Vladimiras Laučius. Kas iš tiesų trukdo Švedijai tapti NATO nare

Dažniausiai girdime, kad kaltas Turkijos prezidento Recepo Tayypo Erdogano noras paišsidirbinėti prieš artėjančius rinkimus ir išpešti naudos iš Vakarų sąjungininkių siekiant, kad jo šalis būtų grąžinta į F-35 programą, iš kurios JAV ją pašalino dėl rusiškų oro gynybos sistemų įsigijimo.

Pastaruoju metu dar prisideda sudeginto Korano istorija ir paranojiškos užuominos apie tai, kad viską surežisavo Rusija. Lietuvoje tokia versija lengvai prigyja turint omenyje išpurentą sąmokslų teorijų dirvą, kurioje, tarkime, dėl galimos Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos, jo atsiradimo konservatorių parlamentinėje frakcijoje ir Radvilės Morkūnaitės įspėjamojo skambučio į Čilę kaltu paskelbtas Saulius Skvernelis.

Vis dėlto, jei iš sąmokslo teorijų pasaulio grįžtume į tikrovę, matytume, kad Turkijos santykių su Švedija peripetijos neapsiriboja visa pasiekiančia Kremliaus ranka ir gudriais Erdogano žaidimais siekiant populiarumo rinkimų išvakarėse bei spaudžiant amerikiečius dėl F-35.

Nekritiškas tikėjimas skleidžiamais naratyvais, kuriose greičiausiai yra dalis tiesos, bet kurie leidžia visiškai ignoruoti kitą – nė kiek ne mažesnę ir ne mažiau reikšmingą tos tiesos dalį, sukuria jau beveik metus laiko gyvuojantį fantazijos vaisių – paveikslą, kuriame savanaudiška ir ciniška Turkija skriaudžia nekaltą ir geranorišką Švediją.

Šio paveikslo gerbėjai ignoruoja bent dvi svarbias aplinkybes. Viena iš jų – tai, kad Kurdistano darbininkų partija (PKK) yra teroro metodų, švelniai tariant, nesibodinti ekstremistinė organizacija, turinti gilias ir tvirtas šaknis marksizmo leninizmo ideologijos sąvartynuose.

Būtų įdomu prieš kokius 30 ar 40 metų stebėti, tarkime, Ispanijos reakciją į kurios nors valstybės pageidavimą tapti NATO nare, jei toje valstybėje atvirai veiktų ir net būtų renkami į parlamentą baskų separatistų organizacijos ETA atstovai. Arba pažvelgti į britų reakciją, jei NATO narystės siektų šalis, globojanti Airijos respublikonų armijos (IRA) bendražygius.

Artimiausias pavyzdys mums būtų tokia įsivaizduojama Europos šalis, kuri po SSRS subyrėjimo 1991-aisias būtų priglaudusi ir globojusi „Jedinstvo” aktyvistus. Greičiausiai, turėdami galimybę blokuoti tokios valstybės narystę NATO, pasistengtume tą ir padaryti.

Apie marksizmo leninizmo formuojančią įtaką PKK politiniam pasaulėvaizdžiui šiais laikais prisiminti apskritai nemadinga ir netgi nepadoru, nes kairuoliškas ekstremizmas yra neatimama žmogaus teisė, kurios nevalia kvestionuoti ir menkinti.

Apie dešiniąją Italijos ministrę pirmininkę Giorgia Meloni mūsų valdančiosios koalicijos filialas – nacionalinis transliuotojas gali šimtą penkiasdešimt kartų pakartoti, kad ji ir jos partija esą turi fašistines ištakas. O štai priminti apie švedų nuo seno globojamos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) ne tik teroristinę veiklą, bet ir komunistinę prigimtį – kažkaip ne feng šui.

Antra visąlaik ignoruojama aplinkybė – tai glaudus politinis, ideologinis ir istorinis PKK ir jos bendražygių ar bendraminčių ryšys su Švedija, siekiantis praėjusio amžiaus aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius.

Susidūrusi su Turkijos pasipriešinimu savo narystei NATO, Švedija dabar raško savo pačios ilgametės kairuoliškos politikos vaisius. Nes būtent socialisto Olofo Palme ir jo partijos ideologinės nuostatos bei jų nuoseklus įgyvendinimas lėmė tą keistą Švedijos meilę kurdų kovingam leftizmui ir teroro nesibodinčiam separatizmui, kuris pagrįstai pykdo Turkiją.

Olofas Palme ėjo Švedijos ministro pirmininko pareigas iš pradžių 1969–1976 m., po to – devintajame dešimtmetyje. Kaip ir daugelį to meto – ir ne tik to meto – leftistų, jį buvo apsėdusi kairiųjų moralinio pranašumo prieš viso pasaulio dešiniuosius (prakeiktus militaristus, žvanginančius NATO ginklais ir šokančius pagal JAV dūdelę) idėja.

Šią idėją jis jautėsi puikiai realizuojąs per Švedijos užsienio politikos neutralumą, leidžiantį versti jo šalį viso pasaulio kairiųjų pabėgėlių prieglauda, ir vidaus politikos pastangas kurti Švedijoje pavyzdinę socialistinę visuomenę.

Nepasiant to, kad Švedija žaidė savo leftistinio neutralumo žaidimą, turėdama slaptas JAV karinės pagalbos garantijas, Palme ir jo socialistiniai bendražygiai tiesiog nekentė Jungtinių Valstijų ir, progai pasitaikius, nevengė to demonstruoti. 1968 m. surengtoje antiamerikietiškoje demonstracijoje Palme (jau būdamas vyriausybės nariu!) ir jo gerbėjai žygiavo drauge su Šiaurės Vietnamo ambasadoriumi Sovietų Sąjungoje, skanduodami šūkius „JAV – žudikės”, „JAV, nešdinkitės iš Vietnamo” ir „Ho-Ho-Ho-Ho-Ho Ši Minas!”

Į Švediją plūdo ir nuo Augusto Pinocheto bėgę Čilės komunistai, ir kitų šalių nuskriaustieji, dažniausiai – kairieji, ir su Turkijos vyriausybe nesugyvenę arba tiesiog geresnių ekonominių sąlygų ieškoję ir palankia politine konjunktūra Švedijoje pasinaudoti skubėję kurdai. Sparčiai augusi kurdų diaspora Švedijoje pamažu virto realia politine jėga. Jos atstovė parlamente, nuo kurios balso priklausė valdančiosios daugumos balsų persvara, pernai net šokdino Švedijos vyriausybę.

Visa tai, žinoma, negali ir neturi pateisinti Turkijos elgesio stabdant Švedijos priėmimą į NATO, bet gali padėti jį paaiškinti ir suprasti. Kelis dešimtmečius sovietų propaganda ir pinigais maitinta Vakarų socializmo ir komunizmo šmėkla vis dar klaidžioja po Europą ir atlieka savo griaunamąjį vaidmenį, bandydama kalti praeities ideologinių klaidų pleištą į Vakarų sąjungininkų vienybės pamatus.