Padedant Rusijai, Sirijos diktatorius Basharas al Assadas kontroliuoja didesnę šalies teritoriją. Liko Idlibo provincija, kurioje susitelkusios įvairios grupuotės – nuo ekstremistinių iki nuosaikių. Provinciją, Rusijos padedama, puola Sirijos režimo kariuomenė. Nė vieno iš Idlibe susitelkusių kovotojų Assado kariuomenė nepagailės. Tai reiškia, jog į Turkiją, o po to tikriausiai ir į Europą plūstels dar viena pabėgėlių banga.
Turkijoje jau dabar yra daugiau nei trys milijonai pabėgėlių ir jei plūstels dar milijonas ar daugiau pabėgėlių, šalis gali nebeatlaikyti. Iki šiol būtent Turkijos kariuomenė saugo ES sienas nuo pabėgėlių. ES, nerandanti galimybių saugoti savo pačios sienas, moka Turkijai. Tačiau Turkija nėra guminė. Kas įvyks Europoje, jei ten plūstels kad ir, sakykim, milijonas pabėgėlių, sunku numatyti. Ypač žinant, kaip išaugo antiemigracinės nuotaikos daugelyje ES šalių. Net ir Lietuvoje, kuri faktiškai nesusiduria su pabėgėlių problema.
Turkijos tikslai yra dvejopi – visų pirma apsisaugoti nuo ginkluotų kurdų grupuočių, kurias ji laiko PKK atšaka. PKK, veikianti Turkijoje, daugelio pasaulio valstybių laikoma teroristine organizacija. Beje, Sirijos kurdų ginkluotas grupuotes rėmė JAV, nes buvo reikalingas sąjungininkas kovoje prieš „Islamo valstybę“. Vėliau JAV tas grupuotes paliko akis į akį su Turkija. Tokia jau ta „morali“ politika. Kitas Turkijos tikslas yra apsaugoti šalį nuo naujos pabėgėlių bangos.
Šioje situacijoje Turkijos ir Rusijos interesai susikerta. Turkija niekada nerėmė Sirijos režimo. Putino Rusija pasiekė, jog Assadas vėl prisikėlė kaip kokia valstybinio teroro prieš savo piliečius šmėkla. Nieko nuostabaus, kad šiomis dienomis Turkijos ir Rusijos interesai realiai susiduria Idlibe. Kitaip ir negalėjo būti, nežiūrint tariamo dviejų valstybių interesų sutapimo.
Šios dvi bazės yra rimta Rusijos paraiška bandyti kontroliuoti rytinę Viduržemio jūros dalį. Konflikto atveju, tai gali tapti rimta problema NATO patekti į Juodąją jūrą. Logiškai, Rusija remia Assado vykdomą politiką ir todėl, jog neramumai Idlibe gresia Khmeimino bazei. Maskva norėtų stabilios Sirijos, nesvarbu, kiek tai atneštų sirų aukų.
Kalbant apie prieštaravimus tarp Rusijos ir Turkijos, nereikėtų užmiršti ir Krymo totorių, kuriuos Turkija tikrai remia. Svarbus čia ir istorinis palikimas. Žvelgiant į praeitį, matome nesibaigiančią konfliktų ir karų tarp Rusijos ir Turkijos virtinę. Vargu ar ir šis jau braškantis bendradarbiavimas ilgai tęsis.
Kitas Rusijos sąjungininkas –Izraelis. Ši valstybė, JAV sąjungininkė, netaiko jokių sankcijų Rusijai. Netanyahu ir Putino susitikimai yra dažni ir, žvelgiant paviršutiniškai, labai geri. Izraelio tikslas Sirijoje – sunaikinti Irano remiamus kovotojus ir bendrai sumažinti Irano įtaką. Rusijai Irano įtaka Artimuosiuose Rytuose nėra svarbi. Be to, Kremlius dažnai remia Teheraną. Sunku įsivaizduoti, jog Kremlius pritartų vadinamam „Trumpo taikos planui“, kuriuo tariamai būtų įkurta palestiniečių valstybė. Galų gale, kaip ir su Turkija, taip ir santykiuose su Izraeliu Maskvos santykiai istoriškai niekada nebuvo geri.
Negalima atmesti ir Irano bei JAV siekių ir planų Sirijoje. Iraną Vašingtonas laiko didžiausiu priešu ir neseniai abi valstybės buvo ant karo ribos. Sunku patikėti, jog JAV taptų tokia savyje užsidariusi, kad užmirštų Artimuosius Rytus. Jau vien dėl naftos. Nesvarbu, kad JAV pati šiuo metu išgauna nemažai šio resurso.
Iš kurios pusės bežvelgtume, atspėti, kuo konfliktas baigsis, sunku.
ES faktiškai Sirijos konflikto sureguliavime nedalyvauja. Tačiau iš dalies nesantaika regione kyla iš praeities. Iš Europos kolonializmo, kurio metu buvo braižomos dirbtinės sienos, taip užprogramuojant konfliktus ateičiai. Tai tinka ir Irakui, ir Sirijai, ir daugeliui kitų regiono valstybių.