Tačiau tiesa yra kita. Nei K. Škirpos nuopelnai Lietuvai ribojasi vien trispalvės iškėlimu ant Gedimino pilies bokšto, nei K. Škirpa ragino „atsikratyti žydų“, kaip tai interpretuoja meras.
Pagaliau ir diskusija, kurią p. R. Šimašius vadina „įvykusia“ (spėju, turi galvoje 2016 m. lapkričio 29 d. Vilniaus tarybos nario D. Kuolio rotušėje surengtą pasisakymų vakarą, kuriame ir man teko dalyvauti), vargu ar tikslu vadinti „diskusija“. Ten argumentai nebuvo klausomi, istoriniai faktai niekam nebuvo įdomūs. K. Škirpos gatvės panaikinimu suinteresuoti asmenys padarė politinius pareiškimus ir tuo viskas baigėsi. Tuo nesunku įsitikinti iš vaizdo įrašo.
O tam tikri faktai atsakymo vis dėlto reikalauja. Pavyzdžiui, 1941 m. birželio 24 ir 25 d., t. y. tuo metu, kai vokiečių Kaune dar nebuvo, o gatvėse vyko sukilėlių kovos su besitraukiančia Raudonąja armija, Čikagos lietuvių dienraštis „Draugas“ iš Stokholmo, Helsinkio ir Berlyno gauta informacija dėjo dideles titulines antraštes: „Lietuvoje paskelbta nepriklausomybė“, „Sukilusi Lietuvos kariuomenė užėmė Kauną“. Pirmojo puslapio pranešimuose skelbė, kad „sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė“, „pulk. Škirpa – premjeru“, „nebus persekiojami žydai“, „pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“.
Gal gerbiamasis R. Šimašius turi atsakymą į klausimą, kodėl 2017 m. Vilniaus meras tvirtina, kad K. Škirpa ragino „atsikratyti žydų“, bet 1941 m. birželį laisvojo pasaulio spauda, cenzūros nesuvaržyta, skirtingai negu okupuotoje Lietuvoje ir nacistinėje Vokietijoje, yra aiškiai perdavusi K. Škirpos nusistatymą ir parašiusi juodu ant balto: žydai Lietuvoje persekiojami nebus, „pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“?
Tai yra faktas. Su juo reikia kažką daryti. Negalima apsimesti, kad jo nėra.
Kitas klausimas – ar K. Škirpa turėjo galios savo politinį nusistatymą, siekį, intenciją realizuoti? Jis tai deklaravo. O praktiškai?
Tuose pačiuose sukilimo dienų pranešimuose rašoma, kad „Lietuvos kariuomenė sukilo ir po kruvinų mūšių paėmė laikinąją Lietuvos sostinę Kauną“, kad „Lietuvoje paskelbta nepriklausomybė ir sukilėliai kaskart perima platesnę kontrolę“.
Apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą pranešė ir laisvojo pasaulio spauda, kaip tai matyti iš šveicarų „Journal de Geneve“ straipsnio.
Deja, pranešimų, kad sukilėliai tą kontrolę pagaliau „perėmė“ ir jie dabar nustato elgesio taisykles nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos teritorijoje, nėra. Jie bandė tai padaryti, paveržti ją iš besitraukiančių bolševikų ir pastatyti vokiečius prieš įvykusį nepriklausomos Lietuvos deklaravimo faktą. Tačiau nacių militarinė galia buvo neįveikiama, politinė valia „drang nacht osten“ – nepalenkiama.
Jau birželio 25-osios popietę vokiečių kariuomenės daliniai buvo Kaune. Nors miestas pasitiko juos iškeltomis trispalvėmis ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimu, kad atstatomas Lietuvos Respublikos konstitucijos galiojimas, jau kitą dieną skelbimų stulpai buvo nuklijuoti Vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukimo tekstu, kuris skelbė:
„Nenugalimi Didžiosios Vokietijos kariai ateina kaip Jūsų DRAUGAI IR GELBĖTOJAI NUO BOLŠEVIKŲ JUNGO. <...> KAS LAIKYSIS RAMIAI IR PILDYS VISUS VOKIEČIŲ KARINIŲ ĮSTAIGŲ ĮSAKYMUS, TAM NĖRA KO BIJOTI (išskirta vokiečių karo vado – V.V.). Ginklus, amuniciją ir visokią karo medžiagą, taip pat sumuštos Raudonosios armijos ir sovietų įstaigų nuosavybę reikia tučtuojau perduoti artimiausiam vokiečių kariuomenės daliniui arba artimiausiai komendantūrai arba praneši kur tai yra. <...> Taip pat reikia tuojau pranešti, jei kur yra pasislėpusių sovietų karininkų, kareivių ir bolševikų komisarų. Kas nuslepia sovietų karius arba ginklus, amuniciją ir kitokią SSSR nuosavybę arba ją pasisavina, bus sušaudytas (išskirta vokiečių karo vado – V.V.). Taip pat bus sušaudytas, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu.“
Birželio 28 d. lietuvių sukilimas buvo baigtas ir sukilėliai vokiečių nuginkluoti. Tačiau nekaltų žmonių žudynės tęsėsi. Ginkluoti sovietiniai komisarai, politrukai, bolševikų kariai, atsilikę nuo pagrindinių pasitraukusios Raudonosios armijos pajėgų, toliau terorizavo, plėšė ir žudė Lietuvos žmones.
