Šiaurės Atlanto sutarties preambulėje pažymima, kad sutarties šalys „yra įsipareigojusios saugoti savo tautų (…) bendrą paveldą ir civilizaciją, grindžiamą demokratijos, asmens laisvės bei teisės viešpatavimo principais“.
Kuriuos iš šių principų saugo Turkija? Ar jai tikrai gerai sekasi? Kaip galima saugoti civilizaciją, kuriai, tiesą sakant, nepriklausai, ir principus, kuriais savo šalyje beveik nesivadovauji? Nebent kaip samdiniui, turinčiam materialinį interesą ir nemenką karinį potencialą.
Jei tam, kad saugotum Vakarų civilizacijos principus, pakanka turėti stiprią kariuomenę, demokratijos regimybę ir šiokių tokių bendrų interesų su Vakarų valstybėmis, tai kodėl, tarkime, nepriėmus į NATO Rusijos?
Tai anaiptol ne trolinimas – Zbigniewas Brzezinskis visai rimtai rašė, kad apie 2027-uosius šitai būtų įmanoma padaryti.
Sakysite, Rusija pažeidžia sienų neliečiamumo principą – Pietų Osetijoje, Ukrainoje? Bet juk sąjungininkams tai, regis, nebėra neįveikiama moralinė ir teisinė problema po to, kai 1974 m. Turkijos kariuomenė užėmė Šiaurės Kiprą.
Dabar Turkija ir Sirijoje kuo ramiausiai gviešiasi svetimų teritorijų, draugiškai tardamasi su Rusija dėl įtakos ir patruliavimo zonų.
Ginkluotės ir karinio suderinamumo problema? Po to, kai Turkija įsigijo rusiškas raketų sistemas S-400 ir ėmė svarstyti pirkti rusiškus naikintuvus Su-57, tai jau irgi nebeatrodo didelė kliūtis Rusijos integravimuisi į NATO. Kaip matome, netiesioginis integravimasis – per ginkluotę ir turkus – jau vyksta.
Rusijos režimas nepripažįsta sovietų padarytų nusikaltimų ir teisina Stalino žiaurumus? Turkija daro absoliučiai tą patį, nepripažindama suplanavusi ir įvykdžiusi milijonų armėnų (Medz Yeghern), asirų (Seyfo) ir graikų (Megali Catastrophi) genocidų – masinių žudynių, kankinimų ir tremčių į dykumas.
Maža to, Turkijos įstatymai leidžia asmenį, keliantį turkų vykdytų genocidų problemą, patraukti baudžiamojon atsakomybėn už turkų tautos įžeidimą. Tai labai panašu į Vladimiro Putino Rusijos įstatymus ir ideologizuotą propagandinį požiūrį į savo šalies istoriją.
Turkijos krikščioniškų tautų genocidas daug kuo buvo panašus – kalbant apie žiaurumą, mastą, kankinimų pobūdį ir ideologinį pagrindimą – į nacių vykdytą žydų Holokaustą.
Jis įsakydavo kalti pasagas prie deportuojamųjų armėnų kojų, kad būtų įdomiau stebėti, kaip jie po tokios egzekucijos žygiuos į tremtį. Taip pat, atsižvelgdamas į armėnų religiją, mėgo juos nukryžiuoti. 1978 m. NATO narėje Turkijoje išleista enciklopedija Mehmedą Reshidą apibūdina kaip „puikų patriotą“.
Kaip ir būsimi jų kolegos naciai, turkų gydytojai atlikdavo žiaurius eksperimentus su „antrarūšiais“ žmonėmis. Antai suleisdavo armėnams vidurių šiltine sergančių pacientų kraujo, taip ieškodami vakcinos nuo šios ligos. Minėtais eksperimentais išgarsėjusiam gydytojui Stambule net pastatytas memorialinis muziejus – jis laikomas turkų bakteriologijos tėvu.
