Užkalnis. Su šventėm, pagaliau išsigydę Lietuvos žmonės!

Šiandien visi užimti mišrainėmis bei mandarinais, todėl aš jūsų ilgai nekankinsiu. Bet nors jums Kalėdos, man yra trečiadienis, darbo diena, ir trečiadieniais aš rašau pasauliui.

Aš turėjau svajonę, ir ji išsipildė. Nuo vaikystės, būdamas intravertas vaikas, svajojau apie pasaulį, kuriame man niekas neaiškins, kaip ką daryti. Sovietiniais laikais viskas buvo atvirkščiai, net labai.

Svajojau apie pasaulį, kur kalbėsiuosi su kuo norėsiu, o su kuo nenorėsiu – nesikalbėsiu. Kur, kai suaugusieji klausia, ar patinka mokykloje ir aš sakau „nepatinka“, tie kvailiai ir nuobodos neprapliups savo moralais. Taigi uždavei klausimą, teta. Klausimas suponuoja, kad gali būti skirtingi atsakymai. Tokia suaugusi ir nežinai.

Svajojau apie pasaulį, kur niekas nevers vaikų (tiksliau, manęs) eiti į nekenčiamus naujametinės eglutės renginius ir ten sakyti suknistus eilėraščius, kur nereikės groti susirinkusiems į namus svečiams pianinu, kad tėvai galėtų pasigirti, kad leidžia vaiką į Dvarionkę.

Kai paaugau, pamačiau, kad panašų pasaulį galima organizuotis pačiam, mikliai išsikrausčiau iš mamos namų, nors giminės šiurpo, kaip neprotingai leidžiu pinigus butui Žvėryne, o paskui išvažiavau į šalį, kuri anuomet buvo tobulesnė už Lietuvą. Angliją buvo maksimaliai individualistinė, kur niekas nesiūlo dėtis dar mišrainės ir nesibruka bendrauti. Ten neklausia, kodėl tavo butas nuomotas ir ar nenori geriau gyventi už miesto. Ten neprašyti nesako, kokio tau reikia automobilio ir nesiūlo užsirišti šaliko, kad nesušaltum.

Paskui Anglija gedo ir pavirto ta nusikalstamumo, nelaisvės ir politinio korektiškumo ir socializmo bala, kokia ji yra šiandien, o Lietuva pamažu darėsi vis sveikesnė.

Sakau „pamažu“, nes šalyje vis dar dominavo neskaniai kvepiantis buvusios kolektyvinės šalies alsavimas, tie pagiringi koncentracijos stovyklos atodūsiai. „Visi kartu“ – gėris. „Ko čia sėdi vienas atsisėdęs, eik šen prie mūsų, ramtadrylia opapa“.

Tai buvo ne beviltiška, bet vis dar įkyrumu senių ir vakardienos valdoma respublika, kur žmonės susitikę klausia „kas blogesnio?“ ir kur balsingiausias raganų elitas nuolatos baisisi ir piktinas.

Tai buvo ne beviltiška, bet vis dar įkyrumu senių ir vakardienos valdoma respublika, kur žmonės susitikę klausia „kas blogesnio?“ ir kur balsingiausias raganų elitas nuolatos baisisi ir piktinasi: Helovynu, naujagimių vardais, asmenimis, gyvenančiais nuodėmėje, o ne santuokoje, poromis su amžiaus skirtumu, naujais prekybos centrais ir savitarnos kasomis, Valentino dienos šventimu, gėjais ir vaivorykštėmis, kalbančiais angliškai tarpusavyje emigrantų vaikais, vaikais su telefonais ir planšetėmis, žinių portalais, plėšytais džinsais ir užvis labiausiai tais, kas drįsta siūlyti netradicinius Kūčių patiekalus arba užsisakyti visą puotą iš restorano, arba pirkti patiekalus prekybos centre. Yra net vienas etatinis gamtos stebuklas, kuris kasmet kviečiamas į žiniasklaidos frontą, kur jis privalomai burba apie tai, kaip blogai yra sušiai ant Kūčių stalo.

