Tačiau tai gali būti ne sapnas, o realybė ir tas milžinas yra Europos Sąjunga, kuri susidūrė su ištisu rinkiniu egzistencinių iššūkių.
Vieni – jos pačios nevykusios politikos arba visiško neveiklumo padariniai, kiti – nuo jos nepriklausantys, bet užprogramuoti. Tačiau akivaizdu, kad buvo tik laiko klausimas, kada visa tai aktyvuosis.
Stikliniuose Briuselio bokštuose sėdintiems biurokratams, su ta sistema susitapatinusiam juos aptarnaujančiam personalui bei realybę neigiantiems sotiems dvaro politologams viskas atrodo pakankamai neblogai, bet dabar trumpam suspenduokime euroreliginius įsitikinimus bei interesus, tikrą bei apsimestinę meilę Briuseliui, padėkime į šalį baimes laisvai reikšti savo mintis ir atviromis akimis pasižiūrėkime į dabartinę ES iš šalies.
Pažvelkime tik į kelis „karščiausius“ iššūkius ir į ES gebėjimą į juos adekvačiai reaguoti.
Kad geriau suprastume milžino ir jo nekarūnuotos valdovės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel veiksmų arba neveikimo logiką bei įvykių kontekstą, turime padaryti nedidelį ekskursą.
Daugelis dvarų turėjo savo juokdarius, kuriems buvo leidžiama kalbėt daugiau nei visiems kitiems ir jie dažnai pasakydavo tai, kas pačiam valdovui būtų neparanku.
Maskva turi Vladimirą Žirinovskį, o Briuselis – įtakingą eurofanatiką Guy Verhofstadtą, buvusį Belgijos premjerą, Europos Parlamento narį nuo 2009 metų.
Paminėsiu tik kelias jo tezes. Pernai rugsėjį Londone vykusiame susitikime su „Brexito“ priešininkais jis kalbėjo: „Rytojaus pasaulio tvarka nėra nacionalinių valstybių pasaulis. Tai yra pasaulio tvarka, kurią lemia imperijos.“
Kitą jo mąstymą, veiklą ir iniciatyvas apibendrinančią mintį jis pasakė interviu „New York Review of Books“: „Globalizuotame pasaulyje suverenitetas neegzistuoja“.
Tokia mąstymo logika bei kryptis dominuoja ir aukščiausių Briuselio institucijų kabinetuose.
Bet grįžkime prie temos. Dar niekada ES nebuvo tokia silpna ir dabar ją visiškai atvirai bei įžūliai šantažuoja Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
ES niekada neturėjo ir dabar neturi nei geopolitinės valios, nei galios. Šias silpnybes puikiai mato bei sumaniai išnaudoja varžovai.
Tos silpnybės labai išryškėja krizių laikais. Akyli varžovai mato ne imperiją ir ne galios centrą, o turtingą bei puošnią, bet veidmainišką, visiškai pasiklydusią, plepaluose paskendusią ir adekvačiai į iššūkius nesugebančią reaguoti nerangią struktūrą, kuri nesugeba atlikti jokio veiksmo ir net pačiais rimčiausiais klausimais „reiškia susirūpinimą“.
Dabartinė migrantų krizė, kurią net ir nuosaikesni politikai jau įvardija invazija, turi dvi pagrindines priežastis.
Pirma: ES nesugebėjo padaryti jokios įtakos karui Sirijoje, kuri yra ne kažkur pasaulio pakraštyje, o jos pašonėje. Tas pats pasakytina ir apie Ukrainą bei Libiją.
Tai rodo, kad „imperija“ net nesugeba kontroliuoti įvykių savo pasienyje.
Antra: Angelos Merkel politika migracijos klausimu. Maždaug prieš dešimtmetį ji yra pasakiusi garsiąją frazę: „Visos mūsų pastangos sukurti daugiakultūrę visuomenę galutinai žlugo.“
Vėliau ta citata stebuklingai dingo iš vokiečių žiniasklaidos portalų, o 2015 metais nekarūnuotoji Europos karalienė vienašališkai atvėrė vartus masinei nelegaliai migracijai.
