Ir išvis, kas kam rūpi: aš, žinoma, pradėsiu nuo restoranų, nes jie mano maitintojai.
Taigi didžiausias nesusipratimas, kvailystė, absurdas Lietuvos restoranuose yra toks, kad mažiau nei 10 proc. maitinimo įstaigų mūsų šaltame krašte turi pakankamą kiekį pakabų ar kabliukų visiems lankytojams, ant kurių galima pasikabinti viršutinius drabužius šaltu metų laiku (Marijos žemėje tai maždaug aštuoni-devyni mėnesiai).
Pavyzdžiui, tipinis nedidelis restoranas Vilniuje turi keturiasdešimt vietų, o pakabų arba kabliukų paltams – dažniausiai dvylika. Kai šalta, tos pakabos lūžta, virsta, griūna, kabliukai išlekia iš sienos kartu su tinko gabalu, nes vienas kabliukas nenumatytas septyniems paltams ir tokio svorio nelaiko.
Dažnai klausiau tų įstaigų vadovų, ką jie galvojo, kai planavo savo restoranus, kur žmonės kabins paltus? Juk nėra taip, kad kai kuriems lankytojams nebūtų šakučių, kėdžių arba lėkščių, ir jiems maistą dėtų ant grindų, patiesę gabalą kepimo popieriaus, ir siūlytų valgyti pritūpus.
Atsakymas visada vienas: „gal kaip nors“.
Taip, gerbiamieji, Lietuvoje planuojama beveik viskas. Taip žmonės perka butus ir neperka vietų automobiliams statyti, gal kaip nors per naktį priglaus prekybos centre ir pasiims iki šeštos ryto, ir gal kaip nors nepatikrins ir neuždės baudos.
„Gal kaip nors“ planuojamas šiukšlių tvarkymas per masines šventes: nors numatomas lankytojų skaičius žinomas, visi taip pat žino, kiek tiksliai šiukšliadėžių reikia, bet gal kaip nors, ir šiukšlės krenta per kraštus.
Aš jau nekalbu apie tai, kiek miestuose reikia viešųjų tualetų: gal kaip nors, kiekvienas juk gali nueiti iki prekybcentrio arba greitojo maisto restorano, ir miestų valdžia net nevaidina, kad šis klausimas jai rūpi.
Dar vienas pavyzdys apie „kaip nors“ yra sostinės oro uostas: nemylimas, dešimtmečiais perkrautas, vis dar su absurdiška laiptų gausa, sulipintas iš standartinio sovietinio Josifo Stalino laikų dizaino (atvykimo salė) su laurų vainikais ir proletarų atvaizdais – ir vėlyvaisiais Leonido Brežnevo laikais projektuoto „naujojo terminalo“ (ten, kur registruojatės į skrydžius), plius koridoriukų, eskalatorių, labirintų pynės. Ai kaip nors, sako lietuviai, ir toliau toleruoja šią architektūrinę, logistinę ir inžinerinę profanaciją.
Ir būtent tokiu pačiu būdu Lietuvoje yra planuojamas švietimas, kol pagaliau visa ši struktūra nepratrūksta kokiu nors streiku arba tarpinių patikrinimų užduočių tokiu neadekvatumu, kokio kitose srityse net neįsivaizduotume.
Jau nuo pat Sąjūdžio laikų buvo absoliučiai aišku, kad laisvoje Lietuvoje mokyti nebus kam, nebus kaip ir neaišku net ką mokysime.
Vadinamos „tautinės mokyklos“ geranoriškas kliedesys, skleistas naivios literatūros tyrėjos Meilės Lukšienės, buvo tvirtai įstrigęs XIX amžiuje, kuris ir buvo jos tyrimo objektas. Tai buvo toks pat naivus nesusipratimas, kaip močiučių-pribuvėjų paslaugos vietoje modernios akušerijos (tik neprašykit manęs, kad dar ir apie akušeriją ir ginekologiją rašyčiau, nes maža nepasirodys).
Kitų planų ir sumanymų taip ir nepasirodė: visos švietimo ir aukštojo mokslo reformos visada prasidėdavo ir pasibaigdavo pleistro klijavimu įvairiose vietose, kosmetiniu remontu ir lipdukais. Mokyklų pastatus, žinia, galima remontuoti, ir tai buvo daroma, bet tai daro statybininkai, kurie išmano modernias technologijas ir statybines medžiagas.
Galima sujungti aukštojo mokslo įstaigas, pervadinti jas, keisti statusą, pavadinti institutus universitetais arba akademijomis, mokyklas – licėjais ir gimnazijomis, vietoje „vidurinio“ mokslo padaryti „pagrindinį“ ir visaip kitaip keisti iškabas, bet žmonės tai juk nesikeičia.
