Spėčiau, žino nedaug kas: gal keletas istorikų, vienas kitas istorija besidominčių URM tarnautojų...
O kas nežino šiandien prezidento Antano Smetonos? Arba dabar – jau ir diplomato bei pulkininko Kazio Škirpos? Jei kas K. Škirpos ir nežinojo, tai Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasirūpino, kad apie jį sužinotų daugelis.
Prašėsi, kad neištremtų į Lietuvą
Petrą Mačiulį paminėjau ne atsitiktinai. Jis buvo asmuo, kuris nebūtinai paliko labai įsimenančius pėdsakus Lietuvos istorijoje, bet anuo metu, kai užėmė atsakingas valstybines pareigas, keltą dienų jo paliepimai buvo beapeliaciniai privalomi ne tik Lietuvos pasiuntiniui Berlyne K. Škirpai, bet galėjo nulemti ir prezidento A. Smetonos likimą.
Dr. Mačiulis tuo metu buvo svarbi figūra. Faktiškai, URM Politikos departamento direktoriaus Edvardo Turausko, vairavusio Lietuvos užsienio politiką lemtingaisiais 1939–1940 m. iki ištiko ją politinis matas, dešinioji ranka Rytų politikos klausimais.
Dera pažymėti, kad direktorius E. Turauskas gelbėdamasis Lietuvą apleido tuojau po Vyriausybės „naktinio posėdžio" iš birželio 14-osios į 15-ąją, kai buvo priimtas sovietų pateiktas ir valstybės besąlygišką kapituliaciją reiškiantis ultimatumas. „E. Turauskas Užsienio reikalų ministerijoje, J. Urbšio salonėlyje K. Bizauskui pareiškė: mano žmona su daiktais Šveicarijoje, aš seniai pasirengęs kelionei, nenoriu būti čia užblokuotas, be to, gal būsiu vienintelis informuotas, kuris ištrūksiu...“[1]
Prie Kazimiero Bizausko, paskutinės nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ministro pirmininko Antano Merkio pavaduotojo, vieno aktyviausių sovietų ultimatumo priėmimo šalininkų, dar sugrįšime. O kol kas prisiminkime kai kuriuos svarbesnius Lietuvos žūties pirmųjų dviejų parų įvykius.
Įkandin E. Turausko, nesusilaukęs Vyriausybės pritarimo priešintis sovietų invazijai ginklu, trimis automobiliais išvyko ir prezidentas A. Smetona, drauge su adjutantu, žmona, sūnaus ir dukros šeimomis bei lydinčiuoju personalu.
Nakties iš birželio 15-tosios į 16-ąją, kai „neribotas raudonarmiečių kontingentas“ jau buvo užplūdęs Lietuvą, būta ne mažiau dramatiškos nei ankstesnės, užklupus Vyriausybę drakoniškais sovietų reikalavimais.
Lietuvių pasienio policininkų nepraleistas išvykti iš Lietuvos pro Kybartų pasienio postą legaliu keliu, prezidentas A. Smetona, nusiavęs batus ir perbridęs Lieponos upelį, kirto valstybinę sieną nelegaliai. Netrukus atsirado Eitkūnų stotyje Rytprūsiuose, kur rado jau atvykusius ten krašto apsaugos ministrą generolą Kazį Musteikį ir jo brolį pulkininką Juozą Musteikį su šeimomis.
Atbėgėliai kreipėsi į Kazį Škirpą, Lietuvos pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Berlyne, „padaryti žygių“ Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, kad vokiečiai jų neištremtų atgal į Lietuvą. Gen. Musteikio nuomone, Kaune, galimas daiktas, jau prasidėjo valdžios asmenų persekiojimai, tad tenka laukti didesnio skaičiaus atbėgėlių. Prašė intervenuoti tuojau, t. y. Naktį, Auswaertige Amt'ą – Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, – kad ši teiktųsi duoti vokiečių pasienio policijai skubių nurodymų visame pasienyje, idant atbėgėliams iš Lietuvos nebūtų trukdoma pereiti sieną, atsižvelgiant į susiklosčiusią išskirtinę padėtį.
Pakeltu tonu reikalavo grąžinti bėglį
Yra išlikusi plati ir detali pirmųjų dviejų okupacijos parų K. Škirpos 1940 m. birželio 16 d. užrašyta slapta promemorija[2], adresuota Užsienio reikalų ministerijos Kaune vadovybei, kaip tie įvykiai autoriaus buvo matomi iš Berlyno ir kokiu laipsniu pačiam K. Škirpai teko juose dalyvauti.
