Kol dar laikėsi poste, buvęs „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka irgi mėgo į kaltinimus korupcija ir piktnaudžiavimu pokerio veidu atsakyti „bet mes labai gerai vežame keleivius“. Dailydka su savo pasiteisinimais – jau istorija, o štai LRT skaidrumo – tiksliau, neskaidrumo – prasme perima vėliavą iš „Lietuvos geležinkelių“.
Dabar aiškėja, jog „Lietuvos geležinkelių“ išskaidrinimas valdančiajai daugumai buvo lengvas pasivaikščiojimas palyginus su LRT, nes nacionalinis transliuotojas turi didelius informacinės karybos resursus, o vadovybė demonstruoja tvirtą politinę valią tuos resursus naudoti atmušant bet kokius bandymus bent dirstelėti į savo buhalterines knygas.
LRT lyderių ryžtą visais ginklais kontratakuoti jų pinigus bandančius skaičiuoti seimūnus kitoje fronto linijos pusėje pasitinka riboti Seimo komisijos LRT veiklai tirti gebėjimai artikuliuoti savo tikslus, kurių įgyvendinimui Ramūnas Karbauskis kiek galėdamas kenkia savo nugrybavimais viešojoje erdvėje. Rezultatas – informacinis karas, kuriame oponentai kaip veidrodyje atspindi vienas kito komunikaciją – abu puola pikti priešai, ir abudu turi ką slėpti. Savo neliečiamumą LRT vadovai gina keldami aliarmą dėl tariamų pavojų žodžio laisvei, o Karbauskis – dėl tariamų patyčių.
Skausminga Karbauskio ir valstiečių reakcija į pašiepimą klouno pavidalu kažkuriose šou verslo apeigose suteikė Oskarui Koršunovui progą pareklamuoti savą „Tartiufo“ pastatymą, nes „Karbauskio psichologinis paveikslas Moljero genialiai aprašytas jau XVII amžiuje“.
Kodėl tik Karbauskio? Šis „psichologinis paveikslas“ viens prie vieno tinka ir LRT galvoms. Vienas svarbiausių Tartiufo komunikacinės sėkmės receptų yra apsimesti neteisingai persekiojama nekalta auka, kaip šiame Tartiufo monologe:
Vien prisiminus, kaip mane jie ujo,
Taip darosi skaudu, jog, rodos, iš tikrųjų...
Aš žado netenku iš sielvarto... Bijau,
Kad vietoje negyvas krisiu aš tuojau.
Kitas Tartiufo pamėgtas triukas yra sąmokslo teorija, jo žodžiais plėtojama taip:
Žinokit, kad manęs negąsdina per daug
Gėdingos pastangos išvyt Tartiufą lauk,
Kad jis atnarplios dar šį sąmokslą nešvarų,
Atsiskaitys su tais, kur jam šunybes daro
Ir rūstina Apvaizdą, garsiai šaukdami,
Jog šie namai ne jam nuo šiolei skiriami.
Ir Karbauskiui, ir LRT direktoriui netrūksta gebėjimų pateikti save kaip auką ir pikto sąmokslo taikinį. Sutapimai kartais iki smulkmenų: argi Apvaizdos nerūstina kėslai išvaryti iš namų S. Konarskio gatvėje jų dabartinį šeimininką, apie ką ne kartą užsiminė ir jis, ir jo ginklanešiai.
Pažymėtina, jog iš LRT pusės kariauja daugiausia įvairaus rango direktoriai ir rinktiniai prodiuseriai, o žurnalistai – pvz., radijo ir televizijos informacinių tarnybų – žinias iš informacinių mūšių laukų pranešinėja pakankamai balansuotai, ypač lyginant su LRT vadovybe. Jokių pastebimų problemų valstybės išlaikytuose – jei taip galima sakyti – LRT padaliniuose, pvz., naujienų tarnyboje ar Lietuvos radijuje. Tačiau didžiausi klaustukai – ir energingiausias pasipriešinimas – prasideda prodiuserių faktiškai privatizuotuose segmentuose, kur yra daugiausia pinigų ir daugiausia abejonių dėl išlaidų pagrįstumo, pastovių klientų įsigalėjimo ir nešališkumą užtikrinančio skirtingų turinio gamintojų balanso.
Kita vertus, LRT viršūnėlės požiūris į žurnalistus ir žodžio laisvę prasikišo planais pertvarkyti Lrt.lt portalą faktiškai eliminuojant jo žurnalistinį turinį ir už jį atsakingą vyriausiąjį redaktorių, kuris nuolat kelia rūpesčių pasisakydamas už blaivų vadovavimo stilių, kas, matyt, kelia šiokių tokių nepatogumų LRT vadovybei.
Kol kas didžiausias pavojaus žodžio laisvei signalas pasigirdo ne iš Seimo, bet iš vidinio cenzoriaus, kai per metinius LRT darbuotojų apdovanojimus renginio vedėjas (ir jaunas žurnalistas) Arnas Mazėtis viešai pataikavo savo viršininkui reikšdamas viltį, jog direktorius išdrįs kandidatuoti trečiai kadencijai.
Planingas LRT kontrpuolimas – išties įspūdingas. Tik per vieną savaitę po parlamentinės komisijos sudarymo LRT vadovas dalyvavo kelių didžiausių naujienų portalų interneto konferencijose; buvo naudojamas ir LRT eteris, kuriame nuskambėjo šilta žinia, jog generalinis direktorius jaunystėje nesėkmingai bandė rašyti eiles. Per savaitę viešojoje erdvėje nuveikta tiek, kiek nebuvo matyti per kelerius pastaruosius metus.
