Vladimiras Laučius. Kas kaltas: Šimonytė ar aplinka?

Pasitikėjimo procentus barstančiai (anot apklausų) Ingridos Šimonytės vyriausybei kiša koją ne tik ir gal net ne tiek padarytos klaidos valdant pandemiją, kiek perdėti dalies visuomenės lūkesčiai.

Šiuo atžvilgiu galima teigti, kad kalta ne tik arba net ne tiek vyriausybė, kiek – kalbant sparnuotų Rolando Pakso laikų sparnuotomis frazėmis – aplinka.

Idant geriau suvoktume, kas čia vyksta, atlikime nedidelį istorinį ekskursą. Prieš 20–24 metus gero tono požymis intelektualesnėje didmiesčio, universiteto, žiniasklaidos aplinkoje buvo šaipymasis iš konservatorių. Panašiai kaip aną kadenciją šaipytasi iš valstiečių: neišsilavinę, netašyti, tiesmuki, politiškai nepatyrę, tamsūs ir primityvūs, vienžo – gūdus kaimas.

Šiandien tai atrodo neįtikėtina, bet – taip, toks konservatorių kaip patriotinės tamsuomenės (arba primityvokos naujosios nomenklatūros) įvaizdis buvo plačiai paplitęs. Tais laikais buvau VU TSPMI magistrantas ir pamenu tuometę švelnią dėstytojų ironiją valdančiosios Tėvynės sąjungos atžvilgiu. Būta ir žurnalistų ironijos – tik toli gražu ne tokios švelnios.

Šį Tėvynės sąjungos įvaizdį smarkiai pakeitė Andriaus Kubiliaus vadovavimas TS-LKD dvi Seimo kadencijas – 2004–2008 ir 2008–2012 m. 2012-aisias konservatoriai-krikdemai buvo jau ne „megztųjų berečių” ir politinę spalvą pakeitusių sovietinių personažų partija, o sostinės ir didžiųjų miestų rinkėjų mentalitetą bei lūkesčius atitinkanti politinė jėga, palaikoma akademinio jaunimo ir turinti intelektualesnę už partijų vidurkį darbotvarkę.

Būtent Kubiliaus vadovavimo laikais partijos inteklektinį branduolį sustiprino tokie dabartiniai konservatorių vidurinės ir jaunosios kartos politikai, kaip Mantas Adomėnas, Mykolas Majauskas, Jonas Survila.

Apie 2008–2012 metus viskas apsivertė palyginti su tuo, kas dėjosi apie 1997–2003 metus: konservatoriai buvo jau nebe „elitinių” grupių ironijos ir pašaipų objektas, o atvirkščiai – tapo tų grupių politiniais atstovais ir bendraminčiais. Visi kartu jie jau šaipėsi iš kairiųjų „tamsybininkų” – iš pradžių Algirdo Butkevičiaus socdemų ir jų bendražygių darbiečių-tvarkiečių, po to – Ramūno Karbauskio valstiečių.

Su šiomis nuotaikomis konservatoriai ir jiems palankūs rinkėjai sulaukė 2020 m. Seimo rinkimų ir įžengė į karantino suvaržymus, per kuriuos dvi kadencijas trukusio medaus mėnesio jausmai ėmė pamažu blėsti. Andrius Užkalnis šių nuotaikų kvintesenciją neseniai išrašė savo komentare.

Bet visiems pandemijos valdymo politikos kritikams turiu vieną paprastą klausimą: o ko jūs tikėjotės? Jei tikėjotės, kad viskas bus daug geriau nei valdant valstiečiams, tai kokios šio jūsų optimistinio tikėjimo prielaidos?

Prisiminkite praėjusių metų pavasarį ir pirmąjį karantiną. Ar konservatoriai siūlė konceptualių alternatyvų valstiečių sprendimams? Ne. Ar Šimonytė rodėsi viešojoje erdvėje su kitokių veiksmų pasiūlymais? Irgi – ne. Ji apskritai kelis mėnesius beveik nesirodė politikos avanscenoje.

Kritika valstiečių kovos su pandemija veiksmams pasipylė tik prieš pat Seimo rinkimus, kai tai buvo jau tiesiog rinkimų kampanijos dalis. Ir kokia buvo tos kritikos esmė, pamenate? Konservatoriai sakė, kad valstiečiai elgiasi per liberaliai blogėjančios pandemijos statistikos akivaizdoje.