K. Škirpa įvykius registravo minučių tikslumu: „Antrą val. 10 min. paskambinau į Ausamtą dežuruojančiam Politinio skyriaus valdininkui Legationsrat [pasiuntinybės patarėjui – V. V.] Welten. Pranešiau jam apie atbėgusius į Eitkūnus asmenis ir prašiau jo, kad teiktųsi susinešti su kompetentingomis vokiečių įstaigomis, kad duotų nurodymą vokiečių pasienio policijai atbėgėlių netremti atgal. Ponas Welten atsakė, kad nakčia jis nieko negalėsiąs padaryti ir tik užmelduosiąs [užregistuosiąs – V.V .] aukščiau patį atsitikimą. Paprašiau jo, kad jis teiktųsi nors paskambinti Eitkūnų Grenzkomisarui [pasienio komisarui – V.V.] (telef. Nr. 470) ir orientuoti jį, jog tarp Pasiuntinybės ir Ausamto yra užsimezgęs kalbamu reikalu kontaktas, pasitikint, kad ateinančios dienos rytą pavyks surasti išeitį, kad atbėgėliai nebūtų tremiami atgal. Ponas Welten pažadėjo tai padaryti.“
Kas atsitiko tą naktį vėliau, manau, verta žinoti ne vien dėl istorinės smalsos, bet ir dėl to, kad giliau supratus kokie gali būti klaidingi, netolimos įžvalgos politiniai sprendimai, padiktuoti staiga susiklosčiusios politinės konjunktūros, momento reikalavimų, servilistinio instinkto tarnauti stipresniam, pristigus valstybinės ar net paprasčiausios gyvenimiškos išminties. Tomis tragiškomis Lietuvai valandomis labiau nei bet kada pasimatė, jog valstybės vairą sukiojo tada palyginti nedidelė politinė išmintis. 1991-ųjų sausio naktimis Lietuva atrodė vis dėlto geriau nei 1940-aisiais...
K. Škirpa savo promemorijoje liudija: „Ketvirtą val. 10 min. paskambino man Dr. Mačiulis, iš savo pusės ir Ministro pirmininko p. Merkio pavedamas, nurodė man dėti visą pastangą įtikinti p. Smetoną, kad tuojau grįžtų atgal.“ Pasak K. Škirpos, Mačiulis nurodė jam asmeniškai paveikti prezidentą, kad jis būtinai tai padarytų. To esą reikalaujanti padėtis, kitaip „viskas galį žūti“.
K. Škirpa tęsia: „Dr. Mačiulis aiškino štai ką: generolas Vitkauskas grįžęs iš pasitarimų su Sovietų kariškuoju vadu Pavlovu ir atsivežęs sutartą projektą susitarimo, normuojančio naują rusų garnizonų padėtį. Šią sutartį tenka pasirašyti, ir tai esąs labai svarbus dalykas, kad visa, kas atsitiko, normalizavus. Priešingu atveju esą gali būti dar blogiau: galime susilaukti nenumatomų pasekmių. Ponas Mačiulis kelis kartus pabrėžė nepaprastą momento svarbumą ir skubotumą. Viskas esą pareina nuo kelių valandų laiko. Jei p. Respublikos Prezidentas grįžtų tuojau, tai būtų galima jo išvykimą į užsienį nuo visuomenės nutylėti. Dar svarbiau, kad apie tai nepajustų Sovietai. Ponas Mačiulis nurodė, kad šį pavedimą turiu žūtbūt atlikti, kaip ten bebūtų įmanoma, ir kad už jo neatlikimą turėsiu prisiimti ant savęs visą atsakomybę.“
Reikšminga politinių jėgų balanso kaitos akimirka: prezidentu pasijutęs Ministras pirmininkas ir URM valdininkas, manydami, kad jie geriausiai orientuojasi sparčiai kintančioje politinėje padėtyje ir staiga užgriuvusių įvykių sraute, praktiškai šantažuoja diplomatą ir įgaliotąjį ministrą, kad šis imtųsi tokių pačių veiksmų Lietuvos prezidento atžvilgiu!
K. Škirpa bando tam priešintis: „Mano aiškinimasis, kad aš stačiai neišsivaizdinu, ar techniškai tai bus galima išpildyti, Dr. Mačiulio reikalavimo nesušvelnino: reikalavimas buvo kategoriškas...
