Valentinas Mitė. Žiniasklaida – kur veda vingiuoti keliai?

Prisimename Baltijos kelią ir kitus Sąjūdžio renginius. Tačiau užmirštame, kokį svarbų vaidmenį tais laikais turėjo žiniasklaida. Jei ne „Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“ bei kiti vietiniai Sąjūdžio leidiniai, vargu ar daugelis renginių būtų įvykę iš viso.

Oficiali spauda, sakykim, „Gimtasis kraštas“ ar Lietuvos televizija ir radijas taip pat padarė labai daug, kad lietuviškoji revoliucija ir Nepriklausomybė taptų realybe. Ne veltui LRT ir TV bokštas buvo ginami aukojant gyvybes.

Dabar viskas kitaip. Labai daug kas jaučia pasitenkinimą vadindami žurnalistus „žurnaliūgomis“ – ypač šlykštus terminas, kurį neaišku, kas sugalvojo. Bet už tai būtų vertas supuvusios bulvės ordino.

Taip, lietuviškoji žiniasklaida pasikeitė. Tai iš dalies yra ir žiniasklaidos problema, kuri skandalus mėgstančiai visuomenei pateikia jų vis daugiau ir daugiau. Juk prie narkotikų priprantama ir reikia vis didesnių dozių. Kalta ir žiniasklaida.

Šias lenktynes pradėjo „Respublika“, buvęs Sąjūdžio laikraštis, perėjęs į privačias rankas. „Respublika“ bandė būti skandalinga, išplėsti skandalo ribas. Tai daroma ir dabar, bet vargu ar tai galima pavadinti žurnalistika. Gerai, – „labai savotiška žurnalistika“, o ir skaitytojai yra labai savotiški, sumodeliuoti leidinio turinio.

Savaitraštis „Atgimimas“ yra kažkur paraštėse. Daug kas net nežino, ar toks dienraštis egzistuoja iš viso, o jaunesnė karta dažnai net nežino, kad toks dienraštis buvo ir kad vienas jo įkūrėjų bei jo dvasia buvo Romualdas Ozolas.

Lietuviškoji žiniasklaida pasikeitė. Tai iš dalies yra ir žiniasklaidos problema, kuri skandalus mėgstančiai visuomenei pateikia jų vis daugiau ir daugiau. Juk prie narkotikų priprantama ir reikia vis didesnių dozių.

Valentinas Mitė

Neseniai užsidarė „Lietuvos žinios“ – vienas rimčiausių dabarties dienraščių. Jį finansavo „Achema“, kuri ir nusprendė, kad dienraštis finansiškai nebenaudingas. Liko „Lietuvos rytas“, bet kalbama, jog ateinančiais metais jis bus leidžiamas porą kartų per savaitę. Tai jau ne dienraštis.

Rimčiausias laikraštis yra „Verslo žinios“. Jam nereikia nei skandalų, nei kriminalinės kronikos, jo akcininkai yra Skandinavijoje, o be to yra „nišinis“ leidinys skirtas daugiau verslui, ekonomikai ir finansams. „Verslo žinioms“ neblogai sekasi, bet tai lemia būtent tie du anksčiau minėti dalykai bei profesionalus vadovavimas ir redagavimas.

Lietuvoje klesti „glianciniai“ žurnalai. Jie skirti dažniausiai elito gyvenimo aprašymui arba įvairiausiems pomėgiams – nuo sodininkystės iki pyragų kepimo. Jie gražūs, brangūs ir daugumai per brangūs, o rimtesniam skaitytojui neįdomūs. Skirti specifinei publikai.

Regioniniai laikraščiai taip pat vargsta, nebent jie yra išlaikomi savivaldybių, bet tada jie yra jau netoli nuo savivaldybių naujienlaiškių. Užsienio informacijos juose beveik nerasi, juk kokio nors N rajono savivaldybei visiškai neaktualūs įvykiai Italijoje ar kokiame nors Afganistane.

Valstybės požiūris į spaudą labai paprastas – kuo mažiau ji pranešinėja apie valdžios klaidas bei bėdas, tuo geriau. Todėl spaudai užkrautas didelis PVM, kurio daugelyje ES šalių nėra, apmokestinti honorarai. Objektyviai pabrango spaustuvių bei platinimo paslaugos. Alkoholio ir tabako reklamos uždraudimas buvo dar vienas smūgis. Ne tik „popierinei“ žiniasklaidai, bet ir internetinei.

Iki šiol rašiau apie vadinamą „popierinę“ spaudą. Galima tvirtinti, jog popierinės spaudos laikai praėjo, o jos vietą užima internetas. Tame yra dalis tiesos. Tačiau iki šiol galima nusipirkti popierinį „The New York Times ar „Gazeta Wyborcza“ bei kitus Vakarų spaudos leidinius. Galima juos taip pat užsisakyti internetiniu variantu. Vienas kitam nekliudo. Tačiau Lietuvos kioskuose laikraščių ne lietuvių kalba nėra iš viso.

Lenkiškuose rajonuose ir Vilniuje būtų gerai platinti Lenkijoje leidžiamus laikraščius. Galėtų tai finansuoti kad ir Lenkijos valdžia, taip susirūpinusi lenkiškumo išsaugojimu. Nėra abejonių, kad tokią „Gazeta Wyborcza“ skaitytų ir lietuviai. Iki galo net neaišku, kas tą laikraštį labiau skaitytų – lietuviai ar mūsų bendrapiliečiai lenkai.

Pereikime prie internetinės žiniasklaidos. Ji operatyvesnė, turi visas galimybes lenkti „popierinę“. Tačiau ją slegia tie patys dažnai valdžios sukurti finansiniai sunkumai kaip ir tradicinius laikraščius. Sakoma, kad jai priklauso ateitis. Tačiau, kokia bus ta ateitis, kai taupoma viskam, dažnai neturint pinigų net kalbos redaktoriui?

Todėl nemalonu žiūrėti į komentarus pirštu rodančius į gramatines klaidas – ne iš gero gyvenimo tos klaidos atsiranda. Priekaištaujama, jog internetiniuose portaluose daug dėmesio skiriama „žvaigždučių“ gyvenimui. O iš ko liepsite uždirbti pinigus portalo išlaikymui, taip pat ir algoms bei honorarams?

Apie „Facebook“ pateikiamą informaciją neverta net kalbėti, nes skaitytojo laukia sunkus darbas patikrinti, kas yra informacija, o kas „fake news“. Mažai kas skirs tam laiko.

Madinga kalbėti apie viešąjį interesą. Viešasis interesas ir yra siekti, jog visuomenė gautų objektyvią informaciją tiek apie įvykius užsienyje, tiek apie įvykius Lietuvoje. Žiniasklaida juk nėra vien verslas, o žymiai daugiau. Per žiniasklaidą tas viešasis interesas ir turi būti atskleistas. Žiniasklaida turi misiją.

Jei niekas nepasikeis, tapsime tauta, kuri kaip tas valstietis augina ropes, o kas vyksta aplinkui, jam nesvarbu. Daug svarbiau, jog ropių ar bulvių nesunaikintų šernai.

Laisvė yra pasirinkimas. Dauguma Vakarų visuomenės taip pat skaito bulvarinius leidinius. Tačiau yra žiniasklaida (nesvarbu „popierinė“ ar internetinė) skirta ir tiems, kurie domisi rimtesniais dalykais.

Tokios žiniasklaidos Lietuvoje mažėja ir jau dabar ji lygi beveik nuliui. Reiškia mažėja ir pasirinkimas bei laisvė apskritai.