Baltijos šalys, rodos, turėtų geriau už kitus prisiminti, kas būna, lipant ant patiklumo ir kompromisų grėblių, bet ką jau darysi, kad grėbliakočių, įstatinėjančių gumbus, garsas turi kartais nuaidėti, kaip gervių klyksmas rudenį arba židinyje traškančios malkos.
Yra patarlė apie tai, kas lipa ant altoriaus, kai būna įleistas į bažnyčią. Rusijos atstovai šiuo atveju ant altoriaus ne tik užlipa, bet ir prikakoja. Paskui garsiai raudodama nieko nesupratusi rusų televizijos direktorė Natalija Sindejeva padaro eteryje dramą – tokią komišką ir apgailėtiną (vaje, nelaimė, privertė atleisti žmogų iš darbo), kad tai buvo vienintelis atvejis, kai galima nebaudžiamai kikenti iš moters ašarų.
Kai Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova pralaimės nelygią kovą su žaliosios gyvatės kerais, Sindejeva tikrai galės užimti jos vietą.
Dabar nauja tema, ir retorika smirdi taip, kad gali ore „Stingerį“ kabinti. Nuo laikraščio (taip jis save vadina, nors, mūsų požiūriu, yra savaitraštinis žurnalas) „The Economist“, kryptingai vaškuojančio Kremliaus parketus ir liežuviais blizginančio Putinui jo nusenusią anatomiją, iki dujų kompanijos „Gazprom“ radijo „Echo Moskvy“ vyriausiojo redaktoriaus, Putino atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo sugėrovo (pats pasakojo) ir karo propagandos nusikaltėlės Margaritos Simonian draugelio Aleksejaus Venediktovo, prisidirbusio šlovinant elektroninį balsavimą Maskvoje, iki arbūzinių Lietuvos akademinių nesusipratėlių (išorėje žali, viduryje – raudoni) – visi pagal komandą paleido dainelę apie tai, koks pavojingas yra Ukrainos pasiryžimas atsiimti iš Rusijos Krymą.
Anksčiau apie tai, kad Ukraina turėtų atsisakyti svajonių apie Krymą taikos labui, kalbėjo nebent koks apsirūkęs milijardierius Elonas Muskas arba mūsų vietinė ponia Jolanta iš Kėdainių, o štai dabar jau tas naratyvas masažuojamas profesionalų, ir net yra juo tikinčių.
Visa laimė, kad ukrainiečiai jau patyrė ir suprato, kad derėtis nėra apie ką, kol visa Rusijos kariuomenė nėra išvesta iš visų užgrobtų Ukrainos teritorijų. O tada jau bus galima derėtis apie tai, kokiuose kalėjimuose labiau pageidautų sėdėti Kremliaus vadovybė mainais už tribunolui išduotus savo sėbrus ir atiduotus paslėptus turtus.
Ką gali Ukraina pasiūlyti mainais? Gali, pavyzdžiui, nepaversti Rusijos europinės dalies gigantiška čiuožykla, atrodančia taip, kaip atrodė Naujosios Žemės salynas Arkties vandenyne po vandenilinės bombos bandymo 1961 metais.
Sakote, Ukraina neturi branduolinių ginklų? Taip, neturi – po to, kai patikliai atidavė visą branduolinį arsenalą pagal Budapešto memorandumą, kuris garantavo Ukrainai (taip pat ir Baltarusijai bei Kazachstanui) saugumą ir teritorinį vientisumą mainais į ginklų atidavimą. Iš esmės tai buvo panašu į tai, kai po tiltu iš mokinio chuliganas paima mobilųjį telefoną sakydamas: „aš tik pažiūrėsiu, nebijok, nieko nebus“. Rusija sulaužė pažadus, nebe pirmą ir nebe dešimtą kartą.
Jei Ukraina šiandien turėtų branduolinių ginklų, nebūtų buvę nei Bučos, nei Mariupolio, nei kitų baisybių. Putinas sėdėtų tyliai ir svajotų kitas svajones (žinoma, gal tos būtų dar baisesnės).
Taip, Ukraina neturi branduolinių ginklų, bet prieš metus dar ir amerikietiškų artilerijos sistemų neturėjo. Tokie dalykai kartais keičiasi.
O kol kas iš išdavikų ir visokių Macronų („Rusijai reikia saugumo garantijų“ – ką, Emmanueli?) besigirdintys cypsmai, kad tik negalvokit atsiimti Krymo ir nebandykit erzinti ir žeminti Rusijos, vienareikšmiškai primena – pakartosiu dar ir dar kartą, – kaip prieš tris dešimtmečius Baltijos šalis mokė taip pat. Nesiūbuokit valties, nepakenkit Gorbačiovui, neprašykit per daug, nenorėkit, ko negalima, apraminkit apetitą, svarbiausia stabilumas ir visų saugumas, ne tik jūsų norai.
Ne, Ukraina žino: kai kažko nori, nebūtinai viską gauni. Bet jei neprašysi, nereikalausi, nepriminsi – tikrai negausi. Yra angliška patarlė: „It’s the squeaking wheel that gets the grease“, išvertus: tepalų gauna tik tas ratas, kuris girgžda. Ambicijų reikia turėti daug. Vienintelė priežastis, kodėl Ukraina nesieks užimti teritorijos iki Uralo kalnų, yra tik tokia, kad jai to nereikia: ką tu veiksi su tuo alkanu kraštu, kur milijonai žmonių gyvena su lauko tupyklomis, nes namie nėra kanalizacijos?
Kokia čia būtų geroji naujiena iš visų minėtų išdavikų veblenimo? Jei visi kalba apie tai, kad Ukrainai negalima bandyti atsiimti Krymo, vadinasi, Ukraina tikrai turi realias galimybes jį atkovoti.
Pabaigai baisokas ir tikrai juodokas, tačiau optimistinis anekdotas iš ateities.
Sugriauta Maskva po Ukrainos vykdytų bombardavimų. Raudonojoje aikštėje tarp Kremliaus bokštų nuolaužų – švytinčios nuo radiacijos balos, mėtosi koloradinių juostelių atplaišos, ant Vasilijaus palaimintojo cerkvės kupolų (tų, kurie išlikę) – didelės Z raidės, o yrančius samdinių kūnus tingiai lesioja įmitę maitvanagiai.
Gatvėje, eilėje prie vandens, laukia likę miesto gyventojai – tie, kurių neišleidžia į užsienį. Televizijos propagandininkai, patriotiniai muzikos atlikėjai ir kino aktoriai. Belaukiantys du pažįstami vienas kito klausia: kas geresnio? „Mūsų bobutė vakar elektra nusitrenkė“, – liūdnai atsako tas.
Bičiulis pavydžiai: „O tai tau, fantastika, pas jus jau šviesą įjungė?“