Į mano atsikalbinėjimus, kad vargu ar galėsiu su p. Smetona kaip nors susisiekti, Dr. Mačiulis replikavo, jog aš turįs neleisti, kad p. Smetona pasitrauktų kuo toliau, bet kad grįžtų Lietuvą. Kai aš pastebėjau, jog, kalbėdamas su Ausamto dežuruojančiuoju valdininku, aš jau esu prašęs, kad nebūtų daroma p. Smetonai kliūčių vykti toliau, Dr. Mačiulis pakeltu tonu padarė man pastabą, kad mano kaip Pasiuntinio pareiga esanti ne pagelbėti bėgliui pabėgti, bet jį sulaikyti ir grąžinti. Čia pat su kažkuo pasitaręs, Dr. Mačiulis dar pridėjo: Ministro pirmininko p. Merkio pavedamas, jis nurodė man tuojau Vyriausybės vardu padaryti pakartotiną demaršą vok. Užs. Rkl. Ministerijoje, prašant, kad Smetona būtų grąžintas atgal į Lietuvą.“
Gali būti, jog demoralizuotos Vyriausybės pasimetimas buvo toks didelis, kad ir garbingai kapituliuoti, neskandinant bent jau tų, kuriems pasisekė išsigelbėti, jėgų nebeužteko. Tuo aiškinčiau desperatiškus pavedimus Berlyno postui.
Promemorijoje K. Škirpa tęsia: „Šis pavedimas man pasirodė nepriimtinu. Kaip ten bebūtų: ar gerai, ar negerai p. Smetona padarė, kad iš Lietuvos pasitraukė, – prašyti svetimą valstybę, kad ji mūsų Prezidentą grąžintų ar ištremtų atgal į Lietuvą, tai reikštų per daug skaudžiai paliesti mūsų tautos ir valstybės garbę. Ponas Mačiulis pažadėjo apie šią mano nuomonę pranešti Ministrui pirmininkui.“
Po dvidešimties minučių, pusę penkių ryto, apgalvojęs jam perduotą keisčiausią pavedimą – prašyti užsienio valstybės, kad ji okupantui išduotų okupuotos valstybės vadovą, – K. Škirpa dar sykį paskambino P. Mačiuliui į Kauną. Išgirdo atsakymą, kad A. Merkys vis dėlto sutiko su K. Škirpos nuomone, jog kreiptis į vokiečius dėl A. Smetonos sugrąžinimo būtų per daug Lietuvą žeminantis aktas.
Dėl reikalavimo paveikti A. Smetoną, kad jis pats apsispręstų grįžtų į Lietuvą, K. Škirpa P. Mačiuliui pranešė, jog greitai atlikti tokį pavedimą iš Berlyno jam būtų nelengva, „nes 1) neišsivaizdinu sau, kaip ant greitųjų pasiekti Eitkūnus, kad reikalą atlikus asmeniškai ir 2) kad labai abejoju, ar naktį ant greitųjų rasiu priemonių, kaip tatai įvykdyti.
Pasiūliau p. Mačiuliui, kad lygiagrečiai būtų rūpinamasi tuo dalyku ir iš Kauno betarpiai, pav., pasiuntus specialiai iš Kauno į Eitkūnus autoritetingą asmenį, kuris, tikiuos, kaip nors galėtų pagalba mūsų pasienio policijos sueiti į asmenišką kontaktą su ponu Prezidentu. Automobiliu sakytas asmuo galėtų pasiekti Eitkūnus į porą valandų, ir nebūtų rizikos pavėluoti reikalą sutvarkyti. Pridėjau, jog iš savo pusės stengsiuos pasiekti p. Prezidentą telefonu. Dr. Mačiulis atsakė, kad bandys mano pasiūlymu pasinaudoti.“
Laidavo karininko garbės žodžiu
Prezidentas A. Smetona savo „Pro Memoria“[3] – šešiolikos mašinraščio puslapių prisiminimuose apie paskutines laisvos Lietuvos dienas – taip aprašo pirmąsias egzodo valandas: „Mandagus karininkas pasiūlė man kiek pamiegoti, kol ateis iš Berlyno atsakymas. Nuvedė mudu su plk. Žukaičiu šiokin tokin viešbutin (geresnio nėra Eitkūnuose) kiek toliau nuo stoties. Mums parodytame kambaryje aš atsiguliau lovon, o plk. Žukaitis ant kanapos. Nors labai norėjome miego, nes kelias naktis iš eilės nemiegoję, tačiau negalėjome užmigti, o tik vartėmės, kosėm prisirūkę ir snaudėme.
