Vladimiras Laučius. Išreikšti susirūpinimą ar skelbti karą

Prieš septynerius metus, kai Donecko srityje buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas, visi girdėjome, kad Vladimiro Putino režimas neišvengs labai rimtų padarinių. Po vakarykščio „Ryanair“ lėktuvo pagrobimo Baltarusijoje tas pat girdėti apie Aliaksandro Lukašenkos režimo laukiančią griežtą bausmę.

Principingą, kietą, teisingą bausmę, kuri, beje, turėjo ištikti Batką dar pernai, kai jis suklastojo rinkimus, o po to mušė, kankino ir žudė taikius gyventojus.

Ar daug kas pamena, kokia buvo ta bausmė – tas principingas ir griežtas Vakarų atsakas į kruvino tirono siautėjimą Europoje? Ar dabar didžiuojamės pamokę Batką, parodę jam, kas jo laukia, jei šitaip elgsis?

Juk jokio realaus Vakarų atsako nebuvo. Buvo grynai simbolinės sankcijos, dėl kurių ilgai ir gėdingai nesutarta, o tironas dar kartą įsitikino, jog gali daryti ką nori – jam nieko rimta už tai nebus. Na, dabar pagrobė lėktuvą. Kas toliau?

Kiek turi praeiti metų, kad būtų atvirai pripažinta, jog nuobodžiai kartojamų „susirūpinimo“ pareiškimų ir pusiau simbolinių sankcijų politika – neveiksminga? Juk akivaizdu, kad vangus Vakarų spaudimas, kurį jiems dar tenka patiems iš savęs vargais negalais išspausti, pasireiškiantis švelniomis, Rusijos ir Baltarusijos valdančiojo elito gerovės nemažinančiomis sankcijomis, kaip ir apgailėtina Josepo Borrellio lygio diplomatija, Maskvos ir Minsko režimams tėra lengvi įbrėžimai, užklijuojami ritininiu pleistru.

Ligšiolinė Vakarų politika neprivertė rusų imperijos ir jos odiozinio satelito elgtis civilizuotai, nepadėjo užguitiems rytų slavams atsikratyti savo tironų, neapsaugojo nuo aneksijos Krymo, Donbaso, Pietų Osetijos, nesustabdė Kremliaus organizuojamų politinių žmogžudysčių, neprivertė Rusijos paisyti žmogaus teisių ir laisvių, neprislopino jos grobuoniškų užmačių, maitinamų Aukso Ordos, carų ir komisarų mentaliteto.

Tai ko verta tokia Vakarų politika? Ji virto nebejuokingu anekdotu. Praeina metai, treji, penkeri, septyneri ir gerokai daugiau, bet situacija nesikeičia: po eilinio Maskvos ar Minsko nusikaltimo – eilinė pasipiktinimo banga, susirūpinimo žodeliai, papostringavimai apie tai, kad Vakarai su tokiu elgesiu nesitaikstys, o tada vėl tylus susitaikymas su bet kokiu Rusijos & Co. elgesiu (iki kito karto, kai vėl teks reikšti susirūpinimą).

Neefektyvią, nepasiteisinusią politiką Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu reikia keisti, bet ji jau daugybę metų nesikeičia. Ir tai, savo ruožtu, verčia kelti nepatogius klausimus dėl šios politikos strategų tikrųjų motyvų. Gal tokia situacija, kokia XXI amžiuje susiklostė į Rytus nuo ES, tiesiog tenkina pagrindinius galios žaidimų dalyvius labiau nei kitos realios alternatyvos, tarp kurių nei laisvos demokratinės Rusijos, nei laisvos demokratinės Baltarusijos šiuo metu paprasčiausiai nėra?

Toks paaiškinimas gali atrodyti ciniškas, bet kitokio įtikinamo paaiškinimo, deja, nepavyksta rasti. Jei Vakarai iš tiesų turėtų politinės valios, noro ir galių keisti situaciją Rytų Europoje iš esmės, tai nei Maskvai, nei Minskui nebūtų leista nueiti taip toli už tokią palyginti menką kainą, kaip dabartinės sankcijos. Rusijos opozicijos atstovai nuolat ragina bent jau nukreipti sankcijas į savo valdančiojo elito šeimų gerovę ir pinigus, bet tai kažkodėl nedaroma.