„Kruonio apylinkėje dar siaučia vietos komunistai, kurie su besislapstančiais rusų kariais terorizuoja gyventojus. Šiomis dienomis iššaudė apie 30 aktyvesnių lietuvių – šaulių. Prašome tamstą, kiek galima daugiau išduoti Kruonio šaulių-partizanų būriui ginklų, – 1941 m. birželio 30 d. kreipimesi į Kauno miesto ir apskrities Karo komendantą J. Bobelį rašė Kruonio šaulių būrio vadas J. Jenkevičius su savo pagalbininkais. – Kruonio apylinkėje yra daug miškų, tad banditams-komunistams yra patogios sąlygos dienos metu slapstytis miškuose, o nakties metu žudyti lietuvius – aktyvistus.“
Tai pranešimai tiesiog nuo „fronto linijos“. Einant įvykių „karštomis pėdomis“. Ir istorijos čia nesuklastosi. Ji fiksuota tokia, kokia buvo atspindėta tą akimirką. Paliudyti žodžiai, kurie buvo tarti, ir veiksmai, kurie buvo padaryti. Tada.
Kai kalbame apie žmones, kurie veikė TADA, aukodami viską, įskaitant savo turtą ir savo gyvybes, žūtbūtinai bandydami nusimesti okupacijos grandines, ar kartais pagalvojame: turime mes moralinę teisę šiandien, sėdėdami minkštasuoliuose, narciziniu kaprizingumu svarstinėti, ko jie dar „nepadarė“? Ką galėjo ar net privalėjo „padaryti geriau“? Arba „daugiau“?
Gal ponas meras turi atsakymą į kitą klausimą: kodėl „nacių kolaborantas“ K. Škirpa, Amerikos spaudoje dėl žydų padaręs viešą pareiškimą, akivaizdžiai priešingą nacių generalinei politikai, tą pačią dieną Berlyne buvo internuotas? Juk žmogus, tariamai norėjęs „atsikratyti žydų“, būtų buvęs itin pravartus Lietuvoje! Naciai kaip tik pirmosiomis dienomis nelabai sėkmingai bandė organizuoti pogromus prieš žydus ir patys pripažino, kad jiems nesisekė.
Henry A. Zeigeris, knygos „The Case Against Adolf Eichmann“ redaktorius ir komentarų autorius, cituoja generolo F. W. Stahleckerio 1941 m. spalio 15 d. raportą Heinrichui Himmleriui, Vokietijos vidaus reikalų ministrui: „Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos valstybės smarkiai nukentėjo nuo bolševikų vyriausybės ir žydų, kol jos buvo inkorporuotos į SSSR, buvo tikėtasi, kad jos (t. y. patys gyventojai) atsilygins priešams, likusiems po Raudonosios armijos atsitraukimo. Saugumo policijos pareiga buvo sukurstyti šiuos apsivalymo judėjimus ir nukreipti juos teisinga linkme tam, kad kuo greičiau būtų pasiektas šio apsivalymo tikslas. Žvelgiant į ateitį buvo nemažiau svarbu pateikti lengvai įrodomą ir nepajudinamą faktą, kad išsilaisvinę gyventojai patys ėmėsi pačių griežčiausių priemonių prieš bolševikus ir žydus, ir kad vokiečių valdžios nurodymai liktų tarsi nuošalyje. (išskirta V.V.)“
F. W. Stahleckeris tame pat raporte toliau skundžiasi: „Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukelti plačius pogromus prieš žydus.“
Kitas amerikiečių autorius dr. Philipas Friedmanas, buvęs Kolumbijos universiteto žydų istorijos lektorius ir knygos „Their Brothers Keepers“ autorius, cituoja kitus Franzo Stahleckerio, ypatingosios paskirties SS grupės A, veikusios Baltijos šalyse, vado („SS Brigadeführer Franz Stahlecker, Commander of Einsatzgruppe A, operating in Baltic countries“) žodžius: „Mūsų instrukcijų pagrindu, saugumo policija kiek įmanoma greičiau ėmėsi spręsti žydų klausimą. Tačiau mes manėme, kad reikėtų, jog saugumo policija iš karto nesiimtų ypatingai griežtai persekioti, kas galėtų sukelti negatyvią reakciją net ir tarp vokiečių. Mūsų tikslas buvo parodyti, kad pati tauta ėmėsi persekioti žydus (išskirta V.V.)“.