Rodos, niekuomet gyvenime nėra buvę tiek liūdna, kaip dabar. Šit mes pabėgėliai, palikę savo kraštą, taip sparčiai žengusį vis didesnėn gerovėn! Dabar jį apspito grobuonys, galžudos... Ir ką iš jo padarys? Ar grįšime kada ir kokį jį rasime? O ir mūsų pačių likimas baisi mįslė. Kuo versimės ir kuo gyvensime?.. Dar blogiau gal tiems, kurie paliko. Išnaikins, išžudys mūsų priaugusią šviesuomenę, suvedžios, sugadins mūsų jaunimą. Taip kamuojamiems sunku užmigti.“
Netrukus po telefoninio pokalbio su P. Mačiuliu, K. Škirpa tuojau susisiekė su Karaliaučiun atkakusiu jo viršininku E. Turausku ir painformavo pastarąjį, kad Prezidentas su generolu Musteikiu yra atsiradę Eitkūnuose ir iš Kauno reikalaujama „įtikinti Prezidentą, kad grįžtų į Lietuvą“.
K. Škirpa pasiūlė E. Turauskui, kaip esančiam palyginti netoli nuo Eitkūnų, sėsti į mašiną ir vykti „pasikalbėti su p. Prezidentu asmeniškai“. Tačiau iš savo viršininko K. Škirpa išgirdo štai ką: „Ponas Turauskas atsakė, kad fiziniai jis tokios kelionės negalėtų pakelti, nes jau keletą dienų jaučiąsias labai nuvargęs, turįs galvos skaudėjimą ir prisibijo, kad skubant neatsitiktų su juo ir automobiliu katastrofos.“
Šio itin nemalonaus žmogiška prasme, o politine – trumparegiško ir beprasmio pavedimo, aukštieji URM pareigūnai aiškiai kratėsi, tad, naudodamiesi tarnybine padėtimi, jį vykdyti spaudė savo pavaldinį K. Škirpą.
Promemorijoje jis tęsia savo liudijimą: „Patyrus iš vokiečių Grenzkomisaro Eitkūnuose, kad p. Prezidentas ir generolas Musteikis yra apsistoję nakvynei kažkokiam viešbutyje Eitkūnuose, kurio telefono Nr. yra 251, apie 5 val. 45 min. po ilgo laukimo ir pakartotinų bandymų su viešbučiu susijungti pagaliau pavyko susisiekti betarpiškai su generolu Musteikiu ir p. Prezidentu.
Pirmiausia kalbėjausi su generolu Musteikiu, prašydamas jį padėti man p. Prezidentą perkalbėti.
Generolas Musteikis ne tik neapsiėmė tai padaryti, bet, atbulai, pats, daug kartų pasikartodamas, primygtinai įrodinėjo, kad esą nebuvę kitos išeities, kaip p. Prezidentui ir jam iš Lietuvos pasitraukti.
Generolas Musteikis dėstė sekančius motyvus: Esą nebuvę jokios vilties atsiekti kurio nors pozityvaus susitarimo su Sovietais naujai Vyriausybei sudaryti po to, kai jie pasipriešino generolo Raštikio kandidatūrai į Ministrus pirmininkus. Sovietai kišasi į mūsų valstybės vidaus reikalus ir nesilaiko jų pačių pasirašytų su Lietuva sutarčių. Generolo nuomone, Sovietai siekia mus visiškai paglemžti. Jis turįs tikrų žinių, kad p. Prezidento ir jo gyvybei gresiąs pavojus.
Šitai generolas pabrėžė įkyriai ir daug kartų. Man įsistuojant [raginant – V. V.], kad vis tik abu grįžtų į Lietuvą, generolas Musteikis kone isteriškai atsikalbinėjo to daryti negalįs. Sakė duodąs karininko garbės žodį, kad tikrai gresiąs jo gyvybei pavojus. Jis tik negalįs pasakyti man telefonu duomenų, kodėl jis tai tvirtina.“
Argumentus paprašė išdėstyti raštu
Kai diplomato įtikinėjimai generolo K. Musteikio nepaveikė, K. Škirpa paprašė pažadinti prezidentą A. Smetoną, kad asmeniškai su juo pasikalbėjus. Generolas įtikinėjo prezidento nevarginti: jis esąs labai pavargęs, turįs pailsėti. K. Škirpa aiškino turįs Vyriausybės pavedimą, kurį privaląs būtinai atlikti. Generolas tuomet nenoromis pranešė apie jo prašymą ponui Prezidentui.
