Užkalnis. Niekas nenorėjo dirbti

Buvo toks filmas iš sovietinių laikų: „Niekas nenorėjo mirti“. Su šiomis dienomis niekaip nesusijęs, bet pavadinimas geras.

Šiandien niekas nenori dirbti. 2019 metai bus galutinės tinginių ir atsikalbinėtojų, verksnių ir zyzlių, simuliantų ir nusimuilintojų pergalės metai. Dirbantieji, uždirbantieji, siekiantieji ir pasiekiantieji tapo nykstančia mažuma, frykais, cirko personažais, tokiais žmonėmis, apie kuriuos greitai rašys vaikams pasakų knygelėse, kaip apie riterius, karalius, drakonus, princeses ir burtininkus.

Ir apie juos dažniausiai kalba iš neigiamos pusės, nes jie yra ne mūsų laikų personažai. Iš daug uždirbančio, besistengiančio, išmanaus, verslaus ir sėkmingo yra šaipomasi, runkeliai ir degeneratai, pašalpiniai ir vidutinybės be talentų ir be gabumų vograuja: susirask normalų darbą, būk kaip aš, ką tu čia išsidirbinėji, būk paprastenis, dirbk už minimumą.

Tai nėra bėda: tie besišaipantieji yra patys sau bausmė, jų gyvenimas, nykus ir apgailėtinas, yra tiksliai tai, ko jie nusipelno. Gyvenimas nėra neteisingas. Gyvenimas yra nuostabiai teisingas ir gerai subalansuotas.

Anksčiau aš daug ir karčiai kalbėjau apie išlepusią, falcetais spiegiančią, įžeidžią, ilgai miegančią, nesavarankišką ir tingią šių dienų kartą, kuriai nėra vilties.

Kažkada vienoje televizijos laidoje mes juos labai karčiais žodžiais dėliojom dviese su Arūnu Valinsku: jo klausė, ar čia ne per griežtai Užkalnis apie tą jaunimą, o Valinskas sakė, ne, aš dar griežčiau apie juos būčiau šnekėjęs.

Mes tą kartą tokią patys išauginome ir išpuoselėjome, ir neturėtume jų kaltinti. Norėjome, kad gyvenimas būtų patogus, jaukus, apsaugotas nuo negandų, purvo, sunkaus fizinio darbo, lietaus ir speigo, tokį ir sukūrėme, ir tokį ir turime, tai dabar nereikia kaltinti jaunosios kartos, kad jie visais šiais dalykais naudojasi ir nemoka nieko gyvenime padaryti, jei neturi programėlės telefone. Jie lepūs ir netikę, nes mes patys pasistengėme, kad jie tokie būtų. Sveikinimai mums patiems.

Kažkada, prieš trisdešimt metų, galvojome, o Dieve, kaip būtų gerai, kad gyventume kaip Švedijoje, kad šeimai po namą, po dvi mašinas ir po vasarnamį, ir po atostogas prie šiltų jūrų kasmet. Problema ne tokia, kad šito kai kas negavo (kas norėjo, tie gavo visi), problema tokia, kad gavo labai daugelis ir daugiau nelabai turi ko norėti ir apie ką svajoti, nes ties tuo namu, vasarnamiu, atostogomis ir dviem automobiliais viskas ir baigėsi.

O vaikams irgi perkamas automobilis ir butas anksčiau, negu jie net susivokia, kad nori automobilio ir buto, nes daugiau tėvai nieko nesusigalvoja. Ir paskui skundžiasi, kad tie vaikai nebežino ko norėti.

Su suaugusiais yra, deja, tas pats. Pašalpinių klasė išaugo, suįžūlėjo, drasko akis ir mus niekina, spjaudo į mus, bando uždrausti bet kokius klausimus apie tai, kiek jie ir jų pašalpos kainuoja Lietuvai, biudžetui ir mokesčių mokėtojams, ir dar, maža to, turi vis augančią armiją ekonomistų ir nevyriausybinių organizacijų krikštamočių, kurios spiegdamos gėdina ir trypia bet kuriuos siūlymus galbūt mažiau perskirstyti, mažiau dalinti pašalpų ir elgetynų eurų, o griežčiau prispausti tuos, kas gali dirbti, bet nenori, nes tingi ir jiems ir taip gera ir patogu.

Ne, nedrįskit kalbėt apie pašalpų mažinimą, reikia viską tinginiams ir apsileidėliams tik didinti, dalinkim daugiau, didinkim išmokas, ir bus mums gerovės valstybė.

