(Skirtingai nuo poezijos, kuri man atrodo savotiškai beskonė ir bekvapė: intelektualinės konstrukcijos, be jausmo, be emocijos, be gyvo, spontaniško santykio į pasaulį, kuo poezija mane labiausiai ir žavi; bet tai – skonio dalykas, kiti žmonės ją vertina.) Ypač puikios T. Venclovos knygos apie Vilnių. Ne veltui yra išverstos į daugelį kalbų ir tapusios savotišku vade mecum‘u po Vilnių.
Bet yra vienas klausimas, kuriuo T. Venclova, mano nuomone, verčiau nerašytų. Kadangi tuo klausimu jis nėra nesuinteresuotas asmuo. Priešingai.
Jis yra tiek suinteresuotas, kad jam išsilaikyti nešališku – tiesiog neįmanoma: bet kuri jo reiškiama pozicija būtų pažeidžiama. Todėl šita prasme Vincas Justas Paleckis man atrodo gerokai oriau: jis nesivelia į diskusijas, nevertina (bent jau viešai) ir neteisėjauja 1940–1941 m. okupacijų klausimu.
Tomas Venclova – teisėjauja. O moralinis imperatyvas reikalautų nuo tos bylos verčiau jam nusišalinti. Kadangi tėvas vis dėlto buvo marionetinės vyriausybės, pastatytos okupanto sugriauti Lietuvos valstybę, ministras. Dėdė – Petras Cvirka – vadinamojo „liaudies seimo“, trumpai pabuvusio tik Stalino įrankiu inkorporuoti Lietuvai į Sovietų Rusiją, atstovas ir aktyvus propagandinio lauko darbininkas.
Jo ano meto viešus pasisakymus šiandien spausdinti gėda. Kaip nedarytų garbės Antanui Venclovai ir jo darbai bei pareiškimai, sugriaunat Lietuvos švietimo sistemą.
Labai galimas daiktas, kad jie, sutinkamai su Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju statutu (1934), anuo metu yra padarę sunkius nusikaltimus, pagal keletą tuo metu galiojusių įstatymų.
Pavyzdžiui, „Tautai ir valstybei saugoti įstatymo“ vienas iš straipsnių nurodo, kad „Lietuvos pilietis, kuris ieško užsienyje paramos prieš Lietuvos valstybę arba eina į tokį santykį su užsieniu, kuriuo laužo savo valstybinės ištikimybės pareigą, yra baudžiamas sunkiųjų darbų kalėjimu“.
Tuo metu „Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti įstatymo“ vienas iš straipsnių skelbė: „Kas dalyvauja sudarytose okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse organizacijose, kurių tikslas yra sujungti Lietuvą arba jos dalį su kita valstybe, arba nuversti esamąją valdžią, arba padaryti Lietuvos valstybėje suirutę, – baudžiami mirtimi.“
Yra ir kitų BK straipsnių, kurie rodo, kad būta aiškių požymių, jog asmenys, dalyvavę Stalino sudarytos valdžios Lietuvoje grandyse, išdavė Lietuvos valstybę ir tuo jai sunkiai nusikalto.
Įsivaizduokime žmones, kurie dabar pasivestų Lietuvai nedraugiškos valstybės tarnybai ir kastųsi po valstybės pamatais?
Įsibrovus okupantui, stotų jo tarnybom ir imtųsi persekioti, represuoti, kankinti ir žudyti kitus bendrapiliečius, kaip tai darė A. Sniečkus ir jo politinė kohorta? Sakysim, Seimo nario Mindaugo Basčio tikri ar tariami nusikaltimai tikriausiai yra net nelygintini su tuo išdavystės mastu, kuris buvo padarytas Lietuvos Respublikos piliečių 1940-aisiais, bet vis tiek, žmogus šiandien yra „dėmesio centre“. O kaip atrodytų ir būtų vertinami „didesni įsipareigojimai“ svetimiesiems?
