Vladimiras Laučius. Apie užsienio politikos „mėgėjus“

Kad ir kaip vertintume pastarųjų metų Lietuvos užsienio politiką ir jos skelbiamą vertybinę orientaciją, šios politikos kritikų samprotavimai kartais leidžia manyti, jog Lietuvai apskritai nereikia užsienio politikos – pakanka tiesiog prisitaikyti prie stipresniojo ir susilieti su aplinka, kad ir kokia atgrasi ji būtų.

Neseniai vykusios diskusijos „Mėgėjai? Kodėl „vertybinė užsienio politika“ primena chaosą“ (2021.12.03) , kurioje turėjau garbės dalyvauti, pavadinimas tarsi implikavo išankstinę nuostatą, kad dabartinė užsienio politika primena chaosą.

Tokiai nuostatai nepritariu ir manau, kad dabartinė užsienio politika yra pakankamai nuosekli – išskyrus galbūt tuos atvejus, kai pratrūksta instituciniai nesutarimai tarp prezidentūros ir vyriausybės. Bet dėl tokių atvejų kalta ne vertybinė užsienio politika, o vidaus nesutarimai ir nuomonių kaitaliojimas – kad ir dėl kalbėjimosi su diktatoriais. Jei vakar sakėte, kad su diktatoriumi kalbėtis nereikia, o šiandien jau sakote, kad kalbėtis reikia, tai šiek tiek primena chaosą. Bet diskusijos pavadinimas, jei teisingai jį suprantu, implikuoja visai kitokį supratimą apie tai, kas yra chaosas ir kas dėl jo kaltas.

Dabar – dėl „mėgėjų“ sąvokos diskusijos pavadinime. Jei norima preziumuoti, kad užsienio politika Lietuvoje užsiima mėgėjai, o ne profesionalai, tai irgi nesutinku. Jei kas nors nepritaria kuriai nors užsienio politikos krypčiai, tai dar nereiškia, kad nepatinkančią kryptį galima automatiškai laikyti „mėgėjiška“. O jei užsienio politikos „mėgėjų“ sąvoką traktuosime ta prasme, jog tai žmonės, kurie mėgsta užsiimti užsienio politika, tada – sutinku: taip, dabar valdžioje yra ta partija, kuri tradiciškai, sakyčiau, net nuo 1990 m. Kovo 11-osios užsienio politiką labai mėgsta ir gerai išmano. Ir tai svarbi aplinkybė kalbant apie žodį „mėgėjai“: galima griežtai prieštarauti savo politiniams oponentams, ideologiniams priešams, bet tikrai nereikėtų jų intelektualiai nuvertinti. Jei Tėvynės sąjungos politikus imate vadinti užsienio reikalų „mėgėjais“, tai parodykite, kas Lietuvoje yra už juos geresni užsienio politikos profesionalai.

Šios diskusijos organizatoriai išskyrė du probleminius klausimus: Angelos Merkel skambučio Aliaksandrui Lukašenkai vertinimą (o tai susiję ir su jos skambučiu Vladimirui Putinui) ir – kas apskritai yra vertybinė užsienio politika, apie kurią kalba valdantieji, apie kokius pamatinius principus byloja šis gražus pavadinimas ir ar saugumas, ekonominė gerovė, įtampų mažinimas regione yra tarp tų pamatinių principų?

Apie Merkel skambučius Putinui ir Lukašenkai. Šiandien madinga sakyti apie nepriimtinus arba abejotinus dalykus „prieštaringai vertinamas“. Merkel skambučiai iš tiesų prieštaringai vertintini, nes juose galima įžvelgti ir pozityvo, ir labai abejotinos vertės dalykų. Trumpai kalbant apie pozityvą – tai deeskalacijos pastangos. Jos reikalingos, sveikintinos bandant mažinti įtampą ir siekiant išvengti didesnio masto priešpriešos, kuri potencialiai gali vesti į karinį konfliktą.

Bet negalime nematyti ir neigiamo aspekto: dėl to, kas vyksta Lenkijos, Lietuvos ir Rusijai kažkada atitekusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalies pasienyje, dabar tariasi Maskva ir Berlynas, arba Maskva, Minskas ir Berlynas, visiškai apeinanant Varšuvą ir normaliai nesitariant su Lietuva. Tai tikrai galima laikyti akibrokštu, kuris galbūt net simboliškai primena ne pačius kilniausius, švelniai tariant, Vokietijos ir Sovietų Rusijos bendradarbiavimo pavyzdžius.

Maža to, mums akivaizdžiai trūko viešai prieinamos ir patikimos informacijos apie Merkel ir Lukašenkos pokalbių turinį. Teko kliautis neoficialiais šaltiniais ir klausytis baltarusių informacinio triukšmo. Neoficialūs šaltiniai, savo ruožtu, teigė, kad Lukašenka kėlė savo reikalavimus ir esą buvo deramasi dėl dviejų tūkstančių nelegalių migrantų perkėlimo į Vokietiją.

Ką toks perkėlimas reikštų savo rytines sienas nuo hibridinio antpuolio ginančioms Lietuvai, Latvijai ir Lenkijai? Tai reikštų, kad mūsų pasienį saugantys pareigūnai dirba nereikalingą darbą: galima buvo tiesiog ramiai praleisti nelegalius migrantus į Vokietiją, sukuriant humanitarinį koridorių, ir neturėti problemų su vadinamaisiais žmogaus teisių gynėjais. Tai būtų visiškai demoralizuojanti ir demotyvuojanti žinia: saugome Vokietiją nuo to, nuo ko ji pati saugotis galbūt nė neketina.

