V. Laučius. 1917-ųjų revoliucija: kas padėjo tamsos jėgoms ir išdavė Baltąją gvardiją

Lygiai prieš 100 metų Rusiją sudrebino kruvina revoliucija, tuoj sukėlusi dar kruvinesnį pilietinį karą, kurį, kaip dažnai nutinka, laimėjo padugnės ir dėl kurio padarinių pasaulis išvydo patį baisiausią iš visų kruvinų moderniosios Europos politinių režimų: SSRS.

Ir sovietų pirmtakas Robespierre`as, ir jų sekėjas Hitleris nublanksta prieš bolševikų tironijos žiaurumą ir trukmę.

Kartu su Pirmuoju pasauliniu karu tai buvo didžiausia geopolitinė katastrofa senajai Europos civilizacijai. Kitaip nei tvirtina Vladimiras Putinas, didžiausia geopolitinė katastrofa ir pačiai Rusijai buvo ne SSRS subyrėjimas, o atsiradimas. Po šios tragedijos ir Versalio kvailysčių Europos politika tik riedėjo Antrojo pasaulinio karo link, leisdama tuo metu Rytuose nenumaldomai augti ir stiprėti laiku nenugalabytam monstrui – Sovietų Rusijai.

Šiandien daugelis žmonių, jei jų klaustume, kuo bloga buvo Rusijos bolševikinė revoliucija, greičiausiai sakytų, kad ji kalta dėl žiaurumo ir komunizmo, kuris, na, galbūt… O gal ir ne komunizmo. O gal ir ne dėl žiaurumo. Gal kaip tik žmonės gero norėjo, štai ir su Lietuva 1920 m. juk Leninas sutartį pasirašė. Bet vėliau viskas nuėjo šuniui ant uodegos, nes Stalinas buvo blogas. Žodžiu, daugelis pasakytų, kad kažkokia problema 1917-aisiais Rusijoje tikrai buvo. Čia kaip su Lochneso pabaisa: kažkas lyg baisaus, lyg žinotina ir lankytina, nuvažiavus į tas vietas, bet – ai, bala nematė.

Žinoma, netrūksta ir intelektualesnių įžvalgų, dažnai atitinkančių informacinio karo su Rusija (kaip dabar jau kartais vadiname ir grynąją propagandą) poreikius. Pagal jas, Rusijos revoliucija ir pilietinis karas vertinami ne kaip išskirtinio dėmesio reikalaujantis ypatingos svarbos Europos politinis reiškinys, o kaip viso labo didelį pasipiktinimą keliančių vėlesnių istorinių įvykių chronologinis atskaitos taškas.

Į Rusijos revoliuciją ir pilietinį karą šiuo atžvilgiu žiūrima ne tiek kaip politinę, kiek chronologinę juodą dėmę: tikroji politinė juoduma šiuo gan populiariu požiūriu prasidėjusi vėliau – sulig stalinizmu, Holodomoru, didžiosiomis represijomis, okupacijomis, trėmimais, žudymais, geležine uždanga, brandžiosios sovietijos neteisybėmis ir skurdu.

Kitaip tariant, pagal ganėtinai populiarų ir visiškai klaidingą XX a. istorijos suvokimą, Rusijos revoliucija ir pilietinis karas, jei ieškotume paralelių su Pirmuoju pasauliniu karu, prilygtų nebent 1914 metų vasaros įvykiams, kai bosnis studentas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį ir jo žmoną, o Viena įteikė ultimatumą Belgradui. Blogai, kad nušovė, negražu taip elgtis studentui, na, ir ultimatumais svaidytis nereikėjo, bet palyginti su tikrosiomis baisybėmis – Somos mūšiu, cheminio ginklo košmarais apkasuose, milijonais aukų, Europos saulėlydžiu – tie apmaudūs įvykiai nepalyginami, tiesiogiai jų nelėmė ir tebuvo liūdna, bet civilizuota preliudija.

Ne, Rusijos revoliucija ir pilietinis karas pagal savo reikšmę buvo toli gražu ne kaip 1914 metų vasaros įvykiai: tai prilygo visam Pirmojo pasaulinio karo periodui – su jo giluminėmis priežastimis ir padariniais. Didžioji SSRS problema ir Europos tragedija santykiuose su Rusija yra ne stalinizmas. Didžioji civilizuotos Europos tragedija ir SSRS problema – tikrasis Mordoro branduolys – yra bolševizmas, Spalio revoliucija ir Rusijos pilietinis karas.

