Dabar jums atrodo, kad tai nesąmonė. Visas progresyvusis ir šviesusis Lietuvos interneto burbulas dabar džiūgauja ir ploja vieni kitiems per petį: kaip smagu, turime net du kandidatus, už kuriuos galime ramia širdim balsuoti, Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. Nuomonės kažkiek skiriasi, „yra niuansų“, bet tos nuomonės skiriasi maždaug tiek, kiek dėl dviejų mylimų krepšinio komandų, kurios abi nusipelno laimėti.
Abu kandidatai išsilavinę, atsakingi, supranta, ką šneka, nedalina ir nesiruošia dalinti kvailų pažadų kvailiems žmonėms, nenusišneka ir atrodo kaip žmonės, kurie galėtų būti mūsų šalies veidas ir mums dėl jų nebūtų gėda.
Išsilavinę ir nekvaili žmonės rimtais veidais žiūri debatus per televiziją kaip intelektinę pramogą, kaip kokią „Eurovizijos“ atranką, ir džiaugiasi, kaip ten dalyvaujantys praeities džiūvėsiai jau sudirbami arba dar bus suvartyti. Viskas eina geryn, sako jie vieni kitiems, mirkt mirkt, na, pagaliau viskas stos į savo vietas. Protas nugalės.
Nes rinkimuose, tiki jie, bus kaip feisbuke – laimės tas, kas virtualioje erdvėje surenka daugiau „patinka“ ir kieno filmukas ir nuotrauka prišienauja daugiau šypsniukų.
Gerai ir šmaikščiai pašneka, pajuokauja, Vilniaus hipsteriams ar Kauno šviesuomenei kokį juoką suskelia, ir visi linguoja galvas: „gali laimėti, šansai labai geri, bent jau į antrą turą tikrai išeis“.
Čia toks yra savamokslių politologų įsivaizdavimas. Profesionalūs politologai, tuo tarpu, krapšto smakrus, kažką mykia ir sako, kad laikas viską parodys ir kad gali laimėti vieni, o gali ir kiti. Todėl į juos niekas dėmesio nekreipia – jie niekada nieko dorai neatspėja.
Internete gyvenančiai, sušius ir Azijos sriubas valgančiai, angliškai laisvai kalbančiai, programėlėmis sąskaitas apmokančiai Lietuvai, kurios vaikai išmoksta slidinėti ir žaisti tenisą anksčiau, negu iš arti pamato melžiamą karvę, viskas dabar atrodo fantastiškai.
Baigėsi graži vasara, ekonomika kyla, o čia dar ir rinkimuose bus puikus pasirinkimas.
Toji internetų Lietuva gerai žino, kokį darbą dirba prezidentas, kuo Seimas skiriasi nuo savivaldybės, ir jie ne tik gerai parašytų nacionalinį diktantą, bet ir išlaikytų Konstitucijos išmanymo egzaminą. Jų akys atviros, jie matę pasaulio – Italiją ir Prancūziją pažįsta geriau negu Dzūkiją ir Žemaitiją, ir giriasi vieni kitiems, kad per Atlantą skraido dažniau, negu tiltu anapus Nemuno važiuoja. Gal, tiesą sakant, čia ir yra jų problema, kad Dzūkijos ir Žemaitijos žemėlapyje negalėtų parodyti.
Kai nacionalinis transliuotojas teberodo programą „Duokim garo“, jie baksnoja vieni kitus: na, kas gali tokias nesąmonės žiūrėti?
Aš žinau, kaip jie šneka ir galvoja, nes ir pats esu taip galvojęs, kalbėjęs ir stebėjęsis. Internetų Lietuva, tas laimingas, save apgaudinėjantis burbulas, jau sau įsikalbėjo mintį, kad rinkėjai rinksis iš Nausėdos ir Šimonytės, nors visiems suprantama, kad šie du kandidatai atiminės vienas iš kito balsus ir todėl nebūtinai pasieks antrą turą.