K. Škirpa tęsia: „Pradėdamas pasikalbėjimą su p. Prezidentu, atsiprašiau, kad leidau sau p. Prezidentą pažadinti iš miego. Aiškinausi, jog tai padariau, turėdamas svarbų Ministro pirmininko pavedimą.
– Kokio Ministro pirmininko? – paklausė p. Smetona.
Atsakiau, jog p. Merkio, ir pradėjau čia pat dėstyti motyvus, įtikinėdamas p. Smetoną, kaip man buvo pavesta, kad grįžtų į Kauną. Įsakmiai pabrėžiau, jog Vyriausybė priduoda didžiausios reikšmės tam, kad p. Prezidentas grįžtų, nes, jos manymu, padėtis nėra dar visiškai beviltiška, kadangi Sovietai dar kalbasi, ir p. Prezidento buvimas Kaune yra būtinai reikalingas. <...>
Atsakydamas į mano išvedžiojimus, p. Prezidentas aiškino, kad jis abejojąs, ar būtų prasmės jam grįžti, nes, pirma, Sovietai per daug kišasi į mūsų krašto valdymą, reikšdami pretenzijų nurodyti mums, kokią turime sudaryti valdžią, kas yra priešinga pačių Sovietų pažadui į mūsų vidaus reikalus nesikišti; antra, Sovietai dar ir tuomi sulaužė pasirašytąją pernai spalių mėn. su jais savitarpinės pagalbos sutartį, kad primetė Lietuvai vienšališkai didesnį skaičių garnizonų, net nelimituojant kariuomenės kontingento; trečia, supratau, jog p. Prezidentas mano, kad norima jį grąžinti atgal tam, kad jį asmeniškai išdavus Sovietams. Taigi gresiąs jo gyvybei pavojus. Tokiomis sąlygomis jis skaitąs, kad Prezidento pareigų pildyti taip, kaip to reikalauja Lietuvos Konstitucija, jis nebegalėtų...“
Apie 6 val. ryto K. Škirpa telefonu vėl skambino į Kauną ir pranešė P. Mačiuliui savo pasikalbėjimų su Prezidentu ir generolu Musteikiu rezultatus. Pabrėžė, kad Prezidentas grįžti griežtai neatsisakė, žadėjo reikalą pergalvoti, bet prašė, kad Vyriausybė savo argumentus išdėstytų raštu, kodėl būtinai reikalauja Prezidento grįžimo.
Šį tad Vyriausybės pavedimą, kurio neišpildžius dr. Mačiulis grasino K. Škirpai turėsiant prisiimti visą atsakomybę „ant savęs“, Berlyne rezidavęs Lietuvos pasiuntinys tarėsi atlikęs, kiek tai nuo jo priklausė. Tačiau pats sumanymas – trūks plyš pargabenti į Kauną iš Lietuvos pasišalinusį prezidentą, – tebebuvo neįvykdytas.
Jis buvo reikalingas, deja, jau nebe Lietuvai, o tik Kremliui – paslėpti smurto aktams po tariamo „teisėtumo" skraiste, sučiupus į savo nagus Lietuvos prezidentą bei privertus jį atlikti tą patį marionetės vaidmenį, kuris buvo numatytas jau kitą dieną bolševikų rankose atsidursiantiems Latvijos prezidentui K. Ulmaniui ir Estijos prezidentui K. Pätsui.
Tarp nesiorientuojančių demoralizuotos ir žlungančios Vyriausybės likučių Maskva rado sau naivių talkininkų.
Norėjo, kad Prezidentas atleistų
Dar kartą atsiverskime A. Smetonos „Pro Memoria". Prezidentas rašo, kad paryčiui pasibeldė į duris karininkas ir pranešė, kad „delegacija iš Kauno norinti matyti Prezidentą ir su juo kalbėtis. Ar priimsiąs? Sutikau. Vadinasi, jos neišvengiau. Tik čia jau kita kalba, čia nebus taip, kaip ant tilto. Plk. Žukaitis pasakė, kad tegu delegacija palaukia. Dabar Prezidentas turi bent kiek pasilsėti."