Trapezundo sveikatos apsaugos departamento vadovas Ali Saibas uoliai atliko savo profesinę pareigą, versdamas nėščias armėnų moteris ir vaikus gerti nuodus. Jei šie atsisakydavo – liepdavo nuskandinti jūroje.
Į dykumas ištremtiems armėnams, kuriems pražūtingoje kelionėje per stebuklą pavykdavo išgyventi, Saibas mėgo suleisti mirtiną morfijaus dozę. O štai vaikus buvo įpratęs žudyti karštais garais specialiose mobiliose pirtyse.
Gatvės ir reikšmingi vieši objektai šių dienų Turkijoje vadinami genocido organizatorių – Talaato, Jemalio, Envero – vardais. Tai atrodo maždaug taip pat, kaip kitos NATO sąjungininkės – Vokietijos – gatves vadinti, tarkime, Himmler Straße.
Turkijos buvimo NATO didžiausia problema yra ne ta, kad ji blokuoja Baltijos valstybių gynybos planus, perka rusų S-400, atsisakydama amerikiečių ginkluotės, palaikė islamistų – ISIS ir „Jabhat al Nusra“ kovotojus, grobia Sirijos teritorijas, kur drauge su savo sąjungininkais arabais naikina Mažosios Azijos krikščionių benduromenių likučius.
Esminė problema net ne ta, kad Recepas Tayyipas Erdoganas mato ateities Europoje demografiškai ir kultūriškai atgimsiančią Osmanų imperiją, kur sparčiai besidauginantys turkai (jis juos net specialiai paragino tai daryti, t. y. daugintis patriotiškiau ir greičiau) galės įvesti savas gyvenimo taisykles.
Turkijos krikščionių – armėnų (skaičiuojama, kad jų nužudyta iki 1,5 mln.), graikų (žuvusiųjų – apie 750 tūkst.) ir asirų (apie 300 tūkst. aukų) genocidus oficialiai pripažino Tarptautinė genocido tyrėjų asociacija.
Armėnų genocidą taip pat pripažino Europos Parlamentas, Europos Taryba, visiškai neseniai – JAV Atstovų rūmai. Pripažino daugelis NATO valstybių, tarp jų – Lietuva.
Šveicarijoje, Slovakijoje, Graikijoje ir Kipre už armėnų genocido neigimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Slovakija ir Graikija – NATO narės. Kaip ir Turkija, kuri genocidą atkakliai neigia. Kažkokia fantasmagorija. Sakote, bendra civilizacija, bendras paveldas, bendri principai?..
Turkijai ir jos sąjungininkėms dėl viso to ypatingų problemų kol kas nekyla. Daug kas net džiaugiasi ir, matyt, didžiuojasi tuo, kad turime tokią sąjungininkę su bendru, atleisk, Viešpatie, paveldu.
Na, taip, per Šaltąjį karą Turkija buvo svarbi atsvara prieš SSRS. Reikia manyti – ne iš gero gyvenimo: į Europos Sąjungą Turkijos iki šiol niekas neįsileido.
Tačiau kadaise gal būta vilčių, jog padėtis Turkijoje pakis į gera. Ji pakito kaip tik į bloga. Ir todėl kuo toliau, tuo sunkiau paaiškinti ir pateisinti taikstymąsi su gilėjančia vertybine praraja.
Tolesnis susitaikėliškas požiūris reikštų dar veidmainiškesnį nei iki šiol genocidų problemos nutylėjimą, selektyvią amneziją, nekalbėjimą apie tai, kas nepatogu, nenaudinga ir, švelniai tariant, nedaro garbės bet kuriems Turkijos bendražygiams.
Šitoks požiūris iš dalies sutaptų su tuo, ką 1939 metais, dalindamasis savo planais sunaikinti lenkus, pasakė Adolfas Hitleris: „Kas šiandien dar apskritai kalba apie armėnų sunaikinimą?“ Suprask – niekam tai neberūpi. Ar turi neberūpėti ir tiems, kurių sąjunga šiandien saugo Vakarų vertybes?