Iš tikrųjų – karas jau prasidėjo, ir Rusijos opozicijos politiko, buvusio Fondo kovai su korupcija ir Aleksejaus Navalno bendražygio Leonido Volkovo užpuolimas Valakampiuose yra vienas iš jo veiksmų, kaip ir trispalvių deginimas Klaipėdoje.
Tas pats buvo prieš kelerius metus, kai Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka vežė pabėgėlius ir mėtė juos į NATO šalis, taip pat ir į Lietuvą (jau kalbėjau, ir dar kartą pakartosiu, kad reikia būti ypatingiems nupušėliams, kuriais gali būti tik lietuviai, kad Druskininkuose tebelaikyti sanatoriją, pavaldžią Baltarusijos prezidento administracijai – čia, kaip ir su išdavikės Salomėjos Nėries atminimu ir pavadinimu sostinės centre, kuprotą gali ištiesinti tik grabas).
Priešo tikslas šiame kare yra daugialypis: įbauginti, sukurti netikrumo ir baimės atmosferą ir priversti Lietuvą imtis chaotiškų ir impulsyvių veiksmų, šiuo atveju, pavyzdžiui, apsunkinti gyvenimą Aleksejaus Navalno žmonėms, kurie yra Fonde kovai su korupcija, įsikūrusiame Vilniaus centre, kartu su didele ir populiaria interneto televizija.
Kodėl buvo pasirinktas Leonidas Volkovas, irgi lengva suprasti: pirmiausia, jis simbolinė figūra, artimas velioniui Aleksejui Navalnui, nužudytam kalėjime už poliarinio rato, antra, jis yra lengviau pažeidžiamas, nes prieštaringas ir agresyvus, turėjęs atsistatydinti iš Fondo kovai su korupcija dėl neaiškių ir negražių derybų su Vakarais dėl sankcijų panaikinimo Rusijos oligarchams.
Jeigu Kremliaus planas buvo apsunkinti gyvenimą Aleksejaus Navalno fondui ir išprovokuoti Lietuvoje kvailas nuotaikas („o ko čia pas mus juos laiko, reikia varyt lauk ir bus ramu“), tai viskas pavyko. Iššoko daug tokių, kas pradėjo šnekėti, kad čia Navalno pasekėjų tarpusavio rietynės arba net surežisuotas spektaklis, kad kažką išmelžti fondui.
Kai Leonidas Volkovas buvo sudaužytas prie namų Vilniuje plaktuku karbonadams mušti, daugelis žmonių Lietuvoje pamiršo elementarias civilizacijos taisykles, kurios ir skiria mus nuo laukinės Rusijos. „Taip jam ir reikia“, „kuo daugiau jie ten tarpusavyje daužysis, tuo geriau“ (lygiai taip pat, beje, buvo kalbama ir po Aleksejaus Navalno nužudymo), ir prasidėjo beprasmės ir betikslės analizės, kas per politikas yra Leonidas Volkovas ir ką yra pasakęs per savo ilgą karjerą.
Aš pasikartosiu, ką esu sakęs savo tekste po Navalno mirties – nereikia tikėtis, kad Rusijos opozicijai pirmas prioritetas bus draugiškumas Lietuvai, ar kad jie norės mums atiduoti Kaliningrado sritį, o Japonijai - Kurilų salas (Andrius Užkalnis. Navalnas mirė, mirs ir Rusija čia). Rusų politikams Rusija ir jos vidaus reikalai bus visada pirmoje vietoje.
Vilnius buvo pasirinktas neatsitiktinai. Lietuva ir Lenkija yra tvirčiausios, kiečiausios ir aršiausios Rusijos priešininkės ir Ukrainos sąjungininkės Europoje (dar Didžioji Britanija, bet ji nėra Europos dalis, greičiau – Amerikos atplaiša šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje), ir jeigu jūs manote, kad tai kelia mums papildomą pavojų, jūs klystate.
Rusija, kaip ir Sovietų Sąjunga, gerbė tik jėgą ir įžūlumą, ir tai yra geriausi Lietuvos ir Lenkijos bruožai (žinoma, aš labai norėčiau, kad ir Lietuva taip pat ginkluotųsi iki dantų, kaip dabar Lenkija, kuri netrukus bus galingiausiu kariniu kumščiu Europoje). Dar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o paskui – nuo Argentinos sutaršymo Folklendų kare 1982 metais Didžioji Britanija įkvėpė rusams didžią pagarbą, panašiai, kaip Lietuva su savo pokario pasipriešinimu ir partizanais.