Lyg nebūtų visai neseniai pergalės iš niekam miestuose nežinomos ar tai valstiečių, ar tai kaimiečių partijos, kurie dar ar tai žali, ar tai melsvi, vienu žodžiu, kažkokie ten kolchozų ir provincijos politikai, ar tai su bidonais, ar tai su trąšų vagonais, už kuriuos neaišku kas gali balsuoti – taip galvojo internetų ir feisbuko Lietuva.
Kas ten per politikai, manė madingieji pasipūtėliai, juk jie, tikriausiai, net internetų tinkamai naudoti nemoka ir, kai kalba angliškai, tai sako „šaudė tu šaudė“. O jau vaizdas ir atrodymas jų, vienas už kitą labiau į daržoves panašūs, tik kai kurie su akiniais.
Tik tie moliūgai dabar valdžioje, o tie, kas iš jų juokėsi ir šaipėsi, dabar skaičiuoja kasdien naujus valdžios įvestus draudimus, plėšo iš užsienio žurnalų puslapius ir klusniai skuba spėti į parduotuvę iki aštuntos.
Pamokų niekas ir vėl neišmoko. Išmintingieji mokosi iš savo klaidų, o internetų Lietuva ir vėl lipa ant grėblio. Feisbuko šalis, gražiai nusifotografavusi Instagramo nuotraukose, su išmaniaisiais telefonais rankose, programėlėmis ir palydovine navigacija, dairosi aplinkui ir ieško grėblių, ant kurių galėtų užminti, o paskui įkelti į internetus filmuką, kaip lipa ant grėblio.
Kai buvęs vilties prezidentas sugalvoja referendumą dėl lito grąžinimo, interneto Lietuva sukioja pirštą prie smilkinio ir prunkščia. Kiti vėl, šimtąjį kartą, pasidalina juokingu filmuku iš Rolando Pakso apkaltos laikų, kur skrybėlėta senolė pikete prie Nacionalinės bibliotekos gieda maldą už Paksą („nes viską pas Dievą gali“).
Yra dar ir kitas filmukas, iš 2002 metų, kur Rolandas Paksas su Onute Valiukevičiūte motociklu atvažiuoja į sceną ir dainuoja tango. Kad pamatytum kažką nepadoresnio už šį vaizdą, reikia eiti į internetų svetaines, kurių adresų čia nenurodinėsiu.
Tuo tarpu kita Lietuva – ta, kuri ne prie feisbuko šposų – visiškai nemano, kad tai nesąmonė. Jie prisimena litą, sapnuoja mažas kainas ir mielai tiki, kad galima grįžti prie buvusios palaimos.
Jei toks referendumas įvyks, jo rezultatai visus interneto Lietuvos gyventojus ir vėl priblokš – jie tikriausiai tuo metu bus atostogose Tailande ir apie lito grąžinimą bei keitimo kursą sužinos, besivoliodami ant paplūdimio.
Panaši reakcija buvo interneto burbule ir feisbuko kvaišalų dūmeliu užtrauktuose kambariuose, kai premjeras išsikvietė parduotuvių viršininkus ir barėsi, kad maisto kainos per didelės ir kad žmonės per daug maistui išleidžia pinigų.
Taip, žiūrint iš Vilniaus kavinių su karameline nugriebto pieno latte rankose, koks absurdas, premjeras elgiasi ir kalba kaip koks buvęs Turkmėnistano prezidentas, kuris vyriausiąjį šalies meteorologą nubaudė už tai, kad jo vadovaujama tarnyba blogai orus prognozavo.
Bet žvyrkelių ir byrančių blokinių daugiabučių Lietuvoje, kur kiemai užstatyti aprūdijusiais dvidešimties metų senumo automobiliais, tai atrodo kaip puiki mintis. Jei maistas atrodo per brangus, reikia išsikviesti parduotuvės vedėją ir duoti velnių.
Ir todėl jūs, savim patenkinta Interneto Lietuva, galite toliau dalintis filmukais ir šposais ir spaudinėti „patinka“ prie kandidatų, kurie, kaip jums atrodo, būtinai laimės. Nepamirškite tik ateiti į antrąjį rinkimų turą, kai ateis prablaivėjimas ir reikės rinktis ne iš dviejų laimingų sapnų, o iš dviejų košmarų.