Paradoksaliausia yra tai, kad nei ji pati, nei niekas aiškiai ir argumentuotai taip ir nepaaiškino šio viso žemyno veidą keičiančio žingsnio motyvų.
Kai ES pradėjo dusti nuo migrantų, buvo pradėtos sukioti rankos ir šalims buvo išdalytos privalomos kvotos.
Dabar Turkijos ir Graikijos pasienis tapo tikra karo veiksmų zona. Iš Turkijos pusės skrieja akmenys ir Molotovo kokteiliai, o graikai nebejuokauja ir jų pajėgos pasirengusios naudoti kovinius šaudmenis. Praėjusią savaitę graikai pasienyje dislokavo galingus ventiliatorius, kurie nupučia iš Turkijos pusės migrantų leidžiamus ašarinių dujų bei nuodingų dūmų debesis.
Graikai tvirtina, kad šias priemones migrantams tiekia turkai. Visai netoliese yra ir turkų kariai.
Ką tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis daro Briuselis? Blaškosi ir dar labiau didina chaosą, nes vienu metu atlieka vienas kitam prieštaraujančius veiksmus.
Vieną dieną Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškia, kad Graikijai reikalinga ir bus suteikta pagalba saugoti pasienį.
Tai tarsi reiškia, kad imigrantų antplūdis turi būti stabdomas. Tačiau už ES vidaus reikalus, migraciją, terorizmo kontrolę, Bendrijos sienų saugumą atsakinga komisarė Ylva Johansson perspėja Graikiją, kad ji turi priimti prieglobsčio prašytojus.
Tuo pat metu pranešama, kad visiems migrantams, kurie savanoriškai išvyks iš Graikijos salose esančių perpildytų stovyklų bus sumokėta po 2 tūkst. eurų.
Kas tie prieglobsčio prašytojai? „CNN Greece“ paskelbė, kad prieš tris savaites buvo suimti 252 asmenys bandę nelegaliai iš Turkijos patekti į Graikiją. Tarp jų 64 proc. buvo afganistaniečiai, 19 proc. pakistaniečiai, 5 proc. turkai, 4 proc. sirai, 2,6 proc. somaliečiai, taip pat asmenys iš Irako, Irano, Maroko ir Etiopijos.
Tuo tarpu R. Erdoganas atvirai tyčiojasi iš ES: „Ei, Grakija! Kreipiuosi į jus. Atidarykit vartus ir nusimeskite šią naštą. Leiskit jiems keliauti į kitas Europos šalis.“
Neįgalūs Briuselio biurokratai, kaip ir blogi tėvai, žino tik vieną problemų sprendimo būdą – pinigais, o reketininko apetitas tik auga.
Pagal 2016 metų ES – Turkijos susitarimą, migrantų problemai spręsti turkams yra skirta 6 milijardai eurų, o dabar bus pridėta dar 500 milijonų.
Kai taip gerai sekasi, R. Erdoganas neseniai užsiminė, kad migrantų krizė jo šaliai kainuos nei daug nei mažai – 40 milijardų eurų.
Migrantų invazijos akivaizdoje Europos šalys nebesidairo į Briuselį ir ginasi pačios. Pradžioje tai buvo piliečių privačios iniciatyvos.
Pavyzdžiui, jau prieš keletą metų atokiose Slovėnijos kalnų perėjose pradėjo budėti savanorių būriai, stabdantys nelegalių migrantų grupes, kurias vedė G. Soroso išlaikomų organizacijų nariai.
Graikijos premjeras Kyriakosas Mitsotakis, dėkodamas grupei šalių už paramą, pareiškė, kad jo šalies pasienis, Egėjo jūra ir Evroso upė yra „Europos skydas“. Prie Evroso upės, greta Graikijos, plevėsuoja ir Austrijos, Kipro bei kitų tiesioginę paramą suteikusių šalių vėliavos, bet ten nėra ES vėliavos.
Graikija į Egėjo jūra išsiuntė 50 karo laivų. Tiesioginę paramą saugoti pasienį graikams suteikė visos Višegrado grupės valstybės – Vengrija, Lenkija, Slovakija, Čekija. Graikijos prašymu Bulgarija atidarė Ivailovgrado užtvanką ir stipriai pakėlė Evroso upės lygį, kad nelegaliems migrantams būtų sunkiau ją įveikti.
