Visų pirma, dėl Europos Sąjungos. Tikra tiesa, jog Turkija saugo ES sieną nuo pabėgėlių, o Briuselis už tai moka turkams milijonus. Bet pažiūrėjus iš kitos pusės, norint, kad ES būtų pajėgi tai daryti pati, reikalinga vieninga ir stipri kariuomenė.
ES to neturi, o net bandymai apie tokią kariuomenę kalbėti sukelia beveik isteriją – atimamas suverenumas, taip suteikiama dar daugiau teisių Briuseliui ir panašiai. Taigi, reikia stiprinti ES, norint, jog ji būtų veiksni, turėtų bendrą ne tik kariuomenę, bet ir užsienio politiką.
Kaltinti Prancūziją yra lengva, bet problema ne Paryžiuje, o valstybių narių sostinėse bei didelėje dalyje piliečių, kurie nori ES pinigų, bet jokiu būdu ne atsakomybės, kurią suteikia narystė ES. ES taip pat grindžiama solidarumu, bet kiek buvo Lietuvoje pralieta ašarų dėl tariamo pabėgėlių antplūdžio, kuris taip ir neįvyko.
Solidarumas su Italija ar Graikija buvo vertas nulio. Tačiau iš kitos pusės, mes labai „už“, jog mūsų dangų saugotų italų, graikų ar prancūzų naikintuvai bei gautume ES paramą. Be to, labai norime, jog mums kylančias grėsmes, sakykim Rusijos, italai ar graikai suvoktų kaip savo.
Dabar Sirija bei kurdai. Tai sena problema, siekianti Osmanų imperijos laikus, kai didžiosios valstybės braižė buvusios Osmanų imperijos sienas.
Pažvelkime į kai kurias sienas, jos atrodo kaip nubrėžtos pridėjus liniuotę. Turkijoje, Irake, Irane bei Sirijoje gyvena apie 40 milijonų kurdų. Jie, vien remiantis šiuo skaičiumi, yra verti savo valstybės. Tačiau tikriausiai niekada jos neturės, nors lietuviai, latviai ir estai savo valstybes po Tarybų Sąjungos subyrėjimo atgavo labai lengvai.
Priežastis banaliai paprasta – Versalio konferencijoje, vykusioje po Pirmojo pasaulinio karo, kurdai labai nevykusiai dirbo lobistinį darbą, kurio rezultatas galų gale tas, jog tauta atsidūrė išblaškyta keliose valstybėse.
Tačiau Ankara jaučia beveik iracionalią kurdų baimę, kai beveik kiekvienas bet kur gyvenantis kurdas laikomas prigimtiniu Turkijos priešu. Beje, Turkijos kurdai jau prieš kurį laiką pakeitė savo reikalavimus ir net PKK dabar siekia autonomijos Turkijos sudėtyje. Šios deklaracijos Ankaros neįtikino ir Turkijos teritorijoje, gyvenamoje kurdų, ji laiko dislokavusi nemažas karines pajėgas.
Na, o Sirijoje kurdai pateko į nepavydėtiną padėtį – amerikiečiams juos palikus Turkijos „suvalgymui“, jie buvo priversti susitarti su Sirijos vadovo Basharo al Assado režimu. Beje, remiamu Maskvos.
Kur ta Trumpo „begalinė išmintis“, kuria jis giriasi tviteryje, nežinau. JAV nevykdė krikščioniškos pagalbos misijos, remdama kurdus, nes kovoje su „Islamo valstybe“ galvas klojo kurdai, o ne amerikiečiai. Dabar ISIS kovotojai, pasinaudodami Turkijos agresija, sprunka iš anksčiau kurdų saugotų įkalinimo vietų. Štai tokia realpolitik.
Beje, kuriant naują realybę, prisidėjo ir JAV įvykdyta Irako okupacija. Ne tiek pati okupacija, kiek išėjimas iš Irako nestabilizavus šalies.
Tai ne tik atvedė šiitus į valdžią, bet ir silpna Irako valstybė nesugebėjo rimčiau pasipriešinti „Islamo valstybei“, leisdama okupuoti didžiulius šalies plotus. Karas Irake yra būtent George‘o Busho „nuopelnas“, kai visi karo pateisinimui pateikti argumentai – sakykim, masinio naikinimo ginklai pasirodė neteisingi. Todėl natūralu, jog JAV turi nemažą atsakomybę už regioną, kuris tapo nestabiliu dar iki Arabų pavasario.
Su kuo labiausiai negalėčiau sutikti – tai kolonializmo pateisinimas. Tai jei aiškiai autoriaus ir nepasakyta, bet slypi tarp eilučių. Net neabejoju, jog kolonializmas buvo blogis, o didelė dalis problemų, kylančių dabar, ateina būtent dėl kolonializmo. Tačiau istorija yra tokia, kokia yra.
Europos valstybės, ypač Prancūzija bei Britanija, išeidamos iš buvusių kolonijų, paliko ne tik milijonus per ilgesnį laiką nužudytų vietinių gyventojų, bet ir chaosą tiek valdyme, tiek ekonomikoje. Tai, ką turime dabar, yra didele dalimi kolonializmo pasekmės.
Teisinant kolonializmą, reikėtų rankomis ploti ir dėl Rusijos imperijos plėtimosi gretimų šalių ar tautų atžvilgiu. Nereikia dvigubų standartų.
Liberalizmas, kaip ideologija, iš viso čia nieko bendro neturi su svarstoma tema. Paprasčiausiai madinga, rašant bet ką pridėti ir prakeiksmą liberalizmui – nuo Lisabonos iki Putino pareiškimų.
Apskritai, pasaulis tampa vis sudėtingesnis ir gyventi jame vis pavojingiau. Ne tik dėl Artimųjų Rytų, bet ir dėl politikos, kurią, remdamasi realpolitik, vykdo Rusija, Kinija bei JAV.
Vakarai išliks tik laikydamiesi kitų principų, o ne tų, jog stipresnis visada teisus. Todėl pritariu Laučiui, jog turime stiprinti ES, bet nepritariu, jog vien ginkluota Prancūzija viską išspręstų.