Vidas Rachlevičius. Šalis, skęstanti savo praeities pelkėse

Kažkada naiviai manėme, kad lietuviai, išėję į Baltijos kelią, nušlavę sovietų režimą ir uždraudę komunistų partiją, niekada nebesidairys į praeitį ir bus pati atspariausia tauta, nepasiduodanti jokioms totalitarinėms ideologijoms. Atrodė, kad Lietuvai nereikia jokių vakcinų, nes šalis, patyrusi raudonąjį terorą, nuosavybės konfiskacijas, masinius trėmimus, kurios vyrai ir moterys per pokarį nelygioje kovoje kovėsi miškuose, turi perteklinį imunitetą, kuris bus perduodamas iš kartos į kartą, ir būsime pavyzdys pasauliui.

Deja, stipriai klydome. Atgimstantis naujasis totalitarizmas, įpakuotas į spalvingą „liberaliosios demokratijos“ vyniojamąjį popierių, aukštai iškėlęs galvą žygiuoja per Lietuvą. Primityvūs protai neina į atvirus debatus ar idėjų dvikovas, jie kaip ir anksčiau ieško ir kuria vidaus priešus. Naujos dekoracijos, feisbuko užsklandos ir skambūs šūkiai negali užmaskuoti šalyje tebetvyrančio sovietinio-rusiško mentaliteto.

Grėsmė iš Rytų yra dešimtmečius vyraujanti užsienio politikos tema, tačiau šalyje praktiškai nėra veikiančios gynybos sistemos ir visuomenė visiškai nežino, ką reikėtų daryti karo atveju. O gal prašoksim? Vertinant europiniais kriterijais, valdančiosios TS-LKD reitingas yra katastrofiškas – kovo mėnesį ją būtų rinkęsi tik 11,8 procento apklaustųjų. Bet kuris bakalauras suvokia, kad Vyriausybė – tai komandinis darbas, premjeras renkasi komandą ir yra atsakingas už jos darbą. Jeigu komanda beviltiškai pralaimi, atsakomybė, visų pirma, tenka premjerui. Tačiau tos pačios apklausos rodo, kad Ingrida Šimonytė yra laikoma tinkamiausia užimti Ministro Pirmininko pareigas. Kitaip tariant, caras geras, bet bajorai blogi. Ir tai kažkur girdėta, ar ne?

Kai kurie pavyzdžiai nusipelno išsamesnio aptarimo. Balandžio 4 d. grupė vadinamųjų konservatorių Seime įregistruoja įstatymo dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) veiklos vertinimo projektą, o kitą dieną paskelbiama „sensacija“ apie prezidento Gitano Nausėdos narystę komunistų partijoje. Tiesiog sutapimas, ar ne? Tiesa, eilinė visuomenės skaldymo ir kiršinimo akcija išsikvėpė labai greitai, bet ji rodo kelis dalykus.

Daugelis jau primiršo, todėl pravartu priminti. Sąjūdis buvo įkurtas 1988 m. birželį ir deklaruojamas tikslas buvo remti Michailo Gorbačiovo politiką bei reformas. Sumanu, bet faktas. Dauguma iniciatyvinės grupės narių buvo komunistų partijos nariai. Didžioji dalis signatarų – komunistų partijos nariai, o kiek LKP narių stovėjo Baltijos kelyje, dalyvavo Sąjūdžio mitinguose ir gynė televizijos bokštą? Štai iš Signatarų klubo išstojusi viena iš TS-LKD aktyvisčių Nijolė Oželytė, dabar intensyviai kaltinanti visus šios valdžios kritikus, į LKP įstojo 1989 m., Atgimimo metais aktyviai reiškėsi politinėje veikloje, buvo išrinkta LKP centrinio komiteto nare, o konservatore tapo 1993 m.

Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo būta diskusijų apie dekomunizaciją, bet turint galvoje Lietuvos išsivadavimo judėjimo specifiką, to padaryti buvo neįmanoma. 1993 m. Prezidento rinkimus laimėjo Algirdas Brazauskas, už kurį balsavo 60 proc. rinkėjų. Tai buvo ir savotiškas referendumas bei labai aiškus signalas, kad dekomunizacijos temą galima dėti į istorijos archyvą.