Tai dabar iš partijos, kuri kritikavo valstiečius už ribojimų liberalumą, jūs tikitės dar didesnio liberalumo? Panašu, kad Šimonytė už jus nuoseklesnė, ponai ir ponios. Ne ji kalta dėl dalies rinkėjų aplinkos nusivylimo, o pati aplinka, kuri pernai klausėsi ne ausimis, o už „myliu-nemyliu” ir „patinka-nepatinka” atsakančiomis kūno dalimis.

Jei ta aplinka, kuri šį pavasarį nepatenkinta per griežtais, per ilgais, teisingumą ir proporcingumą paminančiais ribojimais bei tuos ribojimus teisinančių argumentų silpnumu, pernai būtų klausiusis ausimis, jei jai būtų tikrai rūpėję, kad valdžia nepamirštų ir ekonominių argumentų, tai ta aplinka galėjo balsuoti, tarkime, už socialdemokratus.

Bet už juos palyginti mažai kas balsavo, ir rinkimus jie triuškinamai prapylė. Laimėjo tie, kurie pernai pavasarį nekritikavo valdžios sprendimų, neragino labiau rūpintis ekonominiais griežto karantino padariniais, o rudenį kritikavo valstiečius už liberalią COVID politiką.

Tiesa, dalis dabartinę valdžią išrinkusių žmonių rinkosi Laisvės partiją arba Liberalų sąjūdį, o ne konservatorius, tačiau šios dvi partijos pandemijos valdymo klausimu kol kas yra savo valios ir vizijos neturintys Tėvynės sąjungos satelitai. Beveik tuščia vieta.

Aušrinė Armonaitė buvo aktyvi ir drąsi tik praėjusią Seimo kadenciją. Dabar ji – kėdė vyriausybės posėdžiuose, ant kurios tyliai sėdi Laisvės partijos pirmininkės „aš viskam pritariu” politinis kūnas, tik dabar pamažu bundantis iš giliausio įmygio.

Jei liberalai norėjo laisvinti karantino ribojimus, tai kas kaltas, kad jie bijojo reikšti ir ginti šią savo nuomonę – Šimonytė ar ją vyriausybėje supanti tylinčių, įsibaiminusių ir tik pritariamai linkčiojančių koalicijos partnerių aplinka?

Kas kaltas, kad valdžios sprendimai nebepatinka daliai jos rinkėjų – valdžia ar patys rinkėjai, kurie kažkodėl tikėjosi, kad, nubalsavę už intelektualių politikų įvaizdį pelniusius liberalus ir konservatorius, jie turės tokią vyriausybę, kuri, kaip Kalėdų senelis, pildys jų norus ir gins jų interesus?

JAV politinės komunikacijos teoretikas Neilas Postmanas vienoje savo knygų rašė, kad sykį, dar būdamas labai jaunas, sakė savo tėvui – tradiciniam demokratų rinkėjui – ketinąs balsuoti už respublikonų kandidatą, nes šis – protingas, o demokratas – kvailys.

Tėvas jam atsakė – koks skirtumas, ar tas politikas bus kvailesnis, ar protingesnis? Svarbu, sūnau, kad jo partijos vykdoma politika atitiktų mūsų interesus, o mūsų ekonominiams ir socialiniams interesams atstovauja demokratai – kad ir kokie jų atstovai būtų kvaili, palyginti su kai kuriais oponentais.

Tėvynės sąjungos elektoratas, susiformavęs per pastaruosius pusantro dešimtmečio, norėjo, kaip tas jaunasis Postmanas, protingų – ar bent protingai atrodančių – politikų valdžioje. Tikslas pasiektas. O štai apie interesus, pasirodo, nepagalvota. Grįžtame prie to paties retorinio klausimo: kas kaltas?

Maža to, Šimonytė, kitaip nei jos pirmtakai, nesukėlė savo rinkėjams pagrįstų lūkesčių, kuriuos dabar būtų kaip nors nuvylusi. Antai socialdemokratai 2012-aisiais savo rinkėjams žadėjo socialdemokratinę politiką, bet, kadencijai baigiantis, „padovanojo” jiems su didesniu socialiniu jautrumu ir teisingumu nieko bendra neturintį Darbo kodeksą.

Kodeksą, kuriuo, be kita ko, tiesiog ėmė ir nubraukė dirbantiesiems keturias atostogų dienas.

Dar kartą: socialdemokratų vyriausybė sutrumpino atostogas dirbantiesiems. Įspūdinga? Štai čia – tikrų tikriausias pagrįstų lūkesčių išniekinimas. Konservatoriai savo rinkėjų šitokiomis dovanomis kol kas nepradžiugino.

