Baisiausia buvo skaityti kvailumo, sąmokslo ir pagiežos lavinas iš tų asmenų, iš kurių (tiesą sakant) niekas nieko kito ir nesitikėjo - bet kažkaip vis tiek vylėsi, kad bent jau tokiomis aplinkybėmis ras žmogiškumo ir sugebės užsikimšti.
Kur tau. Tradicinis patvorys mutavo ir iš patvorio virto lauko išviete, girgždėdamos prasivėrė violetinės tupyklos durys ir pasklido negeras kvapas. Išlaužo agitbrigadinė parapija, lukašenkinės aktyvistės, celofanai, neužmirštuolių priešai ir visas keliaujantis cirkas parodė, ką sugeba.
Labiausiai svilino, žinoma, tas kliedesys, esą mergaitės dingimo “teatras” (jie taip vadino) buvo tyčia režisuotas, kad būtų nukreiptas dėmesys nuo valdžios žmogėdrų kitų baisių darbelių. Čia jau ta teritorija, kur “savi šaudė į savus”, o “žydai patys organizavo 2001 rugsėjo 11 atakas Niujorke ir Vašingtone”.
Tai buvo grynasis blogis ir jo kruvinų ilčių grimasa. Tie, kas naudojosi digusios mergaitės šoku ir tragedija savo politinių taškų rankiojimui, yra šėtono išperos, pramušę visus įmanomus dugnus.
Kitkas jau buvo tik išgąsdinto ir panikuojančio proto nerimas: ir aiškinimai, kaip ir kur ieškoti, ir policijos įprastinis kočiojimas ir burnojimas prieš pareigūnus, kad ne taip veikia, ne ten ieško (žinote, jie juk ir trikojus ne ten stato, kaip žino kiekvienas saugaus greičio pažeidėjas) ir apskritai, beviltiška šitoj mūsų Lietuvoje, nieko nebus, viskas prarasta.
Vienas pasisakymas, į kurį atkreipiau dėmesį šiomis dienomis: kas per šalis Lietuva, kad vaikus grobia tiesiog gatvėse?
Lietuva yra puiki šalis, ir baisūs įvykiai to nepakeičia.
Deja, vaikus kartais grobia (ir daro jiems kitus labai blogus dalykus) statistiškai bet kur. Laimingose ir bendruomeniškose, saugiose ir civilizuotose šalyse, Austrijoje ir Belgijoje, Ispanijoje ir Airijoje vaikams atsitikdavo tokie dalykai, kurių šiandien geriau nė neprisiminti. Dvasingoje Indijoje ar nepaprastai kultūringoje Japonijoje buvo atsitikimų, kurie stingdė kraują neįsivaizduojamu žiaurumu ir ciniškumu.
Nė viena visuomenė nėra apdrausta nuo labai mažo skaičiaus itin blogų žmonių, kurių pragariško planavimo sugebėjimai toli lenkia bet kokius prasmingus būdus apsaugoti vaikus ir kitus pažeidžiamus visuomenės narius.
Tai labai baisu suvokti, tačiau mes galime tik sumažinti riziką, bet ne ją visiškai panaikinti.
Lietuva yra laiminga šalis, nes spėjo pamiršti, kokiame nusikaltimų, žiaurumo, reketo, teisėsaugos bejėgiškumo liūne mes buvome prieš tris dešimtmečius. Ir gerai, kad pamiršo, nes paranoja ir panika dar niekam nepadėjo ir nieko neapsaugojo.
Taip, vaikus reikia mokyti elgtis kuo saugiau, taip, pagal galimybes reikia stengtis juos apsaugoti nuo galimų rizikų juos palydint visur, kur įmanoma, tačiau absoliučios ramybės ir totalinių garantijų nebus.
Nes šalia mūsų vaikšto ir mintis rezga kad ir nedaug, bet labai ligotų žmonių, kurių sergančios smegenys rezga tokius šėtoniškus dalykus, kokių sveikas žmogus nesugalvotų niekada.
Todėl šis baisus įvykis neįrodo nieko: nei Lietuvos sugedimo, nei mūsų socialinės sanklodos ar valstybinės santvarkos baisumo, valdžios netinkamumo, švietimo sistemos defektų, auklėjimo spragų - nieko.
Tai, kas įvyko, galėjo įvykti bet kurioje, net labai artimoje idealiai, šalyje.
Tačiau tai, kad mergaitė buvo rasta gyva, sveika ir buvo rasta greitai (nors, žinoma, kiekviena praleista nežinioje minutė buvo minutė, kurios jai nereikėjo), rodo policijos darbo efektyvumą, ryžtą, discipliną ir užduoties išmanymą.
Policija nusipelno geriausių žodžių iš mūsų visų ir kiekvieno, ir turbūt atsiprašymų (tegu ir nedrąsių ir nebylių) iš tų žmonių, kurie buvo, švelniai tariant, skeptikai.
Gal aš per daug tikiuosi iš savo šalies žmonių, bet mano svajonė yra štai kokia: kad ateis toks laikas, kai žmonės pareigūnus girs su tokiu pat entuziazmu ir visuotiniu įsitraukimu, su kuriuo kažkada šaipėsi, kai prieš aštuonerius metus pasprukęs sulaikytasis Vilniuje prigriebė dar ir automatinį šaunamąjį ginklą.