A. Smetona tęsia: „Apie 6 val. įsiprašė mudviejų su plk. Žukaičiu viešbučio kambarin delegacija, min. Galvanauskas, gen. Tallat-Kelpša ir juodu lydėjusis baro viršininkas [Kybartų pasienio posto – V. V.] Žemaitis. Pasisakė atvykę prašyti manęs, kad grįžčiau Kaunan. Pradėjus man dėstyti argumentaciją, jog nieko negalėčiau padėti prieš Maskvos bolševikų antplūdį, įėjo kambarin mano sūnus, jau perėjęs, pasirodo, per tiltą, ir kreipėsi į mane, jog neverta esą kalbėti su žmonėmis, nenorėjusiais jo ir kitų (manųjų) išleisti per sieną. Iš Kybartų neleidę nė automobilių, nė mūsų daiktų pervežti. Ir kai pagaliau buvę leista, tai vis dėlto sulaikę automobilius ir iš sunkiasvorio išmetė ant tilto mūsų daiktus. Tik gerieji žmonės padėję juos surinkti ir atgabenti Eitkūnuosin.
Šauliai šiaip ir taip žeminę Prezidentą, o jų vadas plk. Saladžius, šalia stovėdamas, tylėjęs. Liūdna buvo klausytis tokio pasakojimo. Jokios pagarbos Prezidentui nebelikę Kybartuose! Tai jau bolševikiškai...
Sustabdžiau sūnų, kad toliau nesikarščiuotų, ir vėl kalbėjausi su delegacija. Aiškinau jai, kad klysta tie, kurie tikis, Maskvos valdovai skaitysiąsi su Lietuvos Prezidentu. Delegacija mėgino mane tikinti esą mano sugrįžimas nuramintų visuomenę. Vieną kitą valandą, sakiau, gal ir nuramintų, bet netrukus ji įsitikintų, jog Prezidentas bejėgis prieš Maskvos smurtą.
Bolševikai verste jį verstų rašytis po aktais, naikinančiais Lietuvos nepriklausomybę, ir daryti kitus žygius, priešingus Konstitucijai. Paklaustas, kaip dabar Kaune, p. Galvanauskas atsakė, jog gyvenimas ten esąs visai normalus. Jam pritarė ir gen. Kelpša. Aš paabejojau, ar tikrai taip yra.
Pabrėžtinai priminiau delegacijai, jog darau taip, kaip buvo sutarta su Ministrų Taryba. Man sunku suprasti, kas tą sutarimą galėjo pakeisti: Aš buvau už tai, kad ginklu priešintis smurtui, bet savo nusistatymą negalėjau įvykdyti, dėl to man nieko kito neliko, kaip pašalinti save iš Lietuvos. Taigi negaliu grįžti Kaunan.
Mačiau, jog tie žmonės, ypatingai gen. Kelpša, negalėjo suprasti, kodėl aš taip labai užsispyręs. Mat, kaip žinome, min. Galvanauskas nebuvo, nedalyvavo Ministrų Tarybos birželio 15 d. posėdyje, tai gal ir dėl to ir nesįvaizdino, jog Prezidentui pasingam nedera likti Lietuvoje, kada jai kertamas mirštamas smūgis.“
A. Smetonai tapo „kažkas neaišku" per jo dialogą su delegacija: „Man pasirodė, jog ji buvo atsiųsta, kai kam smarkiai spustelėjus min. pirmininką. Baigdamas jai pasakiau, jog negrįšiu Kaunan. Labai nusiminę visi trys atsisveikinę išėjo. Man jų buvo gaila, kad nesupranta susidariusios Lietuvoje būklės.
Beje, dar va kas įdomu. Pakilus eiti iš kambario gen. Kelpšai, min. Galvanauskui, paklausiau baro viršininką Žemaitį, kodėl prieš vakarienę Kybartuose sakė, tegu visi, kurie nori, eina per sieną, o paskum ją uždarė? Iš kur tokia staigi atmaina? Uždarė sieną dargi Prezidentui, turinčiam vizuotą pasą? Apsidairęs aplinkui, lyg bijodamas, kad jo žodžių kas neišgirstų, susijaudinęs atsakė: Ir aš pats nežinau, iš kur. Pirma buvo man pasakyta leisti per sieną visus, o šit vėlai vakare įsakyta nieko neleisti. Man buvo prigrasyta galva atsakysiąs, jei to antrojo įsakymo nepaklausysiąs. Taigi atleiskite!“
Likimai – apgailėtini
Paikai atleisti politinį trumparegiškumą, vadinasi, iš istorijos nieko neišmokti. Istorija tuo ir yra pamokanti, kad padeda sudėtingose situacijose atpažinti žmones, akimirkai pasijutusius reikšmingais, bet nesupratusius buvus tik įrankiais arba žaislais painiuose klastingo priešo žaidimuose. Britų publicistas Johnas Actonas yra taikliai pastebėjęs: „Nėra klaidingesnio įsitikinimo, negu manymas, kad pareigos pateisina jų turėtoją.“ (There is no worse herecy than to believe that the office sanctifies the holder of it.)