Maža to, nors mums nuolat kartojama oficiozinė mantra „sankcijos veikia!“ (deja, turime ne tik Rusijos propagandą), kuri greičiausiai nebūtų kartojama taip dažnai, jei jos iš tiesų gerai veiktų, sankcijų režimas kelia rimtų abejonių ne tik dėl jų poveikio, bet ir dėl jų akstinus diskredituojančių sprendimų.

Tokių, kaip Rusijos grąžinimas į Europos Tarybos parlamentinę asamblėją (santykių politika) ir naujosios JAV prezidento administracijos patyliukais palaimintas vokiečių ir rusų projektas „Nord Stream 2“ (santykių ekonomika).

Kai viena ranka grūmojate nusikaltėliui, o kita ranka vedatės jį į valdžios elito vakarėlį ir dar sukate su juo bendrus geopolitinės reikšmės ekonominius projektus, tai ta jūsų ranka, kuri jam grūmoja, į idiotišką padėtį stato ne jį, o jus.

Niekas nepatikės, kad esate nuoširdus, kai grūmojate. Taip ir su Rusija: naivu manyti, kad Vakarų santykių su ja esmę atspindi tik sankcijos, o ne, tarkime, „Nord Stream 2“ ir kvietimas grįžti į parlamentinę asmablėją lyg niekur nieko, po agresijos Ukrainoje, politinių žmogžudysčių serijos ir kitų Putino krečiamų išdaigų.

Motyvų Vakarams saugoti status quo su Rusija gali būti įvairių. Antai Raimundas Lopata prieš porą metų yra minėjęs paprastą aplinkybę – baimę, kad Putino režimą pakeis dar blogesnis, galbūt nevaldantis padėties šalyje, keliantis suirutę, neprognozuojamas ir todėl pavojingas režimas.

Žinoma, gali būti ir kitų – labiau būdingų ES – veiksnių. Kad ir labai banalių, tokių, kaip Rytų politikos vizijos ir gebėjimų žaisti bei laimėti galios žaidimus neturėjimas; kietosios ir švelniosios galios resursų ir, vadinasi, spaudimo svertų stoka, etc. Šiuos veiksnius vainikuoja elementarus noras nebegalvoti apie Rusiją, Baltarusiją, Putiną, Lukašenką – visus tuos mordorus ir sauronus – ir užsiimti savo vidaus problemomis, o kovos su Kremliumi vėliavą atiduoti tiems, kurie kovoti tikrai gali (Amerikai) bei tiems, kurie, matyt, nori (Rusijos kaimynėms).

Tarp tų kaimynių, žinoma, Lietuva. O Lietuvos užsienio politika dabar yra nepaprastai drąsi. Kartais atrodo, kad net drąsesnė nei Amerikos. Ką ir kalbėti apie Vakarų Europą.

Ir štai ši nepaprasta mūsų užsienio politikos drąsa, greičiausiai menanti, kaip Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje, nors ir palieka vietos šiokiam tokiam santūrumui, kai svarstomos Lietuvos galimybės paveikti Rusijos raidą, numeta santūrumą į šalį, kai tik atsiranda proga savarankiškai, beveik be atodairos numojant į Vakarų sąjungininkų atsargią laikyseną, užsiimti Baltarusijos demokratizavimo, jos moralinio ir energetinio auklėjimo reikalais.

Nežinia, kas tai labiau lemia – ar LDK istoriniai genai, ar tai, kad jau skiriame krašto apsaugai 2 procentus BVP, – bet, šiaip ar taip, mūsų užsienio politikoje ėmė ir įsitvirtino optimistinis tikėjimas tuo, kad gėrio kovoje su blogiu – Lukašenkos režimu – Lietuvai gali pilnai užtekti vieno vienintelio sąjungininko: gėrio. Ir jei Europa nenori arba nesugeba prisidėti prie šio tandemo, tai Lietuva pabandys išspręsti Baltarusijos problemą be Vakarų sąjungininkų didesnio įsitraukimo.

Šitoks požiūris, be jokios abejonės, gražiai ir riteriškai atrodo vidaus politikos kovose ir žada kompiuterinius karo žaidimus feisbuke mėgstančių internetinių patriotų aplodismentus.

Bet jei galvojama ne apie vaikų žaidimų lygio Rytų politiką su balionais ir vėliavėlėmis prie Lavoriškių, o realius žingsnius ir svertus, tai būtina turėti parengtą veiksmų planą, dėl kurio įmanoma rasti priimtiną kompromisą ES, ir nuosekliai dirbti Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje, stengiantis įtikinti sąjungininkus, o ne įtikti saviems rinkėjams.