Žmones Lietuvoje giliai širdyje žinojo ir jautė, kad viskas, gana, nusibodo, ir pradėjo vis labiau gyventi savo galva ir neklausyti tų bambėjimų, zirzimų ir brukimų „dėkitės dar, ko nieko nevalgot“, atsitolinant nuo jų ir labiau vertinant vienumos džiaugsmą ir apsaugotos asmeninės erdvės neliečiamumą.

Kartu atsirado kaltės jausmas ir vadinamoji emocinė atatranka: jau kuris laikas kiša viršun galvas aiškinantieji, kad tas senatvės diktatas yra visai miela, gražu, vertintina ir net kad tai yra „meilės kalba“. Būkit prakeikti, paėmę protingą 1992 metų Gary Chapman knygą ir jos pagalba teisinantys emocinį smurtą ir retrogradinį atsilikimo kultą.

Nespėjom atsipalaiduoti nuo rusiško „muša, reiškia, myli“, tai jau nauja dainelė: „neatstoja, aiškina, kritikuoja, bamba ir kiša savo karpį drebučiuose, reiškia, myli“. Ir, reiškia, būk ramiai ir kentėk, kaip kentėjo Kristus.

Meilės kalba turi būti maloni gaunančiam ją adresatui, kuris neturi sėdėti skaičiuodamas laiką, kada pagaliau baigsis vyresniųjų giminaičių toksinio balbatavimo ir burzgimo fontanai. Anksti irgi niekas neleis išvažiuoti, „tai kur jau skubėsi“, ir telefono išsitraukti negalima, nes irgi kudakuos apie tai, kaip dabar jaunimas visas su tais telefonais. Mūsų laikais geriau buvo.

Babunia, klausyk, jeigu kam nors (visiems?) telefonas mielesnis už tave, tai ne telefono bėda: niekas nebenori eiti į svečius ir kentėti. Jei patiktų tavęs klausyti, niekas telefonų nemaigytų. Be to, nepatinka vaikai? Pati tokius užauginai.

Bet šiemet, turbūt pirmąsyk istorijoje, Lietuvoje pasimatė naujas, teisingas, vakarietiškas, skandinaviškas gyvenimas.

Kritinė Vakarų kultūros ir elgesio masė priaugo, sudrūtėjo ir ramus individualizmas ir pagarba asmeninei erdvei persvėrė svarstykles, kurių kitoje lėkštėje majonezas, mišrainė, riebūs tortai ir brutali neprašyta invazija.

Šiemet jau niekas nebeklausia, ar jau puošėte eglutę, o kada puošit, o kodėl tik dabar, o laikysit iki Trijų Karalių ar ilgiau, kiek Kūčioms patiekalų pas jus, kada vaikai, kada anūkai, ar grįžo Papita su vyru iš Norvegijos šiemet, ar jau buvot prie miesto eglutės, ar jau susipirkot dovanas ir, su Viešpaties pagalba, niekas gal net nepaklaus „ką per naujus?“. Jeigu tu būsi mano naujųjų metų šventimo planuose, aš tau pranešiu, o tuo tarpu nekišk nosies į svetimus gyvenimus.

Šiandien pasveikinau artimuosius ir draugus žinutėmis, Kalėdų puotą pavalgiau vienas žinomame amerikietiškame burgerių restorane, skaitydamas telefone žinias, paskui pavedžiojau šuniuką miškuose ir pravažiavau pro pustuštį Kalėdų svajonės miestą, mano Vilnių, gurkšnodamas kavą iš degalinės. Jaučiausi laimingas, ramus ir uždaras nuo minios, kaip koks švedas. Katedros eglutės vaizdo man tiek ir užteko, visai graži. Ir niekas, nė vienas žmogus man nepasakė, kad kažką padariau ne taip. Iš visų girdėjau tik teigiamus ir gražius dalykus.

Už tokią laisvų ir tylių žmonių Lietuvą aš ir kovojau. Linksmų visiems Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų, kurie bus dar turtingesni, ramesni ir pagarbūs. Būkit laimingi.