V. Mitė. „Wilno nasze“, arba kodėl Tomaševskis nepasveikino „Žalgirio“ su pergale

Lenkijos ir Lietuvos santykiai nėra geri, virš jų skraido praeities šmėklos, galinčios bet kada iššaukti konfliktą. Tai puikiai parodė ekscesai, kilę žaidžiant Lenkijos Poznanės „Lech“ futbolo klubui ir Vilniaus „Žalgiriui.“ Poznanės sirgaliai Vilniuje šūkavo, jog Vilnius yra Lenkijos miestas, prie Aušros vartų giedojo Lenkijos himną. Į šiuos iššūkius policija nereagavo lyg kad būtų gavusi nurodymą sulaikyti tik tuos, kurie mušasi, o nacionalinės nesantaikos kurstymas nebūtų nusikaltimas.

Poznanėje Lietuviai susilaukė tikrai didelio įžeidimo – apie pusę valandos stadione buvo išskleistas plakatas su užrašu „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną.“ Kaip pastebėjo Lenkijos pilietis Krzysztofas K. laiške Punsko internetiniam puslapiui Punskas.pl, toks transparantas yra nusikalstama veika, į kurią turi reaguoti Lenkijos prokuratūra. Be to transparantas yra ir Lietuvos vėliavos išniekinimas. Beje Krzysztofas viešą laišką buvo pasirašęs ir vardu, ir pavarde, bet pabūgęs grasinimų, dažniausiai iš Lietuvos lenkų pusės, paliko tik inicialą. Kaip suprasti tokius grasinimus, kas jiems duoda komandą?

Taip futbolas tapo daugiau nei futbolu.

Valentinas Mitė

Už tokius lozungus, panašiai kaip už nacistinius, turi būti baudžiama kaip už kriminalinius nusikaltimus ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Šią normą reikėtų taikyti ir lietuviams, viešai deklaruojantiems siekį atplėšti Lenkijos žemes.

Jeigu ponas Valdemaras Tomaševskis, Vilnijos „lenkų etmonas“ būtų panorėjęs rimtai pagerinti Lietuvos-Lenkijos bei Lietuvos lenkų ir lietuvių santykius, jis turėjo dar vieną puikią progą. Tomaševskis, kaip Vilnijos lenkas ir Lietuvos pilietis, galėjo viešai pareikšti, jog smerkia nacianalinės nesantaikos kurstymą – tokius šūkius kaip „Wilno nasze“, tokius transparantus kaip Poznanėje. Kaip lojalus Lietuvos pilietis, jis netgi galėjo pasidžiaugti Vilniaus „Žalgirio“ sekme, tuo įgydamas simpatijų ir pačiam sau, ir jo, kaip politiko, atstovaujamai mažumai – lenkų tautybės lietuvos piliečiams. Tačiau – tyla. Nesvarbu, kad Tomaševskis jau tapo vienu nepopuliariausiu politiku Lietuvoje, o jo organizacija tikriausiai kituose rinkimuose į Seimą nepateks.

Didžiaja dalimi Lietuvos lenkų problemos ir dirbtinai sukeltos nuoskaudos kyla iš lojalumo Lietuvos valstybei klausimo, o ne dėl vietovių užrašų ar lietuvių abėcėlėje neegzistuojančių raidžių viešo naudojimo. Kodėl Lietuvos piliečiai lenkai yra lojalūs ne Lietuvai o Lenkijai? Kodėl neatsiranda aukštas pareigas užimančio Lenkijos politiko, sakykim užsienio reikalų ministro, kuris pasakytų, jog Lietuvos lenkai turi suprasti, kad jie visų pirmą yra Lietuvos piliečiai, o Lenkija nesikiš į Lietuvos vidaus klausimus.

Nesikiš kaip Vokietija, nebandydama ginti vokiečių teisių Lenkijoje. Įdomu, ar Lenkijos valdžia toleruotų vokiečių futbolo sirgalius, jei šie žygiuodami kolonomis bliautų, kad „Dancingas ir Breslau priklauso Vokietijai,“ o koks nors Lenkijos pilietis vokietis vis lėktų skųstis į Bundestagą bei Europos Parlamente varinėtų kalbas, kaip žiauriai engiama vokiečių mažuma Lenkijoje. Ir tai darytų, žinodamas, jog sąmoningai meluoja.

Atrodo Vokietijai, išskyrus kraštutines nacistines grupuotes, aišku, kad rytinės teritorijos prarastos visiems laikams. Lygiai taip pat Lenkija niekada negrįš nei į Vilnių, nei į Gardiną, nei į Lvovą. Tai suvokia dauguma lenkų ir, ko gero, jiems nekyla mintis, jog Lietuvos sostinė priklauso Lenkijai. Tokia mintis gali suktis tik Tomaševskio gavelėje, kuris savo politinę karjerą kuria naudodamasis Lietuvos lenkų teisių gynimo korta. Be šios kortos, Tomaševskis – politinis nulis. Kaip ir Gražulis be kovos su homoseksualizmu. Abu jie panašūs, abu jie nekvaili, abiejų politinės kortos dar ilgai bus laiminčios, kol egzistuos grupės radikalų.

Jeigu Tomaševskiui nereikia gerų Lietuvos-Lenkijos santykių, Lietuvai ir Lenkijai jie būtini. Tam reikalinga Lietuvos lenkų integracija. Ne asimiliacija, bet integracija. Kaip tai pasiekti, nežino niekas. Tačiau tai įmanoma tik palikus praeitį praeičiai.

Šūkis „Wilno nasze“ yra archaiškas ir neteisingas. Niekada taip nebuvo, nėra ir nebus. Dar daugiau – už tokius lozungus, panašiai kaip už nacistinius, turi būti baudžiama kaip už kriminalinius nusikaltimus ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Šią normą reikėtų taikyti ir lietuviams, viešai deklaruojantiems siekį atplėšti Lenkijos žemes.

Palaidojus praeities chimeras, ateis tikras susitaikymas. Tai, ką daro Tomaševskis, skustagalgiai Poznanės sirgaliai, bei antilietuvišką plakatą laikantys žmones yra tik Maskvai LABAI naudingas lietuvių ir lenkų kiršininmas.

Lietuva ir Lenkija yra ES ir NATO narės. Tai reiškia, sąjungininkės. Nejaugi to nežino Tomaševskis, sukūręs Vilnijoje Lietuvai beveik nepavaldų totalitarinį darinį, nejau to negirdėjo Poznanėje? Juk faktiškai Lietuva ir Lenkija puikiai sugyveno ne vieną šimtą metų, o konfliktas kilo tik XX amžiuje Lenkijai trumpam užgrobus Vilnių.

Pamirškim tai pagaliau. Mus daug daugiau kas vienija nei skiria.

Paradoksalu, bet ir Poznanės „Lecho“ ir Vilniaus „Žalgirio“ treneriai yra lenkai.