Neatsitiktinai po karo į Lietuvą buvo atsiųstas būtent Michailas Suslovas, vienas patikimiausių ir nuožmiausių režimo ideologų ir inkvizitorių, kuris iki pat mirties lediniu kvėpavimu varė į paniką net monstrus, tokius, kaip KGB vadas ir paskui generalinis sekretorius Jurijus Andropovas. M. Suslovas buvo kaip nacių daktaras Josefas Mengele, jo bijojo visi.
Kai sovietiniai šnipai buvo demaskuoti Kanadoje ir tuometinis saugumo vadovas Andropovas politbiure reikalavo atšaukti sovietų ambasadorių Aleksandrą Jakovlevą, visi nustėro, kai iš savo vietos tyliai, kaip giltinė, pasisakė Suslovas: „draugą Jakovlevą į Kanadą ne KGB paskyrė“. Klausimo daugiau niekas nebelietė.
Tai, kad Lietuva buvo žiauriai represuota, o paskui vis tiek pirmoji griovė taip Vladimirui Putinui brangią Sovietų Sąjungą, Maskvoje nebuvo pamiršta ir yra prisimenama ligi šiol. Ta šalis mūsų bijo ligi šiol. Jiems Vilnius ir mūsų vėliava Gedimino pilies bokšte ligi šiol yra rakštis, kaip velioniui paskutiniam Sovietų Sąjungos prezidentui iki mirties sapnuose vaidenosi profesorius muzikologas Vytautas Landsbergis su savo pragarišku ir nesunaikinamu kikenimu.
Rusijai visada svarbu visų pirma įbauginti ir palaužti valią priešintis, nes ji žino, kad ten, kur išlieka valia priešintis, istoriškai jai baigiasi blogai. Čėčėnijos karuose nugalėjo Čėčėnija, kuriai ligi šiol Kremlius moka kosmines reparacijas – mums, žinoma, laukinių kraštas nėra pavyzdys ir idealas (koks jis buvo amžinatilsiui Algirdui Patackui, kuris naiviai ir kvailai žavėjosi pirmykščiais banditų visuomenės barzdočiais), bet principas tas pats.
Rusijoje viskas simboliška, ir simboliškas yra ir šis užuolimas Vilniuje (kaip ir vėliavų deginimas Klaipėdoje). Plaktukas mėsai mušti, pats barbariškas puolimo pobūdis turi istorinių aliuzijų: panašiai ledo skaldikliu Meksikoje buvo nužudytas Leonas Trockis, revoliucionierius, Raudonosios Armijos kūrėjas ir Josifo Stalino priešas, 1940 metais. Maskvos valdžia visada mėgo elegantiškus, mistinius ir dramatiškus veikimo būdus: tai ir užnuodyto skėčio dūris bulgarų disidentui Georgijui Markovui Londone, ant Waterloo tilto per Temzės upę, ir bandymas nunuodyti Aleksejų Navalną, kai jį galėjo šimtą kartų nužudyti paprastesniais ir nepastebimais būdais.
Tai ne tik KGB stilius, tai ir Vladimiro Putino asmeninis fetišas, ir Leonido Volkovo užpuolimas plaktuku Vilniuje yra toks tipinis braižas, kad čia net abejonių negali būti (arba jos bus tik labiausiai ištinusiose Lietuvos sąmokslo teoretikų galvose).
Karas atrodo būtent taip, tai yra tiksliai hibridinio karo pasireiškimas (kokie jie dar gali būti, nerašysiu, nes nenoriu niekam duoti idėjų ir prikarksėti – Lietuvos specialiosios tarnybos ir kariuomenė visus tuos būdus žino) ir vienas iš būdų kovoti su Vakarais yra priversti lietuvius jaustis nesaugiai, blaškytis, stumti vieniems ant kitų ir ant rusų opozicionierių.
Stiprūs elgiasi tyliai, ir Lietuvos atsakymas bus asimetrinis, netikėtas ir nustebins net mus pačius.