Smegenų plovimas: teorija
Bet šiandien jau ir rimti Lietuvos intelektualai svarsto apie komunizmo privalumus ir jo ideologų nelygstamą išmintį. Nors jau vien „Komunistų partijos manifesto“ teiginys, kad „visa ligšiolinė visuomenių istorija buvo klasių kovos istorija“, yra vertas net ne istorinio materialisto, o istorinio mazochisto aplodismentų.
„Buržuazija nuplėšė nuo šeimos santykių jaudinanti sentimentalų šydą ir padarė juos grynai piniginiais santykiais.“ O anksčiau buvo jaudinantis sentimentalus šydas? Idilė po šydų ar šydas po idile?
„Buržuazija ne tik nusikalė ginklą, kuris jai neša mirtį: ji pagimdė ir žmones, kurie ta ginklą nukreips prieš ją— šiuolaikinius darbininkus, proletarus.“ Švelnus, ir baltas, kaip taikos balandis, sakinys, ar ne? Visai nepanašus į raginimą imtis ginklo ir naikinti buržuaziją, kuri yra vienareikšmis blogis, o jos naikintojai – gėris?
„Raktiniai“ žodžiai: „kova, antagonizmas, ginklai, nuversti esamą santvarką, tegu visi priešai dreba“. Bet mes šiandien rimtais veidais klausomės keistų kalbų apie „gerąjį“, galbūt „neteisingai suprastą“ komunizmą. Geriausių atveju tai pasakos „mieliems vaikučiams“ iš Williamo Goldingo knygos „Musių valdovas“.
Ir net kažkaip nesmagu ieškoti vien teorinių kontrargumentų. Vien jų ieškant galima rasti ir pateisinimų nacionalsocializmui. Ne, ačiū, meldžiamieji, pereisime iškart prie istorijos. Kaip ir nacių atveju.
Smegenų plovimas: istorija
Bolševizmo gynėjai dažnai mėgsta sakyti, kad per pilietinį karą Rusijoje „visi buvo vienodai žiaurūs“. Netiesa. Bolševikai vieninteliai iš visų tuomečių partijų iškėlė antagonizmo ir klasių kovos vėliavą. Todėl nekabinkime makaronų, esą „visi jie buvo tokie“.
Bet kuri politinė jėga gali atsidurti pilietinio karo sąlygose. Tačiau tikrai ne bet kuri partija kryptingai rengia pilietinį karą ir yra pasirengusi išnaikinti ištisas visuomenės grupes. O Karlas Marxas planavo pilietinį karą Europoje ir propagavo proletariato diktatūrą.
Dažnai mėginama atskirti „bolševizmą“ nuo „komunizmo“. Tačiau bolševikai savo partijos pavadinimo skliausteliuose vadino save „bolševikais“ ir dažniau bei nuosekliau nei kiti „komunos“ gerbėjai Rusijoje vadino save komunistais. Leninas jau 1917 m. siūlė oficialiai patvirtinti „Komunistų partijos“ pavadinimą. Kuris vėliau, žinia, ir prigijo.
Nepainiokime esminių dalykų: „bolševikais“ vadino save tik RSDRP dauguma, priešinusi save „menševikams“. O ideologinė esmė buvo aiški ir neslepiama: komunistai. Ir būtent komunistai-bolševikai 1917 m. įplieskė pilietinio karo gaisrą.
Ir pabaigai – dar apie vieną istorinį melą. Vasario 23 d., žinia, ir sovietų laikais, ir dabar yra švenčiama kaip Raudonosios armijos diena. Melagiai bolševikai sugebėjo išniekinti net vieną didžiausių Baltosios gvardijos žygdarbių: vadinamąjį Ledo žygį.
1918 metų vasarį būsimos Baltosios gvardijos savanoriai priešinosi Rostove juos puolusioms daug kartų gausesnėms bolševikų pajėgoms. Atrodė net komiška, jei nebūtų tragiška: savanorių saujelė pasitikdavo iš Novočerkassko atsiunčiamus vis naujus bolševikų sąstatus, sutriuškindavo juos, tada anie imdavo mitinguoti, kažką proletariškai nutardavo ir nešdavo kudašių. Tuomet atvykdavo naujas sąstatas su raudonarmiečių minia, savanorių saujelė vėl atlaikydavo puolimą, raudonieji vėl pamitinguodavo – ir vėl pasipustydavo padus.
Taip truko tol, kol savanorių vadovybė priėmė sprendimą trauktis Kubanės platybių link. Taip prasidėjo legendinis Ledo žygis, kai saujelė stokojančių amunicijos, kenčiančių šaltį ir badą Rusijos patriotų per speigą ir pūgą traukėsi stepėmis. Kartu su jais ėjo pabėgėliai – moterys, vaikai, mokslininkai, politikai, žurnalistai. Dauguma jų – garbaus amžiaus.
„Nuvargusi, užguita, apsupta, kaip Rusijos valstybingumo persekiojimo simbolis, - vėliau apie tai rašė generolas Antonas Denikinas. – Visoje neaprėpiamoje teritorijoje tebuvo išlikusi vienintelė vieta, kurioje atvirai plevėsavo trispalvė vėliava – tai buvo generolo Lavro Kornilovo štabas“.
Žygis prasidėjo būtent vasario 23 dieną. O Raudonosios Armijos įkūrėjas Levas Trockis nutarė išniekinti istorinę tiesą, kad Ledo žygio prisiminimai išdiltų iš tautos atminties. Neišdilo, nors daug kas iki šiol su pašaipa kalba apie Vasario 23-ąją. Prisiminkite tą dieną Ledo žygio didvyrius, meldžiamieji. Ne raudonuosius banditus. Tai būtų teisinga.
Tragizmas: tikrovė
Ledo žygiui vadovavo generolas Kornilovas. Balandžio 10 d. savanoriai susijungė su Kubanės kazokų būriu, tarp kurių vyravo aukštoji karininkija ir inteligentija. Priimamas sprendimas: pulti bolševikų valdomą Jekaterinodarą. Istorijoje kažin ar daug pasitaikė atvejų, kad 6 tūkstančiai pavargusių po sunkaus žygio, blogai ginkluotų savanorių pultų 20 tūkst. kariuomenės ginamą įtvirtintą miestą.
Bet kitos išeities nebuvo. Generolas Kornilovas paskyrė puolimą balandžio 14 dieną. Balandžio 13 dieną sprogmuo pataikė į baltagvardiečių štabą. Kornilovas buvo mirtinai sužeistas. Vakare jis mirė.
Ir tai įvyko, kai viltis buvo jau taip arti. Amžiną atilsį vienam didžiausių pilietinio karo didvyrių. Vasario 23-ąją turėtume švęsti kaip drąsios ir kilnios kovos su bolševizmu dieną. Žygio, kuris baigėsi tragiškai, ir karo, kuriame kovėsi tikri džentelmenai, kaip jiems ir pridera: už pralaimėtą, bet teisingą reikalą.