Birželio 16 d. 11 val. 12 min. K. Škirpa telefonu susisiekė su Kaunu ir kalbėjosi su vicepremjeru Kaziu Bizausku, kuris tuo metu dalyvavo Ministrų kabineto posėdyje. K. Škirpa promemorijoje rašo: „Iššaukus jį iš posėdžio, patyriau iš jo štai ką:
1) Kadangi p. Smetona, anot p. Bizausko žodžių, pabėgo sunkiu kraštui momentu į užsienį ir atsisako grįžti, tai Vyriausybė esanti nutarusi, jog jis (p. Smetona) tuo pačiu yra atsisakęs eiti toliau Prezidento pareigas.
2) Apie p. Smetonos pabėgimą ir atsisakymą eiti Respublikos Prezidento pareigas Vyriausybė nusprendė paskelbti viešai viso krašto žiniai. Tai būsią padaryta tuojau.
3) Nusistatyta, kad, pasiremiant Konstitucija, Respublikos Prezidento pareigas laikinai vykdyti perims Ministras pirmininkas p. Merkys. Apie tai taip pat skelbiama viso krašto žiniai.
Man pasiteiravus, ar tokiam susitvarkymui nebus daroma kliūčių iš Sovietų pusės, p. Bizauskas atsakė, kad tai daroma pagal Konstitucijos nuostatus, ir todėl formaliu požiūriu Prezidento pareigų perėmimas ponu Merkiu negali būti kvestionuojamas.
Man dar pasiteiravus, kokia yra vidaus padėtis ir kaip vyksta naujos Vyriausybės sudarymas, p. Bizauskas atsakė, jog krašte visur ramu ir kad apie naujos Vyriausybės sudarymą kaip tik tariamasi Ministrų kabinete.“
Nežinau, kokio likimo sovietinėje santvarkoje susilaukė Kybartų pasienio apsaugos valdininkas Žemaitis, ant sienos rekvizavęs A. Smetonos ir jo šeimos narių automobilius, kurie atiteko bolševikams. Bet aukščiausiasis jo viršininkas, porą dienų – nuo birželio 15-osios iki 17-osios – pabuvęs prezidentu Antanas Merkys, netekęs įgaliojimų ir supratęs kas vyksta, bandė bėgti į Švediją, tačiau Rygos oro uoste buvo NKVD suimtas ir jau liepos 17 d. su šeima ištremtas į Sibirą.
Delegacijos į Eitkūnus „parvežti prezidentui A. Smetonai į Kauną“ narys E. Galvanauskas, J. Paleckio vadovaujamos vadinamosios „liaudies vyriausybės" finansų ministras, jau liepos 8 d. pasekė pėdomis to, kurį dar tik prieš tris savaites įkalbinėjo grįžti: nelegaliai perėjęs Raudonosios armijos kontroliuojamą Lietuvos-Vokietijos sieną atsidūrė Klaipėdoje ir tik tokiu būdu išvengė A. Merkio likimo.
Vicepremjeras K. Bizauskas, įtikinėjęs Vyriausybės narius nesipriešinti sovietams ir priimti ultimatumą, pasmerkęs A. Smetoną, kad „pabėgo sunkiu kraštui momentu į užsienį“, NKVD buvo areštuotas liepos mėnesį, o 1941 m. birželio 26 d. Baltarusijoje sušaudytas.
Kam reikalingi A. Smetona ir K. Škirpa?
Istorikas Augustinas Idzelis yra sakęs, kad A. Smetona „geriau suprato rusus negu dauguma lietuvių“. Ligi pastarojo meto atsargiai vertinau iniciatyvas statyti A. Smetonai paminklą Vilniuje. Maniau, kad paminklais Kaune bei Užulėnyje pagarbos jam atiduota užtektinai.