Reikšminga kampanijos dalimi tapo Edmundo Jakilaičio pasiskelbimas, jog kandidatuos LRT direktoriaus rinkimuose su neregėto LRT išskaidrinimo programa. Tačiau įstabi programa pasirodė esąs propagandinis burbulas, nes dėl LRT Tarybos formalių reikalavimų Jakilaičio kandidatavimas truko viso labo trylika dienų, o programa „LRT skaidrumas rytoj“ šiandien virto nuožmia kova su Seimo komisija. LRT viršūnėlės rinktinė su tuo pačiu Jakilaičiu dalyvavo ir Karbauskio spaudos konferencijoje – taip sakant, žvelgė priešui į akis.
Panašu, kad augant įtampai viskas gali baigtis dramatišku pareiškimu, jog LRT puola nuožmus ir klastingas priešas, todėl dabartinis vadovas neturi kitos išeities, tik aukotis ir kandidatuoti trečiai kadencijai, nes reikia vadovauti vos ne vienintelės demokratijos tvirtovės gynybai. Juolab kad liaudis (Arnas Mazėtis) prašo.
Čia bus įdomu stebėti, ar prezidentei Daliai Grybauskaitei pavyks išlaikyti principingumą dėl valstybės įstaigų vadovų rotacijos po maksimaliai dviejų kadencijų, juolab kad jos rankose – vienintelis realus politinio poveikio svertas: keturi iš dvylikos LRT tarybos narių yra skiriami prezidento. Kol kas neteko girdėti, jog LRT vadovybė skųstųsi politikų spaudimu iš Daukanto aikštės pusės. Užtai apstu aimanų dėl pavojaus spaudos laisvei iš tos pusės, kur jokio pavojaus nėra – iš Ramūno Karbauskio, kuris neturi jokių realių svertų paveikti LRT tarybą.
Žinoma, valdančiosios daugumos dalykinės savybės suteikia apsčiai peno kvestionuoti Seimo komisijos tinkamumą atlikti pareigą, bet čia jau opozicijos, žiniasklaidos ir visuomenės atsakomybė, kad komisija neperžengtų aiškios konstitucinės ribos – nesikišti į LRT turinio dalykus vykdant konstitucinę pareigą prižiūrėti biudžeto lėšų leidimą.
Pareigą, kurią LRT eteryje vienareikšmiškai konstatavo ką tik kadenciją baigęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis. Jis pažymėjo, kad Seimo komisijos sudarymą pagrindžiantis teikimas surašytas kvalifikuotai ir akivaizdžiai atsižvelgiant į KT 2006 metų nutarimą dėl nacionalinio transliuotojo (ir kuriuo remiantis keli Seimo nariai kreipėsi į KT bandydami blokuoti Seimo komisiją).
Teisėjas Šileikis pabrėžė, kad bet koks KT sprendimas turės derinti dvi fundamentalias konstitucines vertybes: žodžio laisvę ir parlamentarizmą. Jo nuomone, 2006 metų nutarimas aiškiai numato parlamento galimybę kontroliuoti nacionalinio transliuotojo finansus, tik tai turi derėti su pagarba žodžio laisvei. Tą pačią formulę iš esmės pakartojo Grybauskaitė, kai palinkėjo LRT nebijoti atsiverti, o komisijai – neperžengti konstitucinių ribų.
Buvusi dar LTV žvaigždė ir ilgametis „Transparency International“ vadovas Lietuvoje Rytis Juozapavičius – taip pat LRT eteryje – pareiškė nuomonę, jog LRT dabar turi galimybės langą atsiverti: „Jeigu LRT būtų aktyviai atlikusi savo namų darbus, skaidriai viską skelbusi, tada politiniam elitui nebūtų preteksto pradėti tą dialogą iš tokių jėgos pozicijų „imkime ir patikrinkime viską“. Man atrodo, kad ši situacija gali būti geras akstinas visiems tobulėti“.
Tačiau LRT neskuba atverti galimybės lango. Užuot naikinus konfidencialumo punktus sutartyse su prodiuseriais, skelbiamos skaidrumo deklaracijos, nuo kurių LRT vidinio gyvenimo matomumas niekaip nedidėja. Policininkui, sustabdžiusiam BMW tamsintais stiklais, paprastai neužtenka vairuotojo pareiškimo, jog stiklai – skaidrūs. Tuo tarpu LRT vairuotojas apsiriboja neginčijama skaidrumo deklaracija ir dar plėtoja naratyvą apie policininko asmenį – „mano stiklai skaidrūs, o tamsta nekompetentingas, siekiate politinių tikslų, ribojate mano saviraiškos laisvę ir apskritai neturite konstitucinės teisės manęs tikrinti“.
Kol kas LRT vadovybė ignoruoja gerus patarimus atsiverti ir toliau vykdo Tartiufo komunikacinį planą. Jei totalinio pasipriešinimo politika tęsis, tai gali padėti Ramūnui Karbauskiui atgauti reitingus, nes puolimas „akis už akį, dantis už dantį“ neatrodo labai teisingas ir devalvuoja žiniasklaidos misiją aiškinti tiesą, o ne suvedinėti sąskaitas.
Vienas iš LRT vadovybės žiedinės gynybos bastionų yra gąsdinimas, jog gresia Lenkijos variantas. Niekam tokio varianto nesinori, bet ar neatsitiks taip, kad apsiskelbusių LRT neliečiamųjų pozicija „mūsų negalima tikrinti iš principo“ geriau negu bet kokia Seimo komisija įtikins plačiąją publiką, jog Lenkijos variantas – ne toks ir blogas.