Valstiečiai per 2016 metų rinkimų kampaniją aštriai kritikavo socialdemokratus už tokį socialiai neteisingą Darbo kodeksą ir žadėjo jį taisyti samdomiems darbuotojams palankia kryptimi. Laimėjo rinkimus – ir nieko iš esmės nebetaisė. Išdūrė paprastą žmogų. Paprastas žmogus liko su „socialdemokratų” jam atneštu liberaliu Darbo kodeksu, sutrumpintomis atostogomis ir valstiečių partija valdžioje.

Pabandykite įsivaizduoti, kad, tarkime, Prancūzijoje valdo socialistų partija, ir prieš pat rinkimus ji sutrumpina darbuotojams atostogas. Kuo jai baigtųsi rinkimai? Tada kita centro kairės partija, laimėjusi rinkimus, palieka galioti sprendimą sutrumpinti atostogas. Ir būtų ramu, tylu, kaip Lietuvoje? Vargu bau.

Jei Lietuvoje kairieji gali tiesiog ant bajerio sutrumpinti darbdavio apmokamas atostogas, ir jiems nieko už tai nebūna, tai kodėl dešinieji negali sau leisti per pandemiją – lyg ir turėdami pateisinamą priežastį – ilgam ir net be svarių argumentų visiškai uždaryti dalį verslų? Ana rinkėjų grupė juk neapgynė savo interesų, tai gal ir ši – neapgins?

Galimas kontrargumentas pagrindinei šio straipsnio tezei būtų tas, jog Šimonytės vyriausybės elgesys valdant pandemiją pamynė rinkėjų tikėjimą konservatorių išskirtine savybe – intelektualumu.

Juk daugelis užsitęsusių ribojimų pridarė akivaizdžios ekonominės žalos, nualino nemažą dalį verslų, pakenkė namų ūkiams, žmonių fizinei ir psichinei sveikatai, etc., o štai epidemiologinė kai kurių ribojimų nauda taip ir liko nepagrįsta, neįrodyta.

Rimti priekaištai vyriausybės intelektiniam adekvatumui ir pajėgumui susiję su teisingumo principo pažeidimais. Atrodytų – tik visiškai neadekvačiose galvose galėjo gimti mintis pirmumo tvarka vakcinuoti darbuotojus tose įmonėse, kurios atsainiau žiūrėjo į ligos plitimo prevenciją ir kuriose dėl to atsirado koronaviruso židiniai.

Tos įmonės, kurios darė viską, kad darbuotojai jose neužsikrėstų, ir pasiekė gerų rezultatų, buvo nubaustos, o tos, kurios stengėsi mažiau arba / ir nesėkmingai, gavo vakcinavimo privilegiją. Tai – idiotizmas ir neteisybė.

Sprendimas pirma vakcinuoti nuotoliniu būdu dirbančius dėstytojus ir tik po to – nuolat kontaktuojančius su aplinkiniais policininkus ir parduotuvių kasininkes irgi panašus ne į politinę išmintį, o į norą labiau įtikti vienai interesų grupei.

Platono naktinės tarybos parodija – vadinamoji ekspertų taryba prie vyriausybės – apskritai verčia kelti klausimą apie mūsų politinę santvarką. Ar teisinga bei normalu, kai jokios politinės atsakomybės neprisiimančių vienos siauros srities žmonių grupė mokslo vardu slaptai, neviešindama savo idėjų autorių, kužda patarimus, kaip valdyti valstybę, į paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamą vyriausybės vadovės ausį?

Vakcinavimo, testavimo, karantino ribojimų, valdymo, komunikacijos ir kitos problemos, matomos vyriausybės kovoje su pandemija, Šimonytės gerbėjams kelia kognityvinį disonansą ir tą psichologinę būseną, kurią Audrius Matonis vadina „gal tu nori pasikalbėti apie tai?” (ištariama jautria intonacija, žvelgiant rimtu žvilgsniu per akinių viršų pašnekovui tiesiai į akis). Juk jie balsavo už pačius protingiausius. Ir ko sulaukė?

Bet iš tikrųjų jokio prieštaravimo čia nėra. Su Šimonytės ir jos komandos intelektinėmis dorybėmis – viskas gerai ar bent jau tikrai nė kiek ne blogiau nei buvo galima tikėtis prieš rinkimus. Juolab kai yra su kuo lyginti, ir palyginimas dažniausiai – šios vyriausybės naudai. Kalbu apie prezidento patarėjų komandą ir Sauliaus Skvernelio pirmuosius mėnesius.

