Baisu, apgailėtina, ką vėl padarėm? Lietuviai širsta ne mažiau, nei radę prisegtą prie plastikinio butelio kamštelį (aš asmeniškai nesipiktinu dėl jų, bet tik todėl, kad su metais sužinojau, kad yra gyvenime didesnių rūpesčių).
Tačiau ten buvo ideali demokratijos šventė. Kokie esame, tokius ir išsirinkome. Politikoje nesame šviesuliai ir mums pasiseka tik retkarčiais. Ne šiandien. Išrinkome politikos dinozaurus, anachronizmus, vakarykštes žvaigždes, tokį sveikinimų ir pageidavimų koncertą per pirmąją programą. Duokim garo, kad ir pravėsusio.
Išrinkome tuos, kurie seniai nieko naujo negali atnešti ar pastatyti, bet įvairios šalies populiacijos dalys juos myli dėl skirtingų priežasčių: arba megztųjų berečių koncerto solistai Palangos kurhauze, arba koks šnapso draudėjas, tradicinių vertybių ar socialdemokratijos ar dar kokių nostalgijos ar šeimos vertybių atstovai, laisvų vidurių ir gatvių siaurintojų partijos žmogus – visiška politinė vakardiena, saulėlydis, sutemos ir praaušęs sultinys su užvakarykšte bandele.
Toks ir Europos parlamentas – sprendžiantis tiek, kiek Sovietų Sąjungos liaudies deputatų taryba su melžėjomis, praeityje garsiais angliakasiais ir liaudies artistais, kurie neturi jokių sprendimo teisių, bet gerai apmokami ir susirinkę sostinėje apsiperka deficito ir gerai pagyvena.
Kuo mažiau konkrečių dalykų Lietuvai siūlė kandidatai, tuo noriau už juos balsavo liaudis. Paprastas žmogus išminties neturi: politikai jums šito nepasakys, bet aš galiu.
Tie žmonės, kuriuos išrinkome, kaip jūsų močiutė, baisisi plėšytais džinsais, užsienietiškai kalba beveik kaip jūsų prosenelė ir vis dar ketina paragauti sušių, tos jaunimo naujovės. Antra vertus, yra gražu, kad politikos senolius Albinus išleidžiame oriam gyvenimui, kaip tą lietuvišką babą, kuri važiuoja anūkų daboti į Londoną ar Čikagą.
Europos parlamentarai mūsų gyvenime nieko nekeitė niekada ir dabar nepakeis. Rytoj nugriaudėsiantys Michelin apdovanojimai šalies raidai ir progresui reikš žymiai daugiau. Ir teisingai: tai, kas mūsų lėkštėse, žymiai svarbiau nei tai, kas gerai apmokamose neveikiančios valdžios kėdėse.
Europos parlamentarai mūsų gyvenime nieko nekeitė niekada ir dabar nepakeis. Rytoj nugriaudėsiantys Michelin apdovanojimai šalies raidai ir progresui reikš žymiai daugiau. Ir teisingai: tai, kas mūsų lėkštėse, žymiai svarbiau nei tai, kas gerai apmokamose neveikiančios valdžios kėdėse.
Apie visą tai norėjau rašyti, bet kam tai įdomu? Lietuvoje daug svarbiau paminklai.
Kaune nori statyti paminklą Algirdui Brazauskui, kuris buvo didelis politikas, be kurio Lietuva būtų šiandien visiškai kitokia (ir vargu, ar geresnė). Priminsiu, kad du autoriai jam parašė puikius nekrologus 2010 metais: Edward Lucas iš „The Economist“ ir aš. Kaip ir po bet kurio nekrologo, pavyzdžiui, po prisiminimo apie Algirdą Patacką, pasionariniai patriotai pašėrė mane jauną nesakysiu kuo, bet toks jau rašytojo likimas. Gerai, kad dar neparašiau apie tėvelį Stanislovą arba Jurgą Ivanauskaitę, o tai jau būtų atėmę pilietybę ir išvarę iš katalikų bažnyčios.
Algirdą Brazauską prisiminti reikia, nes jis yra mūsų tautos nemarios dvasios ir naujosios istorijos istorinis patricijus, tėvas-kūrėjas, panašiai, kaip Stasys Lozoraitis ar Romualdas Ozolas. Imperatoriai patenka į Panteoną ne vien su gerų darbų skrynia.
Algirdą Brazauską prisiminti reikia, nes jis yra mūsų tautos nemarios dvasios ir naujosios istorijos istorinis patricijus, tėvas-kūrėjas, panašiai, kaip Stasys Lozoraitis ar Romualdas Ozolas. Imperatoriai patenka į Panteoną ne vien su gerų darbų skrynia.
Tačiau paminklo nestatyčiau (nelabai kas manęs ir klaus), juo labiau, kad mums su paminklais sekasi ne ką geriau, negu Vilniaus miestui su stadionu.
Stulbinamai gerą idėją pateikė Artūras Zuokas, kurio sumanymai degina ugnimi jau ne pirmą dešimtmetį. Ir net jeigu niekas šito nepalaikys, tai aš palaikau jau dabar.
Naujasis tiltas per Nemuną Kaune, prie Santakos, galėtų būti pavadintas Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko vardais – vienam viena pusė tilto, kitam – kita. Kiekvienas naujame paminkle rastų savo pusę, o išmintingi asmenys (kaip aš) net abi.
Tai nebūtų absurdiškas dalykas. 1994 metais Nobelio premiją kartu gavo Izraelio premjeras Yitzhakas Rabinas, užsienio reikalų ministras Shimonas Peresas ir Palestinos išsilaisvinimo organizacijos vadovas Yassiras Arafatas. Jų idėjos skyrėsi žymiai labiau, negu Brazausko ir Landsbergio.
Jeigu jums atrodo, kad nesąmonė, pasižiūrėkite pavardes tų, kas 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę ir atsakykite sau, kiek tarp jų buvo šventųjų. Bet be jų šiandien nebūtų mūsų Lietuvos.
Tiltas, ne kapų biustas, ne tvora ir ne siena, būtų stiprus psichologinis pareiškimas apie tai, kad giliai širdyje esame didesni žmones, negu kartais liudija mūsų elgesiai ir žodžiai.