Ponia Kručinskienė tapo epochos simboliu, laiko ženklu, tinginių šventąja, Žana d’Ark, kuriai ir socialinis būstas netinka, ir kaime darbas – vergovė, ir viskas jai negerai, ji nusipelno gyventi geriau, ir nėra kas pasako: užsikimšk, moterie, turi rankas ir kojas, tavo vyras nėra neįgalus, susiraskit darbus ir užsikimškit pagaliau, niekas jums nieko neskolingas.

Ne, niekas taip nepasakys, nes čia politiškai nekorektiška: tegu pašalpiniai griūva ant žemės ir makaluoja kojomis ir rankomis, spiegdami, o mes lakstykim aplink juos ir klausinėkim, ar galim dar ką nors jums skirti nemokamo, ar galime dar ką nors jums išmokėti ir sušelpti, mielieji jūs mūsų zyzliai ir valkatos, ar dabar gal jau bus gana duonos ir sviesto, ar gal mes jums atvežkim šokoladinių spurgų su kremu ir kokios rūšinės arbatos, nes jūs, nors ir nieko nedirbate ir niekuo prie visuomenės neprisidedate, nuolatos norite gyventi vis geriau?

Ar gal mes jus išsiųskime į šešių žvaigždučių viešbutį kur nors prie šiltos jūros, valstybės sąskaita, padidinkim mokesčius, pas mus bus gerovės valstybė, kad visos kručinskienės galėtų nusimelžti viską, ko tik nori, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę?

Aš turiu visiems naujieną. Gerovės valstybės nepadaro, nepadarė ir niekada nepadarys nė viena valdžia ir nė vienas prezidentas ar premjeras, nes vyriausybė neturi savų pinigų. Pinigai yra tik pas tuos žmones, kurie juos uždirba, ir tai yra verslininkai ir individualios veiklos darbuotojai, pradedant nuo prekiautojų sūriais iki rašytojų ir publicistų, leidėjų ir renginių organizatorių, masažistų ir bandelių kepėjų, ir jeigu nori paimti pinigus iš tų, kas juos uždirba, ir padalinti kručinskienėms, tai turi paimti pinigus iš dirbančiųjų ir besistengiančiųjų, o jiems nepatinka, nepatiko ir niekada nepatiks jokia gerovės valstybė.

Aš asmeniškai ir mano įmonė mokame dešimtimis tūkstančių į biudžetą kiekvienais metais – GMP, PVM, „Sodra“ ir dar visoks velnias, ir negaunu iš valstybės nieko, net nemokamos medicinos apsaugos, nes, kai man reikia gydytis, aš gydausi privačiai. Tiesa, mano policija ir mano kariuomenė mane gina, ir ačiū jiems už tai, tegu juos Dievas laimina.

Jeigu jūs manote, kad aš tylėsiu ir atseginėsiu vis daugiau pinigų pašalpiniams ir visokioms įžūlioms kručinskienėms, tai labai klystate: nesiruošiu apsimetinėti, kad man patinka tai, kas man labai nepatinka, niekada nepatiko ir nemanau, kad kada nors patiks.

Jeigu visos tos politinio korektiškumo vaidilutės ir ciocės, kurios man nori paaiškinti apie socialinį teisingumą, turi į mane klausimų, kviečiu kreiptis į mane asmenine žinute, ir aš jums nusiųsiu personalizuotą necenzūrinį atsakymą, kuris jums nepatiks, bet bent jau žinosite, ką apie jus galvoju.

Kantrybė baigėsi, ir gera valia baigėsi. Taikos nebus su siurbiančiais iš manęs syvus ir pinigus ir aiškinančiais, kad jie nusipelnė gyventi dar geriau. Užsikimškit ir darykit ką nors su savo gyvenimu. Netenkina pajamos? Susiraskit geresnes. Nepatinka darbas? Eikit į geresnį.

Nieko nesugebat? Jūsų problema, jūsų bėdos, taip jums ir reikia. Nėra darbų provincijoje? Kraustykitės ten, kur darbų yra. Jums darbų nėra niekur? Reiškia, jūs niekam nereikalingi, eikit į bažnyčią ir sakykit poterius, gal padės, nors nemanau.

Viskas, gana, prisiklausiau. Kručinskiene, eikit susiraskit darbą ir išsinuomokit būstą, kaip mes visi darom. Jūs nesat geresnė ar labiau pažeidžiama už mus. Mes jus išlepinom ir ištvirkinom. Bet dabar nusibraukit snarglius ir bandykit gyventi, kaip visi žmonės. Nes kantrybė mums visiems baigėsi.