Užkalnis. Paprastas lietuvių rasizmas, arba kaip indas vadovauja Britanijai

Sunkios dienos atėjo lietuvių rasistams ir tamsiems runkeliams, baisu jiems gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, kur ir perėjos vaivorykštinės, ir žmonės visokios išvaizdos ir pomėgių, ir dar, pasirodo, Britanija išsirinko ministrą pirmininką, kuris nėra šviesaus gymio, ir dar pavardė ir vardas indiški: Rishi Sunak.

Žinomas DELFI autorius, ekselencija iš Dzūkijos Romas Sadauskas sakė: „paprastas lietuviškas rasizmas“, ir pateikė pavyzdį komentarų internete, kurių nereikėjo ilgai ieškoti: „tamsiaodis, emigrantas, indusas – baisu“. Komentuoja žmogus, nesusitepęs intelektu ir pasižymėjęs lietuviška pavarde ir vardu. Būdinga.

„Kodėl skaitai komentarus internete?“, sakys kas nors, ir nebus teisus: komentarus reikia skaityti, nes tai yra mūsų visuomenės veidas ir balsas, nors ir toks, kurį nesmagu skaityti.

Čia net nežinai, nuo ko pradėti: gal kad žmogui baisu, kad Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas tamsiaodis? Ne juodaodis, bet tamsesnės odos, negu du keli pastarieji premjerai. Kokiu kanopiniu reikia būti, kad tai būtų baisu? Bet kanopinių Lietuvoje niekada netrūko.

Prieš ketvirtį amžiaus viename Lietuvos mieste tuometinis meras, pastebėjęs šventėje juodaodį, garsiai juokavo į mikrofoną: „o čia mes turim ir nesipraususių“. Dar anksčiau, prieš keturis dešimtmečius, dar sovietinėje Lietuvoje, provincijos mieste iš restorano išvijo svečią su ramentais: „čia restoranas, o ne lazaretas“, sakė administratorius.

Mes nuėjome nuo tų laikų labai toli: šiais laikais Laisvės partija sugeba tokius kandidatus parinkti Vilniuje ir Kaune, kad net „TikTok“ verkia kruvinomis ašaromis, ar net nežinai, ar čia rimtai, ar kas nors susilažino, kaip dėl Minedo kadaise: „padarysim iš jo žvaigždę“. Tačiau čia – ne politinis tekstas, todėl pasilikit sau visus tuos juokus, kad Kaune buvo meru Vytautas Šustauskas, tai galės būti ir Mantas Bertulis: tas miestas nebijo nieko. Vienintelė priežastis, kodėl meru Kaune nebus niekas iš to miesto zoologijos sodo, yra tokia, kad zoologijos sodo gyventojai neturi asmens kodų ir juos keblu registruoti.

Lietuviškoje esybėje nuostabiai susipina tolerancija vietos klounams, patyčioms iš sveiko proto ir neapykanta užsienio civilizacijai. Kandidatuoja koks aktorius Remigijus Vilkaitis su išgalvota duonos valgytojų partija į Lietuvos prezidentus – oi smagu, juokiamės kvatojam, kokia mes esame šposininkų tauta. Neringa Venckienė Seime – oi negaliu, kaip čia gerai sugalvota, ot tai duos pipirų teta visai tai ponaujai.

Pilna žmonių, kuriems „Respublika“ yra žiniasklaida ir jie nemato problemos dėl to, kad toks laikraštis yra leidžiamas, bet užtat jiems yra didelė bėda portalas DELFI, tik jie negali paaiškinti, kodėl.
Dabar yra daug žmonių, kuriems atrodo apgailėtina, kad Jungtinės Karalystės vadovas yra žmogus indišku vardu. Tie žmonės nieko nebus girdėję apie didžiausią pasaulyje Britų imperiją ir jos palikimą, apie tautų Sandraugą, apie tai, kad neseniai buvęs premjeru Britanijos Boris Johnson net nėra gimęs Britanijoje (skirtingai nuo vadinamojo „indo“ Rishi Sunak).

Tai yra tie patys žmonės, kurie prieš pora dešimtmečių šiaušdavosi, kai užsienio žiniasklaida parašydavo apie sulaikytus lietuvių nusikaltėlius, kurių vardai buvo Jurijus ar Sergejus: „kokie čia lietuviai, pasigydykit smegenis“. Jiems supratimas apie daugiatautę Lietuvos valstybę nėra prieinamas. Tokie patys piktindavosi prieš tris dešimtmečius, kai juos Londone tikrino pasienietis su turbanu ant galvos („kažkoks netikras anglas, tipo indas“).

Aš jau nekalbu apie nežinojimą, kuo skiriasi emigrantas nuo imigranto (britų premjeras nėra nei viena, nei kita), ir apie tai, kad vadina rusifikuotu sovietiniu terminu „indusas“, kokio net nėra lietuvių kalboje. Tai, ką pacitavo Romas, yra urvinis, sovietinis, kolūkinis atsilikimas.

Seniai, prieš du dešimtmečius, kai gavau naujas BBC pareigas Ganoje, vakarų Afrikoje, ir buvau ten paskirtas biuro vadovu, manęs klausė vietiniai lietuviški pitekantropai: „o tai ką, jie normalių tikrų anglų nerado į tą darbą, kad tave paskyrė?“. Lietuva auga, bet lietuviški laukiniai lieka nepakitę. Šiandien stebimasi, kaip gali būti Europos šalies vadovu žmogus su indiška pavarde. Kiekvienam, kas tuo pareiškia nustebimą, reikėtų atimti Lietuvos Respublikos pasą įstatymo numatyta tvarka ir įteikti Baltarusijos pilietybę. Jei negali suprasti, kad odos spalvos yra lygios, tau anksti būti Lietuvos piliečiu.

Rasizmas ir smulkmeniškas atsilikimas, provinciali balanos gadynė, klumpių ideologija yra Lietuvos sunkus palikimas, svarsčiai prie kojų, kurie gadina mūsų gyvenimą ir mums skleidžia atsilikimo smarvę. Todėl ir sakau, kad Lietuvoje reikia daugiau užsieniečių iš viso pasaulio su savo parduotuvėm, verslais, kalbom, restoranais, kad lietuviai suprastų, jog pas mus jau XXI amžius, ir kad lietuviai tamsia oda ir nelietuviškom pavardėm yra mūsų tautos dalis.