Nuo savęs Ph. Friedmanas priduria: „Tačiau Stahleckeris, kuris vykdė samdinių verbavimą iš fašistų partizanų junginių, bedarbių policininkų ir nusikaltėlių pasaulio, su nuostaba ir nusivylimu atrado, kad lietuviai, kaip taisyklė, atsisakydavo galimybės, kurią jiems pasiūlydavo tūkstantmetis Reichas (išskirta V.V.). „Tai nebuvo paprastas dalykas, – skundėsi Stahleckeris, – suorganizuoti efektyvius veiksmus, nukreiptus prieš žydus.“
Štai šitokia jėga jau 1941 m. birželio 25 d. atsistojo prieš Lietuvos Laikinąją vyriausybę, kurios ministras pirmininkas buvo internuotas Berlyne, o kabineto nariai dar birželio 22 d. buvo nelegalioje padėtyje, slapstėsi nuo sovietų NKGB persekiojimo arba bolševikų buvo laikomi Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
Sunku dabar suvokti tų žmonių savijautą, – drąsą, ryžtą imtis atsakomybės mirtino pavojaus valandą, užgriuvusių gelbėjimo uždavinių mastą – tomis pratrūkusio chaoso bei teroro dienomis. Bandau įsivaizduoti šiandienius televizijose drąsius politikus panašios akistatos su istorija valandomis. Nelengva.
Bolševikai paliko sugriautą administracijos aparatą, reikalingą formuoti, praktiškai, iš naujo. Viską reikia dar tik kurti. Ir tuo pat metu – skerdynės per visą Lietuvą.
Jau nuo pat birželio 22-osios. Kasdien. Kunigų žudynės Budavonės miške, Panevėžio gydytojų – apskrities ligoninėje, politinių kalinių – Panevėžio cukraus fabrike, Rainių miškelyje, Pavieniškų kolonijoje, Zarasuose, Rokiškyje, kitur.
Tai bolševikų sadistiški nusikaltimai iki birželio 26-osios. Pagaliau birželio 27 d. susidorojimas su žydais „Lietūkio“ garaže. Tai buvo „chaoso dienos“, kurio pažaboti Lietuvos Laikinoji vyriausybė neturėjo net teorinių galimybių. Kadangi neturėjo struktūrų, kurios būtų galėjusios užkirsti tam kelią. Kaip raudonųjų smurto ir prievartos negalėjo išvengti nė Latvija su Estija, nors savo vyriausybių suformuoti jos neįstengė.
Lietuvoje veikė daugiausia spontaniškai susidarę partizanų-sukilėlių būriai. Bet jie tik iš dalies galėjo apsaugoti žmones ir turtą nuo besitraukiančių bolševikų keršto žmonėms ir aklo jų turto naikinimo.
„Liudiju, kad 1941 metų sukilėliai ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė buvo laisvės kovotojai ir nacių priešai, ne nacių talkininkai, kaip kad Lietuvos nedraugai bando įtikinėti, – Kauno karininkų ramovėje teigė Juozas Kojelis (1916–2010), žinomas išeivijos žurnalistas ir visuomenės veikėjas, iškilmingoje kalboje, pasakytoje 2006 m. gruodžio 9 d. jo 90-mečio proga. – Pripažįstu, kad tuo metu įvyko daug šiurpių nusikaltimų, bet jie buvo už Laikinosios vyriausybės ir organizuotų sukilėlių kontrolės ribų. Jau daug pasako faktai, kad vokiečių okupacijos metu Lietuvoje veikė vienas geriausiai organizuotų antinacinės rezistencijos pogrindžių Europoje ir kad didelis skaičius lietuvių, ypač inteligentų, atsidūrė vokiečių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose.