Rinkėjams kliūtis nebuvo ir Rolando Pakso narystė komunistų partijoje, dviem kadencijoms Prezidente buvo išrinkta ir buvusi komunistė Dalia Grybauskaitė. Skirtingai nei A. Brazauskas ar jo bendražygiai, D. Grybauskaitė iki paskutinės minutės išliko LKP (ant SSKP platformos) nare, 1991 m. buvo viena iš aukštosios partinės mokyklos vadovių ir dirbo perversmininkų štabe, kurį saugojo sovietų kariškiai. Šiuos biografijos faktus ji nutylėjo. Tuo tarpu prof. Vytautas Landsbergis, kuris viską puikiai žino, 2022 m. vasario 16-ąją kartu su D. Grybauskaite sveikino „ačiū, ačiū“ skandavusią minią iš Signatarų namų balkono ir kalbėjo, kad „mažiausiai, ko mums reikia, tai tarpusavio varžybų ir vidaus peštynių.“

Ir štai grupelė vadinamųjų konservatorių su propagandistų pagalba vėl pabandė imtis dekomunizacijos ir jų visai neglumina istorinis kontekstas. Suprantama, kiekviena pradedančioji ar brandi diktatūra ieško vidaus priešų, bet imtis šios temos praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo Nepriklausomybės atkūrimo gali tik visiškai praeityje užstrigę politikai. Nieko neprimena?

Rytuose yra toks praeitimi gyvenantis ir istorinio revanšo siekiantis veikėjas, bet, regis, jo dienos jau suskaičiuotos. Kita vertus, kai prisimeni Atkuriamojo Seimo narius bei signatarus, tai dauguma tų buvusių komunistų partijos narių buvo eruditai ir inteligentai, dėję pamatus valstybės ateičiai, o, pavyzdžiui, Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas, palyginti su dabartiniais partijų mužikėliais, buvo tikras politikos džentelmenas ar net aristokratas.

Kitas gerokai primirštas, bet iš praeities vėl ištrauktas ir „progresyviosios“ publikos intensyviai eksploatuojamas dalykas yra skundimas. Jį į Lietuvą užnešė sovietai, kai NKVD vertė ir skatino skųsti kaimynus, bendradarbius ir draugus, dėl to mano senelių, tėvų ir mano kartos kultūroje skundimas yra amoralus veiksmas ir mes, vaikai, buvome mokomi ne skųsti ar skųstis, o pakovoti už save ir kitus.

Tačiau „liberalioji demokratija“ skundimą sugrąžino, įdiegė ir įteisino kaip standartinę visuomeninių santykių praktiką, o įvairiais aspektais stipriai ištižusi Z karta labai greitai tai įsisavino ir pritaikė kasdieniame gyvenime. Tarsi neužtektų globalizacijos komjaunuolio Marko Zuckerbergo naudojamų feisbuko cenzūros algoritmų, „progresyvioji“ publika nuolat stebi ir skundžia kitaminčius, o jų profiliai blokuojami, nes esą „neatitinka bendruomenės standartų“. Reiklūs aukštųjų mokyklų dėstytojai priversti nuolaidžiauti tinginiams, nes pastarieji, dangstydami savo nemokšiškumą, pramanytais pretekstais skundžia juos administracijai. Mano požiūriu, 96 sukurstytų žurnalistikos studentų kreipimasis dėl jų dėstytojos dalyvavimo „OpTV“ laidoje yra vienas gėdingiausių Vilniaus Universiteto (VU) istorijos puslapių.

Tačiau lietuviai – išradinga tauta ir į skundimą pasižiūrėjo labai kūrybiškai. Štai VU buvo pranešęs apie su Valstybės saugumo departamentu (VSD) „turimą visišką tarpusavio supratimą“ apie „aptartą glaudesnį institucijų bendradarbiavimą“, apie artimiausiu laiku ketinamą pasirašyti bendro darbo sutartį. Maža to, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI) didžiuojasi kartu su VSD įgyvendinamu projektu „Žvalgas savaitei“, kurio metu per 50 studentų vykdo žvalgybos užduotis, o jas vertina VSD pareigūnai.

Man atrodo, kad sveikas protas kraustosi iš šios šalies. Aš neįsivaizduoju reakcijos, kuri kiltų ir tarp studentų, ir visuomenėje, jei, pavyzdžiui, Harvardas paskelbtų pasirašantis bendradarbiavimo sutartį su CŽA, o Kembridžas – su MI5 ir į tai būtų įtraukti studentai. Aš neaptarinėsiu VSD virtuvės subtilybių, bet paminėsiu tik kelis niuansus. Neabejoju, kad naiviems studentams tai atrodo kaip smagus žaidimas, bet tikėtina, kad ne vienas iš jų gali atsidurti diplomatinėje tarnyboje ar dirbs misijose užsienyje. Kaip žinoma, didžiąją dalį informacijos specialiosios tarnybos surenka iš atvirų šaltinių. Ir štai, kokia nors užsienio tarnyba „skenuoja“ mūsiškį. Kaip atrodys žmogaus, kuris jau universitete buvo „žvalgas“ ir turėjo reikalų su VSD pareigūnais, anketa? Ar tuo viskas ir pasibaigė?