Tačiau dabar, matydamas kas daroma su mūsų istorine atmintimi, manau kitaip: paminklo Antanui Smetonai reikia ir Vilniuje! Ir net tik A. Smetonai. Paminklo, ne gatvės lentelės, Vilniuje reikia ir Kaziui Škirpai. Abu jie su Vilniumi artimai susiję ir abu yra nepriklausomos Lietuvos valstybingumo simboliai!
A. Smetona – simbolis pažangios, sparčiai progresuojančios, tautinę savimonę, ekonominę ir kultūrinę gerovę įkūnijančios nepriklausomos Lietuvos. K. Škirpa – simbolis kovos už laisvę: nenusimenančios, nepasiduodančios net ir tamsiausiomis istorijos valandomis, kovojančios ir nugalinčios Lietuvos.
Nepriklausomai nuo A. Smetonos ir K. Škirpos pozicijų interpretavimo, abu jie yra ryškios istorinės asmenybės, neišbraukiamos iš Lietuvos istorijos, aiškūs simboliai, sakyčiau, savotiškos „žygio vėliavos“, kurių sutrypti leidžiama nebus, kiek jos bebūtų kritikuojamos. Kadangi šių vėliavų paniekinimas sykiu yra ir šiais simboliais reiškiamų prasmių suniekinimą. O tai reikštų ne ką kitą, kaip savo tapatybės, savo istorinės atminties, kultūrinės bei politinės aplinkos, su visais jos privalumais, trūkumais ir prieštaringumais, kurie kiekviename iš mūsų neišvengiamai yra liekę pėdsakų, išsižadėjimą. O kas gi yra žmogus arba tauta be savo taptybės?
Apie A. Smetoną gerai pasakęs yra Algirdas Greimas: „Naivu kalbėti apie blogą prezidentą ir tuo pačiu gerą, gabią, nusipelniusią tautą. Smetona kaltas už visus blogumus, bet jis tiek pat kaltas už tai, kas buvo gera.“
A. Smetona ir K. Škirpa prieštaringai vertinami? Taip! Bet kuris politikas nėra vertinamas prieštaringai? A. Brazauskas vertinamas ne prieštaringai? V. Landsbergis – ne prieštaringai? Net tas pats V. Adamkus? Nekalbant jau apie R. Paksą, D. Grybauskaitę ar Vilniaus merus A. Zuoką ir patį R. Šimašių?
Kiekviena asmenybė, kuri ko nors verta, visada turės oponentų, kurie ją kritikuos. Bet turės ir šalininkų, kurie ją gins. Todėl ne tiek žmones vieni bando nuvertinti ar pažeminti, o kiti gina, kiek per tuos asmenis pasireiškusius nusistatymus, kryptį, lūkesčius. Leistis į kovą su simboliais – ne tik nedėkingas, bet neišvengiamai ir politiškai nuostolingas užsėmimas. Mero R. Šimašiaus kova tai iliustruoja.
Šiek tiek perfrazuojant A. Greimą, galima būtų klausti: „O kam iš viso Lietuvoje reikalingi Antanas Smetona ir Kazys Škirpa?“ Atsakymas toks: „Tam, kad visi, net ir iki šiol, galėtų juos neigti, ir kad savo pastovumu jie galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę.“
Grįžtu prie klausimo, kurį iškėliau straipsnio pradžioje: kas šiandien žino kas yra dr. Mačiulis?
Neabejoju, kad po ir 50 metų visi žinos kas yra A. Smetona ir kas – K. Škirpa. Ir tikiu, kad greičiau nei po 50 metų jiems abiem stovės paminklai Vilniuje.
Bet nesu tikras ar po 50 metų jų kritikų vardus kas nors atsimins.
[1] Joana Viga Čiplytė. Eduardas Turauskas (1896–1966). Ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. – Vilnius, Versus Aureus, 2016, 167 p.
[2] Kazys Škirpa. Įvykių sątrauka. Berlynas, 1940 m. birželio 16 d. Slaptai. Mašinraščio kopija. – ALKA, K. Škirpos archyvas, 20 dėžė, Berlyno posto pranešimai.
[3] Antanas Smetona. Pro Memoria. Šventaičio ežero krantas, [1940] Liepos 1-25. Mašinraščio kopija, 16 psl. – ALKA, Vytauto Vaitiekūno archyvas.