Esmė yra tokia, kad pedagogų rengimo aukštosios mokyklos visą laiką galvojo tik apie save ir apie savo darbo vietas ir finansavimą, o mokyklose buvo pilna nekvalifikuotų mokytojų, kurie kažkada turėjo kvalifikaciją, bet tokią, kuri buvo pritaikyta seniems laikams ir seniai nebegalioja, ir visas būrimas paremtas tuo, kad reikia kažkaip išsaugoti jų darbo vietas.
Visi jau pamiršo, kaip nepriklausomybės aušroje tuometinis šalies vadovas Algirdas Brazauskas siūlė, kad sovietinius elektromechanikos darbuotojus iš bankrutuojančių senųjų gamyklų galima būti paruošti būti kompiuterių specialistais: jis buvo kažkiek girdėjęs apie tuos kompiuterius, kurie, kaip paaiškino senais laikais viena Lietuvos TV laidų vedėja, „tokie televizoriai, kur skaičiukus rodo“. Jau tada visi juokėsi, bet šiandien jūs nesijuoksite, nes reliktai iš ano meto, ir su tuo pačiu mąstymu, yra tvirtai įsikibę savo darbo vietų ir jų niekur nepajudinsite.
Kai mūsų tėvai 1995 ar 2000 metais niekaip nesuprasdavo, ką mes dirbam („kažką su kompiuteriais“, juolab kad tikrai ant kiekvieno darbo stalo jau stovėjo kompiuteris), tai buvo anekdotas, tačiau lygiai tokie patys marinuoti protai šiandien rašo patikrinimų užduotis mokiniams, o tie, kas atsako už situaciją, skėsčioja rankomis: na tai ką dabar mums daryti, ar aš jums prigimdysiu tų kvalifikuotų specialistų, kažkas turi rašyti, kaip moka, taip daro.
Iš esmės mes skiname trijų dešimtmečių apsileidimo ir „kaip nors“ metaliteto vaisius, kur nebuvo nei noro, nei valios, nei poreikio keisti švietimą. Švietimą iš esmės keisti yra įmanoma, tik pasikvietus didelius kiekius užsienio specialistų, ir jie, žinoma, daug ką dėstys anglų kalba. Aš nesitikiu, kad štai kas nors perskaitys šį tekstą ir sakys, kad po velnių, kokia gera mintis, taip ir darom. Tačiau jei aš dar dešimt metų tai kartosiu, idėja nebeatrodys tokia absurdiška.
Yra situacija, kai daugybė vaikų, ypač Vilniuje, tyliai ramiai lanko užsienietiškas mokyklas, nes jų tėvai žino, kad jeigu nori važinėti automobiliu, turbūt nebus prasminga laukti, kol prie Pagėgių pastatys naują patriotinį lietuvių autopramonės startapą ir ten pradės gaminti lietuviškus automobilius „Vytautas“. Reikia tiesiog pirkti užsienietišką.
Priežastį, kodėl vaikai Lietuvoje mokosi angliškai, nesunku rasti: arba gyvenome užsienyje (o kas šiais laikais negyveno užsienyje), arba ruošiamės į užsienį važiuoti, arba aukštoji bus užsienyje. Tačiau, žinoma, kol kas visi apsimetinėja, kad čia tik išimtis, o štai normalus mokslas yra lietuviškas. Greitai nebus: greitai lietuviškas mokslas bus tokia pati retenybė gurmanams, kaip lietuviškas obuolys. Nes jei nori auginti obuolius, turi sodinti obelynus, juos prižiūrėti, jais rūpintis, turėti specialistų, kurie tomis obelimis galės užsiimti, ir dar konkuruoti su užsieniečiais, kurie tuos obuolius augina žymiai sėkmingiau jau daugelį metų.
Dažnam kyla klausimas, o kiek dar Lietuvoje stovės tie baisūs sovietiniai stambiaplokščiai daugiabučiai, kurių galiojimo laikas jau baigėsi prieš daug metų ir jie nusidėvėjo fiziškai ir morališkai. Atsakymas: kai tik kas nors sugalvos, kur padėti visus tuos žmones, kurie juose dabar gyvena.
Kas nors turi pinigų pastatyti šimtus tūkstančių naujų butų, perkelti gyventojus iš sovietinių šabakštynų, sulyginti tuos betono griaučius su žeme, išvežti kažkur statybines šiukšles (ir kur?), nukenksminti po tomis griuvenomis penkiasdešimt metų nuodytą dirvožemį ir ką nors pastatyti jų vietoje? Ne, niekas Lietuvoje tokių pinigų neturi ir greitu laiku neturės.
Tas pats ir su lietuviška mokykla. Ji toliau eižės ir trupės, griuvinės balkonai ir strigs seni liftai, ir tai galės tęstis amžinai, kol neišdrįsime senelio „Žigulio“ atiduoti į laužyną ir nupirkti ką nors iš Vakarų, kas užsiveda ir važiuoja.