Yra ir kitas niuansas. Geras žurnalistas visuomet parašo mažiau, nei žino, jis turi savo šaltinius, kurie jam teikia informaciją, pasako kai ką „ne spaudai“, jis tuos šaltinius saugo. Nemažai TSPMI absolventų eina dirbti į viešuosius ryšius ir žurnalistiką. Ar jūs pasitikėtumėte tokiu „žvalgu“ ir norėtumėte kalbėtis ar turėti su juo kokių nors rimtesnių reikalų?

Ir dar vienas ryškus gyvenimo praeitimi pavyzdys – Žurnalistų profesionalų asociacija (ŽPA), kurią subūrė grupelė šiai valdžiai ištikimų žurnalistų-propagandistų. Tai mes jau matėme, ir tai – ne pirmas bandymas suburti vienai – beje, tai pačiai – politinei jėgai ištikimų žurnalistų organizaciją. 1991 m. pabaigoje buvo suburta Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD), kuri suvienijo „tikrus“ plunksnos patriotus, nes Žurnalistų sąjunga esą buvo „raudonųjų“ lizdas. Tai buvo spaudos karo tarp „Lietuvos aido“, „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ pradžia. Tačiau tas karas, trukęs ne vienus metus, tyliai baigėsi. Bet aš nesuprantu vieno: kodėl vadinamieji profesionalai neperėjo į LŽD, juk ji, regis, bent jau internete dar tebegyvuoja?

Kad ir kaip būtų, ŽPA atsiradimą lėmė viena iš pačių bjauriausių pastarojo meto politinių veidmainysčių. Tai – organizuoti išpuoliai prieš Vilniaus universiteto dėstytoją doc. dr. Jolantą Mažylę, kuri sudalyvavo „OpTV“ laidoje, ir Žurnalistų sąjungos pozicija ginant ją bei žodžio laisvę. Kampanijos prieš dėstytoją iniciatorė buvo LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Tačiau dalyvavimas kanalo „OpTV“ laidose nesutrukdė Raimondui Kuodžiui tapti premjerės Ingridos Šimonytės patarėju. Taigi, ŽPA nuo savo patronės gavo šlapiu skuduru per veidą ir visa jos steigimo idėja bei prasmė virto dideliu piš...

Tačiau su šia istorija yra susijęs dar vienas didelę visuomeninę reikšmę turintis niuansas. Jokia paslaptis, kad LRT yra užvaldyta ir visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas visuomeninis transliuotojas iš esmės tarnauja vienai ideologijai ir politinei jėgai. Tai vyresnioji karta irgi puikiai prisimena. Be to, LRT yra ir ŽPA smegenų centras. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis žurnalistai, kurie save vadina tikrais profesionalais?

Labai paprastai: M. Garbačiauskaitė-Budrienė turėtų išsivesti savo isterikių ansamblį ir sukurti naują TV kanalą ar tinklalapį. Tuomet nebereikėtų nei apsimetinėti, nei dangstytis, viskas būtų skaidru, sąžininga ir demokratiška, bet suprantama, niekas nenori prarasti svarbiausio informacinio ginklo ir propagandos resurso. Tuomet eikime toliau. LRT Taryba yra aukščiausiasis organas, atstovaujantis visuomenės interesams.

LRT Taryba renka generalinį direktorių ir prižiūri, kaip vykdoma LRT misija. Akivaizdu, kad veiklą įslaptinusi LRT Taryba neatlieka savo darbo, todėl visuomenė turi teisę pareikalauti, kad Tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka viešai paaiškintų, kodėl Taryba nereaguoja į akivaizdų faktą, jog LRT tendencingai politikuoja ir dirba partijai, kurią palaiko tik maždaug 11 proc. rinkėjų.

Jeigu pirmininkas tylės, tuomet Seimas, Prezidentūra bei visuomeninės organizacijos turi išsikviesti rimtam pokalbiui savo deleguotus LRT Tarybos narius ir jie privalo paaiškinti, ką nuveikė, kad LRT atstovautų visos visuomenės interesams. Jei deleguoti atstovai nesugebės rišliai pasiaiškinti, juos reikia pakeisti kitais. Paprasta ir demokratiška.