Antai vidaus politikai ir kai kurioms kitoms svarbioms sritims prezidentas Gitanas Nausėda parinko komandą taip, kad, vaizdžiai tariant, visi tų sričių dalyviai nuščiuvo, pritilo, ir stojo spengianti nejauki tyla – net paukščiai liovėsi čiulbėję.

Kitas pavyzdys: kaip reikėjo jaustis Lietuvai, kai vyriausybės kanclere Skvernelis paskyrė liūdnai pagarsėjusią Mildą Dargužaitę? Kai Sąjūdis 1992 metais pralaimėjo Seimo rinkimus buvusiems komunistams, dešinieji visur iškabino plakatus: „Ašara Dievo aky – Lietuva, kur tu eini?” Dargužaitei tapus kanclere, tas klausimas iš plakato kaipmat iškilo atmintyje. Kartu su ašara Dievo – ir ne tik Jo – akyje.

Antras dalykas, kurį reikia turėti omenyje manantiems, jog Šimonytės komanda – ne tokia protinga, kaip iš pradžių atrodė, yra atstumas, skiriantis protingumą nuo jo realizavimo politikos kasdienybėje. Juolab kad pandemijos valdymas – ne ta veiklos sritis, kuriai Lietuvos, Europos ir viso pasaulio politikai bei jų rinkėjai būtų turėję progos metai iš metų ruoštis.

Ekstremalioms situacijoms sėkmingai valdyti reikalingas puikus valdančiųjų komandos susistygavimas, iš prigimties nebūdingas demokratinėms vyriausybėms ir pasitaikantis gan retai – dažniau dėl laimingo atsitiktinumo, fortūnos, nei dėl kryptingų ir suplanuotų politinių pastangų.

Šiuo atžvilgiu irgi galima teigti, kad dėl ne itin sklandaus, švelniai tariant, krizės valdymo kalta ne tik ir ne tiek vyriausybė, kiek „aplinka” – demokratija, kuri dažnai būna nepaslanki, nerangi ir truputį beprotiška, kai reikia greitų, nuoseklių ir efektyvių sprendimų.

Tačiau pagrindinis sveiku protu nesuvokiamų vyriausybės sprendimų veiksnys vis dėlto buvo ir tebėra greičiausiai ne nesusistygavimas, o gerai apgalvotas, daug kas sakytų – ciniškas strategavimas. Ji veikė pirmiausia taip, kad jos veiksmai neatbaidytų savų rinkėjų bei didžiausiai valdančiajai partijai tradiciškai palankių interesų grupių ir profesinių susivienijimų, tokių, kaip Medikų sąjūdis ir jo profesinė-politinė aplinka.

Vyriausybei, galvojant apie padarinius ir įvaizdį, labiau apsimoka apsidrausti ir persistengti skriaudžiant visuomenę pertekliniais ir nelogiškais ribojimais nei ilgam prisiimti atsakomybę už susirgimus ir mirtis, kurių buvo galima išvengti laikantis griežtesnio karantino.

Turbūt vienintelė visuomenės grupė, kuri gali nebeatleisti šiai vyriausybei griežto ir ilgo karantino, tai – tie, kurie dėl jo neteko pajamų ir darbų ir kuriems karantinas lėmė ne šiaip nepatogumus ir nemalonumus, o egzistencinį sukrėtimą su sunkiai atitaisomais padariniais.

Bet užduokime sau paprastą ir cinišką klausimą – kiek tokių žmonių Lietuvoje? Milijonas? Šimtai tūkstančių? Ko gero – ne. Kiek tokių tarp Tėvynės sąjungos rinkėjų? Tikrai – ne dėmesio verta masė.

Tad koks bus šios nenumaldomai pasipiktinusios rinkėjų grupės poveikis konservatorių reitingams? Reikia manyti – minimalus. Kokia tuomet prasmė pataikauti ir nusileisti, tarkime, pasipiktinusiam ir taip ar taip į priešų stovyklą nuėjusiam arba visąlaik ten buvusiam smulkiajam verslui?

Ir jei norite praktinių ėriukų tylėjimo pavyzdžių, tai dar kartą primenu 4–5 metų senumo istoriją apie samdomą Lietuvos darbo liaudį, iš kurios susitaręs investuotojų ir politikų (socdemų!) elitas be jokios logikos ir argumentacijos atėmė keturias atostogų dienas, bet, kaip matome, visi toliau tyliai ganosi, nesipiktina, nekovoja, tyliai rupšnoja žolę ir auginasi vilną kitam kirpimui.