Austrijos vidaus reikalų ministras pareiškė, kad jo šalis nebepriims migrantų: „Mes jų nepriimsim, todėl nėra jokios prasmės veržtis.“
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pareiškė, kad jo šalis nuosekliai gins Europą nuo nelegalių migrantų.
Šių įvykių fone niekam neįdomūs JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro Filippo Grandi pareiškimai, kad „graikų bandymai stabdyti migrantus prieštarauja tarptautiniams susitarimams ir yra neteisėti“.
Europa sėdi ant parako statinės ir to nemato ar nenori matyti tik Briuselis, jam tarnaujanti meinstryminė žiniasklaida ir dvaro politologai.
Graikijos salų gyventojai, neapsikentę nelegalių migrantų antplūdžio, užsipuolė nevyriausybininkus, kurie bando tuos migrantus perkelti į žemyną. Kelios nevyriausybinės organizacijos apšaukė graikus fašistais ir pareiškė stabdančios veiklą.
Tuo tarpu daugiau kaip 6 iš 10 prancūzų mano, kad per artimiausius 20 metų jų civilizacija žlugs. Kai pranešė „L‘Aisne Nouvelle“, apklaustųjų nuomone, tai lems įvairūs veiksniai ir jų kombinacijos, tačiau 15 proc. respondentų pagrindine priežastimi įvardija migraciją, o 14 proc. – visuomenės vidaus konfliktus ir net pilietinį karą.
Taigi, logiškas ir neatidėliotinas Briuselio žingsnis būtų oficialiai paskelbti, kad ES uždaro sienas nelegaliems migrantams.
Tačiau tai reikštų, kad ES migracijos politika buvo klaida. Tuomet logiškai kiltų klausimas, kas dėl to kaltas, kas už tai atsakys ir atsakymo ilgai ieškoti nereikėtų – A. Merkel.
Istorija dar įvertins jos politikos pasekmes, bet kol karalienė yra soste, visi ir toliau apsimetinės, kad niekas nevyksta.
Kad milžino kojos molinės labai ryškiai rodo ir Briuselio reakcija koronaviruso pandemiją. Kovo 15 d. vien Italijoje mirė 389 žmonės, o bendras aukų skaičius šalyje buvo perkopęs 1800. Europos šalys jau buvo nutupdžiusios lėktuvus, užsidariusios sienas, paskelbusios karantinus, ėmėsi nepaprastųjų priemonių.
Ir štai tą dieną EK pirmininkė U. von der Leyen „Twitter“ tinkle paskelbia vaizdo kreipimąsi, kuris tarsi ant pajuokos pavadintas „Europos atsakas į koronavirusą“. Ji kalbėjo, kad „Italijai reikia medicininės įrangos“, kad reikia „koordinuoto atsako“ ir „rytoj bus paskelbtos rekomendacijos dėl pasienio kontrolės“.
Abstrakčios frazės ir nieko konkretaus. Atrodė, kad kalba žmogus ką tik atvykęs iš kitos planetos, o ne ES vykdomosios valdžios vadovė.
Progos pasišaipyti iš Europos supervalstybės idėjos ir globalizacijos šalininkų nepraleido ir vienas iš „Brexito“ ideologų Nigelas Farage‘as.
Tiek migrantų krizė 2.0, tiek ir Briuselio reakcija į koronaviruso pandemiją apnuogino realybę: ES visiškai nesugeba reaguoti į egzistencinius iššūkius.
Milžiniška biurokratinė mašina, gaminanti kalnus popieriaus ir štampuojanti direktyvas, gali sėkmingai egzistuoti tik santykinės ramybės būsenoje ir yra visiškai bejėgė rimtų grėsmių bei konfliktų akivaizdoje, todėl, anot pragmatiškų stebėtojų, nacionalinių suverenitetų perdavimas Briuselio biurokratams yra žingsnis susinaikinimo link.