Ir štai nuo šios pamatinės prielaidos jau galime pradėti ieškoti teisingų klausimų, atsakymai į kuriuos paaiškintų, kuo iš tiesų buvo baisi Spalio revoliucija ir jos dramatiškas tęsinys – baltagvardiečių kone trejus metus didvyriškai kariautas, bet pralaimėtas karas.

Tie klausimai – atvirai ir garsiai suformuluoti – šiandien daug ką labai užgautų ir atrodytų politiškai nekorektiški, konservatyvūs ir nepažangūs, kaip Kalėdų eglutės Europos aikštėse arba pastarieji rinkimai Lenkijoje, Austrijoje ir Čekijoje.

Tai būtų kad ir paprastas klausimas tuometei Anglijai, Prancūzijai ir JAV: kodėl visos jos tik labai menkai, tik simboliškai padėjo baltagvardiečiams – savo sąjungininkams Pirmajame pasauliniame kare – pasipriešinti bolševikų ordoms? Kodėl nesiuntė rimtesnių pajėgų, ginklų ir amunicijos padėti Kolčiakui už Volgos, Denikinui Rusijos pietuose ir Mileriui su Judeničiumi – šiaurėje? Kodėl, pasibaigus karui, turėdamos didžiulį kiekį nebereikalingos ginkluotės, jos tą ginkluotę tiesiog naikino, kai tuo metu saujelės baltagvardiečių kovojo stokodamos šovinių ir ginklų?

Kad ir kokia būtų buvusi nesimpatiška Rusijos imperija su jos politika ir valdžia, ji dalyvavo Antantėje, buvo didžiųjų Vakarų Europos valstybių sąjungininkė, laikėsi savo įsipareigojimų Pirmajame pasauliniame kare, o jos elitas vadovavosi tuometėmis europietiškomis vertybėmis. Tad kas įvyko? Kodėl savi nepadėjo saviems? Ar tam, kas įvyko, kartais netinka žodis „išdavystė”?

Kaip viena pagrindinių Vakarų sąjungininkių delsimo ir bailumo priežasčių dažnai įvardijamos pažangiosios, kitaip tariant – liberaliosios, kitaip tariant – kairiosios visuomenės dalies nuotaikos.

Beje, kas čia neseniai rašė, kad kairiųjų liberalų išvis nebūna ir būti negali? Prisiminiau: Rimvydas Valatka. O kas 1919-aisiais atšaukė karinę pagalbą baltagvardiečiams Peterburgo ir Archangelsko kovų frontuose ir įsakė palikti Archangelsko sritį net menkoms savo ekspedicinėms pajėgoms? Britų ministras pirmininkas Lloydas George`as. O George`as buvo kurios partijos lyderis? Liberalų. O liberalai Anglijoje buvo kairieji ar dešinieji? Jeigu jie buvo dešinieji (nes juk kairiųjų liberalų, pagal poną Valatką, nebūna), tai kas ten buvo kairieji? Viešpatie, nejau konservatoriai?

Tačiau grįžkime nuo intriguojančių apžvalgininko įžvalgų prie Rusijos pilietinio karo ir Vakarų visuomenių požiūrio. Vyriausybių bailumas ir rinkėjų spaudimas klausimų lyg ir nekelia. Vis dėlto nepaprastai įdomu – kokios pažangių liberaliųjų Vakarų visuomenių vertybės liepė joms taip ginti ir mylėti bolševikus? Kaip čia taip – lygybės, laisvės ir pažangos tuometis avangardas, tas pats, kuris sukūrė šiandienę Vakarų politinę aplinką, gynė diktatoriaus Lenino ir jo gaujos režimą?

Na, taip. Nes juk pažiūros buvo labai panašios: šalin atgyvenas, tokias, kaip Bažnyčia, imperija, Europos pasaulinė galia, aristokratija ir aristokratizmas, kurio apraiškos juk tėra nelygybės atrūgos; make love, not war (bolševikai irgi buvo už taiką); tegyvuoja viso pasaulio dirbančiųjų brolybė ir visokeriopa lygybė; valio laisvam, o dar geriau – laisvo elgesio žmogui; tegyvuoja ateistinis materializmas, revoliucinė keršytojo romantika ir – po darbo dienos – kafešantano vertybės. Šia prasme Leninas ir jo aplinka buvo tikri naujieji europiečiai.

