kuri yra viceministro sutuoktinė ir ministrės bendramokslė gauna darbą valstybės įmonėje, prižiūrinčioje tai, kas liko iš „Lietuvos geležinkelių“.

Ir vėl suošė visas raudų slėnis.

Čia šneka ne apie tai, kad žurnalistai uždavė klausimus. Žurnalistų toks darbas. Būtų blogiau, jei būtų nepastebėję.

Neaptarinėkim ir to, kad nelabai žymios pareigos gana beviltiškoje valstybės kontoroje (kodėl beviltiška, tuoj paaiškinsiu) sulaukia dešimčių kandidatų ir žmonėms atrodo, kaip karjeros žybsnis. Kaip priežastis pavydui ir insinuacijoms, intrigoms ir šnekoms apie interesų konfliktą.

Paliksiu kitam kartui taip pat ir minčių pynę apie tai, kad Lietuvoje vaikiška tikėtis, kad niekas nebus pažįstamas ir mokęsis kartu. Lietuva yra tokia maža, kad visi yra pažįstami ir nesimokė kartu tik tie, kas labai skirtingo amžiaus arba bėgo iš pamokų.

Ne, man apmaudu ir pikta, kad tikri klausimai, pavyzdžiui, apie geležinkelius (ir šiaip apie transportą Lietuvoje) ir šį kartą nieko nedomina. Įdomu publikai tik tai, kas ką pažįsta ar kas gavo kokį nors darbelį, kurio patrauklumas palyginamas su tarnyba buvusiuose geležinkelininkų kultūros rūmuose (taip pat žinomuose kaip „Kablys“).
Štai tikri klausimai, kuriuos norėčiau užduoti aš.

Kodėl mes ligi šiol neturime Lietuvoje traukinio linijos, kuria galima būtų iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiuoti per valandą? Kodėl net Italija, kuri ligi šiol ne visur susidoroja su modernia elektrifikacija ir daug kur organizuota, kaip tarpukario diktatoriaus Benito Musolinio laikais, turi traukinius, važiuojančius 300 km per valandą greičiu?

Kodėl jau nuo Sąjūdžio laikų mes kalbame, kad reikia europinės vėžės, kuri mus sujungtų su Lenkija?

Suprantu, kad niekas greitai nevyksta: aplinkkelis užima apie trisdešimt metų, o stadiono griovimas – dar ilgiau. Suprantu, kad mums brangus ir mielas rusiškas caro laikų geležinkelis ir apskritai SSRS palikimas, toks, kaip filmų dubliavimas (vietoje subtitrų), sovietiniai blokinių namų rajonai istorinio kino filmavimams ir kovo aštuntoji, betgi nebesinaudojame XX amžiaus telefono tinklais ir tarpmiestiniais taksofonais su penkiolikos kapeikų monetomis, tai gal galėtų muziejiniai dalykai pasilikti Anykščiuose, kur yra siaurukas filmavimams ir renginiams?

Kodėl Vilniaus oro uosto vienas pastatų vis dar mena Josifo Stalino laikus, su nereikalingais laiptais ir greta uosto styrančia apgailėtina geležinkelio stotele, iš kurios traukiniai važiuoja ne toliau, negu vaikiškas traukinukas pramogų parke?
Aš galėčiau gyventi su tomis oro uosto puošmenomis, užsimerkęs ir sukandęs dantis, jeigu tas oro uostas galėtų pasigirti augančiais keleivių srautais ir besiplečiančia geografija, tačiau yra atvirkščiai: susisiekimas brangsta, oro bendrovės išeina ir greitai mūsų laukia vien jungiamosios kelionės per Rygą, iki kurios vyksime kinkomuoju transportu.
Kur naujasis oro uostas, apie kurį dešimtmečiais kalba visos vyriausybės iš eilės?
Kodėl mes neturime nacionalinės oro linijos, ir kodėl Lietuvos aviacijos padėtis dabar yra blogesnė, negu „Lietuvos avialinijų“ laikais, kai atrodė, kad jau blogiau nebūna: prisimenate, kai mūsų lėktuvus areštuodavo užsienio oro uostuose už skolas? O prisimenate, kai geras mėnesio atlyginimas buvo šeši šimtai litų, o bilietas iš Vilniaus į Londoną ir atgal kainavo du tūkstančius litų? Aš prisimenu. Greitai ir vėl taip bus (tik lito nesitikėkite, nebent grįžtų į valdžią Rolandas Paksas, tada bus jums ir litas, ir visko bus).
Kodėl Kauno oro uostas nėra pasiekiamas geležinkeliu?
Kodėl Druskininkai nepasiekiami geležinkeliu, nors tai buvo įmanoma prieš devyniasdešimt metų, dar iki Antrojo pasaulinio karo? Tada technologijos buvo geresnės?
Aš norėčiau, kad visi šie klausimai būtų bent jau paklausti. Aš norėčiau, kad apie juos būtų kalbama. Ne todėl, kad mano tokia užgaida, bet todėl, kad jeigu mes norime būti suaugę, mums turėtų rūpėti ne tik smulkmenos, kurių irgi nevalia pamiršti, bet ir dideli reikalai, kurie lemia mūsų šalies ateitį.