Todėl tam tikra prasme suprasti T. Venclovos motyvus galiu: menkindamas ar net smerkdamas 1941 m. sukilimą, Laikinąją vyriausybę, Škirpą, Brazaitį, kurie bolševikiniam Lietuvos pavergimui buvo visiškai priešingoje barikadų pusėje ir kovojo tegu nesėkmingą, bet kovą už Lietuvos suverenitetą, tarsi nukreipia dėmesį nuo išdavystės ir sunkių nusikaltimų, kuriuos atliko Lietuvos Respublikos piliečiai, pažeidę to meto valstybės įstatymus ir nuėję tarnauti okupantui.
Akivaizdus interesų konfliktas T. Venclovos poziciją smarkiai silpnina. Kita vertus, laukti, kad jis pritartų sukilėliams, kovojusiems prieš jo tėvą ir dėdę, ir tuo būdu juos netiesiogiai pasmerktų, būtų žymiai per daug. Ne Pavliko Morozovo mentalinė sankloda. Todėl ir sakau, kad V. J. Paleckio laikysena man – simpatiškesnė.
T. Venclova dažnai mėgsta vesti paralelę tarp Vichy vyriausybės Prancūzijoje ir Lietuvos laikinosios vyriausybės. Ir skirtumų tarp jų nemato. Bet skirtumai – akivaizdūs. Vichy vyriausybė buvo sudaryta vokiečių po to, kai jie Prancūziją okupavo.
Vokiečiai ją pastatė, vokiečiai pripažino, vokiečių prižiūrima ji veikė per visą okupacijos laiką, iki maršalas Petainas po karo buvo areštuotas, nubaustas mirties bausme ir mirė kalėjime 1951 metais.
Tuo metu Laikinoji vyriausybė buvo paskelbta nepaisant vokiečių įsakmaus reikalavimo jos neskelbti, sudaryta vokiečiams į Lietuvą dar neįžengus, vokiečių nepripažinta ir jau po 6 savaičių jų likviduota. Dalis jos narių vėliau buvo gestapo persekiojami, represuoti, kalinami.
Dalį jų, įskaitant Kazį Škirpą, iš vokiečių nelaisvės išvadavo sąjungininkų armijos. Ir skirtingai nuo Filipo Petaino, K. Škirpa dirbo prestižinėje Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Įdomu, kad Tomas Venclova niekada nekelia klausimo, kuo skiriasi J. Paleckio vyriausybė nuo J. Brazaičio vyriausybės. Atsakysiu. J. Paleckio vyriausybės tikslas buvo sunaikinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ir jiems tai pavyko. Laikinosios vyriausybės tikslas buvo atstatyti Lietuvos suverenitetą. To padaryti nepavyko. Toks skirtumas.
Todėl T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!
Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos.
Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau.
Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai pasamdyto režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau.
Esu atsiliepęs apie jos „Mūsiškius“: perskaičiau įdėmiai ir žinau, apie ką kalbu. Tomas Vencolva yra per daug išsilavinęs, per daug apsiskaitęs, per daug plataus akiračio žmogus, kad nesugebėtų atskirti moralizuojančios propagandos nuo sąžiningos istorinių faktų skaidos. Su pastarąja R. Vanagaitės kūryba nesusijusi.
„Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo.
Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams.
T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.
O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, bet ir leidykla, supratusi, kad platus visuomenės nepasitenkinimas pakenks jos reputacijai ir atsilieps verslo rezultatams. Logiškas ir, sakyčiau, apdairus sprendimas.
Bet tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. Tik be „Alma Littera“ etiketės ir jos platinimo paslaugų.
Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.
Nepaisant to, kad mano požiūris į 1940 m. birželio 15 d. okupaciją ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimą skiriasi nuo Tomo Venclovos požiūrio, jį, kaip rašytoją ir visuomeninę figūrą, nuoširdžiai gerbiu ir vertinu. Žinoma, šiek tiek apgailestaudamas, kad tam tikrais klausimais jo statusui reikalingos pauzės kartais jis neišlaiko.