Turbūt nereikia priminti, kad Leninui ir jo perversmininkų šutvei patogų ginklą – marksizmą – išrado ne koks nors rusų inteligentas, o vokiečių. Karlas buvo jo vardas.

Šis bjaurus, bet šiandien pastebimai sukairėjusių JAV ir vakarų europiečių ateičiai itin aktualus Rusijos pilietinio karo aspektas, kaip ir tuometis Antantės bei JAV vyriausybių strutiškas elgesys, dažniausiai kukliai nutylimas arba stumiamas į politiškai korektiškų tekstų bei diskusijų paribius.

Ir trečias baisus dalykas, kurį išryškino Rusijos revoliucija, yra lygybės sudievinimo pagunda. Jis nėra toks specifinis, kaip du pirmieji, nes atkartojo senesnį Prancūzijos revoliucijos įspėjimą visam moderniajam pasauliui – kad neribotas lygybės siekis nuolat kelia kruviną tamsios minios ranką prieš civilizaciją ir žmogaus prigimtį. Civilizaciją, šiandien juokingai bandančią apsimesti, kad ji visiškai lygi barbarybei, kuriai taip plačiai atvėrė duris.

Tiesa ir tai, kad Vakarų demokratijos istorija – nuo pat ištakų senovės Atėnuose – yra didžiulis lygybės eksperimentas, statomas ant fundamentalios nelygybės tikrovės. Nes nelygybė yra pirmesnis ir natūralesnis gyvenimo faktas už politinę lygiavą. Antai vieni žmonės protingesni, stipresni, gražesni, apsukresni už kitus, ir jokie užkalbėjimai, kaip antai „tas niekuo už aną ne geresnis, tiesiog kitoks”, arba „tik nemanyk, kad esi protingesnė”, neišgelbės nuo daug kam nemalonios tiesos.

Lygybe ir demokratija grįsti papročiai ir politinė santvarka senovėje atsirado kaip bandymas įstatymais truputį išprievartauti neklusnią tikrovę (žr.: Arlene Saxonhouse, „Athenian Democracy. Modern Mythmakers and Ancient Theorists”). Štai Herodotas giria lygybės papročius tarp babiloniečių, primenančius bolševikų nuostatą, kad bet kuri virėja gali valdyti valstybę: „Jie ligonius išneša į turgaus aikštę, nes neturi gydytojų. Praeiviai, priėję prie ligonio, teiraujasi, kuo tas serga, ir jeigu kuris pats sirgo ta liga ar matė kitą sergant, pataria ir paragina daryti tai, ką jis pats darė, kol išgijo, arba matė, kad kitas nuo to išgijo” (Istorija, 1.197.). Čia toks beveik acto garintojų ir kovotojų su skiepais rojus.

Bet, manyčiau, didžiausias iššūkis lygybės sudievinimui yra ne pranašumas, o meilė. Jūs mylite savo vaikus ir aukotumėtės pirmiausiai dėl jų, o ne dėl svetimų vaikų, ir tai – nelygybė. Mylite vieną moterį, o ne iškart penkias ar šešias (bent jau iki degtinės su tais draugais, kurių nepažįstate), ir tai – nelygybė. Jei turite tikrą draugą ar draugų, vadinasi, puoselėjate santykių nelygybę. Mylite savo tėvynę, o ne kitų tėvynes, kariautumėte už ją prieš jas, ir tai – nelygybė. Jei jūs filosofas, tai mylite išmintį, o ne kiekvieną simpatišką nuomonę, ir tai – akis badanti nelygybė. Įsakymas neturėti kitų dievų, tik Jį Vieną, yra didžiulės nelygybės įsakymas, bet krikščionys jo turi laikytis.

Nelygybė yra taip giliai įsišaknijusi meilėje, kad jokia revoliucija, ideologija, politinė santvarka, fanatikų žiaurumas ar politinis korektiškumas su tuo nieko nepadarys.

P.S. Baltagvardiečių generolas Eugenijus Mileris, vadovavęs Baltajam judėjimui Rusijos šiaurėje 1919–1920 m., savo meilę išreiškė trimis žodžiais: tikėjimas, šeima ir tėvynė. 1937-aisiais E. Milerį, kuriam tuo metu jau buvo 70 metų, Paryžiuje pagrobė NKVD agentai. Jis kalintas Lubiankos kalėjime, 1939 m. – sušaudytas.