Tačiau tai dar ne viskas. Mums labai nepalankūs tamsūs debesys kaupiasi Vokietijoje, kuri yra ir ES stuburas, ir vienas iš jos kryptį nustatančių vairų, o A. Merkel eina Briuselio jau išmintu taku. Dabar tenka prisiminti 2001 m. referendumą, kai Airija atmetė Nicos sutartį. Tuomet ES privertė airius perbalsuoti. Tą patį buvo bandoma padaryti ir su „Brexito“ referendumu, tačiau nepavyko.
Vasarį viskas pasikartojo ir Vokietijos Tiuringijos žemėje, kai pagal visus įstatymus ir demokratiškai ministru pirmininku buvo išrinktas Thomas Kemmerichas, kuriam daugumą parlamente garantavo ir „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) balsai. Ir čia įsikišo galingoji A. Merkel, kuri pareiškė, kad balsavimo rezultatai „privalo būti atšaukti“. Šie faktai rodo, kad balsavimas yra geras tik tada, kai jo rezultatai tenkina ir ES valdantįjį elitą, ir nekarūnuotą Europos karalienę, taigi, balsuoti tol, kol bus gautas norimas rezultatas, yra ES modus operandi.
Vokiečiai turi Gerhardą Schroderį ir jo „nuopelnai“ puikiai žinomi, bet yra ir blogesnė naujiena. Pastaruoju metu greta A. Merkel vis dažniau matomas 59 metų Šiaurės Reino-Vestfalijos premjeras Arminas Laschetas, kuris dabar yra laikomas vienu iš realiausių kandidatų pakeisti besitraukiančią kanclerę. Jis yra perspėjęs nedemonizuoti V. Putino, kai šis aneksavo Krymą, jis kritikavo Vašingtoną, kai šis rėmė sukilėlius, kovojančius prieš Basharo al-Assado režimą, jis pasisako už dar glaudesnius santykius su Kinija. Beje, ir Josepas Borrellis, vyriausiasis ES diplomatas tvirtina, kad Briuselis privalo pagerinti santykius su Rusija ir Turkija. Europoje jau juokaujama, kad „jūs dar pasiilgsite A. Merkel“.
Ir dar vienas potėpis A. Lascheto vadovaujamos Šiaurės Reino-Vestfalijos portretui.
Ten esančio Gelzenkircheno administracinis teismas panaikino miesto draudimą ir leido Vokietijos marksistinei- lenininei partijai (vok. Marxistisch–Leninistische Partei Deutschlands, MLPD) statyti mieste paminklą Leninui.
Pastaruoju metu A. Merkel veide – ryškūs nuovargio, o gal ir nusivylimo požymiai. Du dešimtmečius viena tvirta ranka ji statė Europą, o kita griovė. Liūdnokas patriarchės ruduo: ji naudojosi savo supergaliomis, o pastatė milžiną ant molinių kojų.
Šioje vietoje turime patikslinti sąvokas, nes, kaip matome, „Europa“ ir „ES“ nebūtinai reiškia tai, ką dažniausiai galvojame. Migrantų krizės 2.0 ir koronaviruso pandemijos kontekste tapo aišku, kad „Europa“ nereiškia ES, o tai yra tik geografinis terminas.
Kai kas nors Briuselyje kalba ES vardu, tai taip pat yra netikslu, nes krizių akivaizdoje jokios ES vienybės nėra. Yra tik atskiros šalys, grupės šalių ir Briuselio biurokratija.
Tačiau yra ir keli visas ES šalis vienijantys veiksniai, o tiksliau – labai pragmatiški interesai. Tai laisvas judėjimas ir pinigų dalybos.
Taigi, turime pasiraitoti rankoves ir visiškai pragmatiškai, o gal net ir ciniškai išnaudoti visas galimybes.
Likimas mums lėmė būti milžino glėbyje, kitos alternatyvos nėra, tačiau dabartinių įvykių kontekste ir artėjant rinkimams švaistytis terminais apie „gilesnę integraciją“ ir „mums reikia daugiau Europos“ yra mažų mažiausia neatsakinga.
Kai kurie analitikai prognozuoja, kad dabartine forma vidinių prieštaravimų draskoma ES išgyvens ne daugiau kaip dešimtmetį, gal šiek tiek daugiau. Įvairiose šalyse smegenų centrai jau dėlioja ne tik planą B, bet ir C bei D.