Dideliais nusikaltimais kaltinami vadinamieji „baltaraiščiai“. Turiu savo patirtį, nes trumpą laiką pats buvau „baltaraištis“. Esu pasiruošęs stoti prieš bet kokį tarptautinį ar Lietuvos teismą, išskyrus korumpuotą... „liustracijos komisarą“. Manau, kad buvo ir nusikaltėlių „baltaraiščių“, bet už nusikaltimus jie turi atsakyti tik individualiai.“
To meto įvykių liudininkas ir žydų gelbėtojų kilnios šeimos atstovas Gerardas Binkis apie ano meto jėgų santykį šitaip kalbėjo: „Ypač dėl žydų buvo aiški sankirta. Bet jėga buvo vokiečių pusėje. Galėjo tik laikinai kiek užvilkinti, nustumti, bet radikaliai išspręsti šitų dalykų nebuvo įmanoma. Naciai pradėjo reikalauti suvaryti juos į getą. Kauno komendantas – J. Bobelis. Vokiečiai veikti nori jo vardu. O jis – absoliučiai priešingas. Jo name Aguonų gatvėje slėpėsi žydų šeima. J. Bobelis sukosi kaip išmanydamas, stengdamasis nepabloginti žydų padėties, nors jam buvo be galo sunku. Abejonių dėl pasitikėjimo šita vyriausybe nebuvo.
Priešingai, niekas neabejojo, kad tai „mūsų vyriausybė“. Abejonė buvo viena: ar ji išsilaikys, ar išliks? Vokiečiai veikė drauge su nacionalsocialistų partija. Jonas Vokietaitis, Izidorius Taunys, Jonas Pyragius, kiti labai puolė Laikinąją vyriausybę. Pradėjo spausti iš lietuviškos pusės, nebe iš vokiečių. Kol galų gale prieš J. Ambrazevičiaus vyriausybę nacionalistai liepos mėnesį surengė pučą, J. Bobelį nušalino, viską perėmė vokiečių pastatyta generalinių tarėjų administracija. Represijos prieš žydus suintensyvėjo.“
Gal p. R. Šimašius turi atsakymą į trečią klausimą: kaip atsitiko, kad Lenkijoje, kur nebuvo nei K. Škirpos, nei Laikinosios Lietuvos vyriausybės, buvo, mero žodžiais tariant, „atsikratyta“ net 3 milijonais žydų? O visoje Europoje – 6? Nejaugi ir Jums, kaip vienam publicistui, atrodo, kad K. Škirpa „įkvėpė“ nacius šitai piktadarybei? Nepatikėsiu, kad būtumėte toks lengvatikis.
Esu ne kartą ta tema rašęs, nurodęs, kad K. Škirpos atžvilgiu klaidingais faktais operuoja net ir žinomi, pripažinti istorikai, pavyzdžiui, Timothy Snyderis, skelbęs neva K. Škirpa „kalbėjęs per radiją“ Kaune ir „raginęs minias žudyti“, kad paties K. Škirpos palikimas Lietuvoje praktiškai nežinomas – jo raštai neišleisti, asmeninis archyvas neištyrinėtas, nuomonė apie asmenį suformuota iš sovietų propagandos sukonstruotų ir dešimtmečiais eksploatuotų matricų bei šališkų interpretacijų, bet ne iš abejonių nekeliančių faktų.
Todėl skubota iniciatyva naikinti K. Škirpos gatvę, neužtektinai įsigilinus į temą, kelia niekam nereikalingas įtampas. Į tai teisingai atkreipė dėmesį Vytautas Landsbergis: „Būtina pagerbti Pasaulio teisuolius, tačiau to nedera daryti draskant tai, kas šiuo metu jau egzistuoja, ir taip sukelti visuomenės susipriešinimą.“
Bet Vilniaus merui tai, panašu, nė motais. Jis į vieną gretą stato sovietiniam okupantui savanoriškai nuėjusį tarnauti talentingą rašytoją Petrą Cvirką, tapusį nepriklausomos Lietuvos duobkasiu, ir Lietuvos nepriklausomybės karžygį pulkininką Kazį Škirpą, nacių belaisvį, karo pabaigoje išvaduotą amerikiečių.
Remigijus Šimašius neturėtų užmiršti, kad jo vertinimai irgi yra vertinami. Ir pagal tai bus sprendžiama, į kokią gretą bus statomas ir jis pats.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.