Beje, tokius nuogąstavimus skatino ir kai kurių Vokietijos politikų avantiūristiniai pareiškimai – kaip antai Merkel pokalbių su Lukašenka dienomis nuskambėjęs Miuncheno vicemerės raginimas perkelti nelegalus iš Lietuvos ir Lenkijos pasienio į Miuncheną. Miunchenas, simboliškai kalbant, jau ir taip yra liūdnai pagarsėjęs kaip pataikavimo diktatūroms vieta.

Šiek tiek nustebino Kęstučio Girniaus mintis, kad mūsų užsienio reikalų ministras toje situacijoje esą pasielgė nesolidžiai, kritiškai atsiliepdamas apie nueinančios Vokietijos kanclerės poelgį. Taip išeitų, kad Lenkijos premjeras Meteuszas Morawieckis, Estijos parlamento užsienio reikalų komiteto pirmininkas Marko Mihkelsonas ir kiti mūsų regiono politikai, aštriai kritikavę Merkel skambutį, irgi pasielgė nesolidžiai arba net dar nesolidžiau. Vadinasi, kritikuoti už „mėgėjišką“ užsienio politiką, pagal šią mąstymo logiką, reikėtų ne tiek Gabrielių Landsbergį ar Lietuvos konservatorius, kiek su Rusijos ir Baltarusijos agresija tiesiogiai susiduriančių Vidurio Rytų Europos šalių vyriausybes. Bet tai jau priartintų mus prie ideologinių takoskyrų pačioje ES – kalbant apie požiūrį į migracijos politiką ir politics of appeasement agresoriaus atžvilgiu.

Ir paskutinė remarka – apie Lietuvos vertybinę užsienio politiką grindžiančius dalykus. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, tarkime, vertybinė politika Baltarusijos atžvilgiu yra ne tik Lietuvos, bet ir visos ES politika. Ir režimo nepripažinimas, ir sankcijos, ir griežta bei tvirta laikysena atsakant į Lukašenkos hibridinį antpuolį yra solidariai pasirinkta Europos valstybių veikimo kryptis.

Antra, reikėtų atskirti tai, ką apie vertybinės politikos principus mano šios politikos atstovai, nuo to, kaip jie gali būti matomi iš šalies. Apie tai, kaip juos suvokia šios politikos įgyvendintojai, reikėtų klausti jų pačių. O žvelgdamas iš šalies matau du svarbius dalykus, vertybines paradigmas, kurios kartais gali kelti rimtų prieštaravimų, nes toli gražu ne visada sklandžiai dera tarpusavyje ir, antra vertus, potencialiai kertasi su politinio realizmo principais.

Pirmoji paradigma – tai traidicinė, istorinė laisvojo Vakarų pasaulio ir rytietiško tipo režimų skirtis. Dabartinė valdžia pagrįstai kalba apie šią skirtį, aiškindama, tarkime, pasirinktą kryptį santykiuose su Kinija ir Taivanu. Antroji paradigma aprėpia universaliai taikomų žmogaus teisių vertybinę sampratą ir jos politines implikacijas. Ši paradigma – labiau ideologizuota, labiau pabrėžiama liberaliosios kairės, nors ES dėl jos yra nusistovėjęs konsensusas.

Šios dvi paradigmos, kaip jau minėjau, gali kirstis tarpusavyje, bet išsamiau tai aptarti bus kitų progų. O su realistine samprata jos kartais kertasi ir tuo kampu, kuriam skirta diskusija apie menamą užsienio politikos „mėgėjiškumą“, ir dar vienu kampu, kurio ignoravimas gali stumti gan rizikinga dvigubų standartų kryptimi. Ką turiu galvoje? Jei nepripažįstame sufalsifikuotų rinkimų rezultatų Baltarusijoje, tai kodėl pripažįstame sufalsifikuotų rinkimų rezultatus Rusijoje arba Irane? Jei dėl rinkimų falsifikavimo, protestų malšinimo, žmogaus teisių pažeidimo atsisakome oficialiai turėti reikalų su Lukašenkos režimu, tai kodėl tuo pačiu mastu neatsisakome santykių ir kalbėjimosi su Rusija, Iranu?

Kodėl netoleruojame žydų genocido neigimo, bet toleruojame armėnų, asirų ir graikų genocido neigimą oficialioje Turkijos politikoje? Kodėl vienus autoritarinius režimus, slopinančius demokratizavimo pastangas, griežtai smerkiame, o dėl kitų – mandagiai patylime? Kodėl įsileidžiame į ES tik tuos „pabėgėlius“, kurie turi pinigų ir jėgų „pabėgti“, bet neįsileidžiame visų tų pasaulio vargdienių, kurie norėtų pabėgti, bet paprasčiausiai negali? Kuo jie blogesni už tuos, kurie gali?

Panašių klausimų, susijusių su vertybinio mąstymo nuoseklumu ir dvigubais standartais, tikrai daug, ir kai vertybinė politika neturi įtikinamų atsakymų, pasitikėjimas ja natūraliai menksta. Bet tai – visai kita problema, tiesiogiai nesusijusi su ta kritika, kurią šiandien girdime iš „mėgėjiškumu“ ir „chaotiškumu“ mūsų užsienio politiką kaltinančiais opozicijos atstovais ir politikos ekspertais.