Kai skaičiai, vieni po kitų, iš įvairiausių šaltinių skelbė, kad Lietuvoje gyventi vis geriau, kad vis daugiau pinigų, kad auga atlyginimai, kad nekilnojamojo turto burbulas vis niekaip nesprogsta, nes nėra (kaip per krizę prieš pusantro dešimtmečio) išpūstų nesąmoningų paskolų problemos, kad emigracija nedidėja (atvirkščiai, žmonės grįžta į Lietuvą), prakeiksmų ir patyčių rūgštus lietus pylė taip, lyg nebūtų rytdienos.
Melagiai, mulkintojai, nesąmonė, koks gerėjimas, nieko nejaučiu – visa tai buvo kartojama šimtus, tūkstančius kartų. Pasirodo, kartojo tik mažas skaičius aršių celofaninių triukšmautojų. Ir net jų nenorom buvo pripažįstama, kad „čia gal tik Vilniuje taip, na, dar didmiesčiuose (nuostabu, kad net didžiausi piktuoliai jau be ironijos kalba apie didmiesčius Kauną ir Klaipėdą), o šiaip čia gyvenimas jūsų burbule, nieko jūs nematote, nuvažiuokite į provinciją, žmones praktiškai badauja, kaimas miršta, visi išvažiuoja, vilties nėra, darbas už minimumą ir kainos kaip Šveicarijoje“.
Ir buvo ištisai viskas pasūdoma grūmojimais ir bauginimais, jau tuoj tuoj žmonės susivienys po lenktu sukilėlio dalgiu, pakils į orą liaudies keršto ir bausmės vėliavos, suliepsnos deglai, ir mėšlinomis šakėmis ta Paprastoji, Tikroji, Tradicinė Lietuvėlė nuvers engėjus (o kartu ir gėjus).
Ir buvo ištisai viskas pasūdoma grūmojimais ir bauginimais, jau tuoj tuoj žmonės susivienys po lenktu sukilėlio dalgiu, pakils į orą liaudies keršto ir bausmės vėliavos, suliepsnos deglai, ir mėšlinomis šakėmis ta Paprastoji, Tikroji, Tradicinė Lietuvėlė nuvers engėjus (o kartu ir gėjus).
Vargas jums tada, sisteminiai politikai, siurbėlės, tranai. Neries upe atplauks revoliucijos kreiseris „Aurora“, šūviu link Martyno Mažvydo bibliotekos paskelbs apie prasidedantį Seimo rūmų šturmą, ir užplūs jį aršių darbininkų ir valstiečių minia odiniais paltais, ginkluoti senais medžiokliniais šautuvais ir išpjautais iš senų automobilių katalizatoriais. Nes viską pas Dievą gali.
Rezultatas kitoks, ir rinkėjai visoje Lietuvoje patvirtino, kad valdžia yra iš esmės patenkinti ir jokių pasikeitimų nenori, neprašo ir nesiruošia net aptarinėti. Net ir Šalčininkuose (bet tik todėl, kad ten daugelis, panašu, yra pasimetę ir vis dar klejoja įsitikinę, kad Lietuvą valdo iš Kremliaus – todėl taip ir balsavo).
Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo pliumptelėjo tyliai ir priburbuliavo, kaip turtingo vasarotojo telefonas kaimo tvenkinyje, ir niekam galvos neskauda. Tik feisbuke kai kas parašė, kad argi galima taip kvailai formuluoti klausimą biuletenyje, niekas nesupras. Tuojau pat pasigirdo pozityvumo čakromis švytintys nuomonės formuotojai, kurie pasiūlė sprendimą: neskaitykite ten to biuletenio, balsuokite TAIP, ten viskas tvarkoj, ir viskas bus gerai. Nuostabu, kaip daug žmonių neburbėdami lygiai taip ir padarė, nors jiems tik ką pasiūlė neskaityti, kas parašyta, o balsuoti taip, kaip patarė TikTok dvylikametis, kuris ne tik balsuoti dar negali, bet ir dar tik šaukštą laikyti mokosi.
Pozityvumo kilnusis puvinys toks išvešėjęs, kad net Eurovizijos dalyvį sveikina su keturiolikta vieta, lyg prie tos vietos būtų buvusi didelė kova ir konkurencija. Lygiai taip pat, tiesą sakant, būtų sakę „šaunuolis“, jei būtų užėmęs šimtas keturioliktą vietą.
Žmonės sotūs, laimingai kriuksintys, geriantys latę su avižų pienų ir viskuo patenkinti: didžiausia problema Lietuvai yra kamščiai Kaune automagistralėje Vilnius-Klaipėda, dramatiškai kylančios gerų barberių salonų kainos, brangstantis argano aliejus ir kur pastačius automobilį, kai atveži vaikutį į 25 tūkstančius eurų per metus kainuojančią privačią mokyklą.
Iš esmės, gyvenimas yra toks geras, kad rinkėjai ploja per petį ir pritaria net veikiančiam prezidentui, kurio funkcijas šalyje žino tik politologai, o konkrečius atliktus darbus vertinti galima tik mikroskopo pagalba – ir netiesiogiai pritaria Vyriausybei, kuri išsikvėpusi ir nerūpestingai stumia laiką, laukdama rinkimų. Vyriausybės energija šiandien vos pastebima, lemputė vos blykčioja, kaip filme apie terminatorių: reikalai juda stadiono statybų greičiu, koalicijos partneriai (Laisvės partija) žino, kad ją netrukus prisimins tik vadovėliuose greta „Drąsos kelio“ ir kitų nesusipratimų, tačiau rinkėjai rodo sveiką atsiribojimą nuo visokių tokių bėdų, ploja ir džiaugiasi.
„Protesto nuotaikos“, man regis, Lietuvoje yra maždaug tokios, kaip Kanadoje (kitaip tariant, žmonės laimingi ir atsipūtę, tik Kanadoje visi dar ir apsipūtę). Didesnius protestus Lietuvoje sukels veganiškų variantų nepakankamas kiekis restorane, negu kažkoks nepasitenkinimas valdžia. Neramumai kils nebent tada, kai madingas burgerių restoranas dėl užsakymų gausos neturės pakankamai bandelių arba kai mėgstama valgymo vieta negaus Michelin gido įvertinimo.
Aš neironizuoju, žmonės tikrai patenkinti valdžia, galbūt todėl, kad su ja nesieja jokių vilčių, kaip ir turėtų būti turtingoje ir laisvoje šalyje. Prieš dešimtį metų apie tokį atsipalaidavimą galėtume tik pasvajoti: visi buvo įsitempę ir įnirtingai laukė malonių iš valdančiųjų.
Aš neironizuoju, žmonės tikrai patenkinti valdžia, galbūt todėl, kad su ja nesieja jokių vilčių, kaip ir turėtų būti turtingoje ir laisvoje šalyje. Prieš dešimtį metų apie tokį atsipalaidavimą galėtume tik pasvajoti: visi buvo įsitempę ir įnirtingai laukė malonių iš valdančiųjų.
Dabar viskas ramu, lėta ir vasariška. Ir žmonės eis balsuoti po dviejų savaičių, manau, vien tam, kad galėtų nufotografuoti lipduką ir įkelti jo nuotrauką į socialinius tinklus. O ką ten išrinks? Koks jums skirtumas, būkite pozityvūs.