Vladimiras Laučius. Kodėl taip elgiasi Dalia Grybauskaitė

Prezidentė Dalia Grybauskaitė niekad nepasižymėjo nuoseklumu. Pastarosios savaitės šokiai su kardais aplink nepatvirtintą aplinkos ministrės kandidatūrą eilinį kartą parodė, kad nuoseklumas nėra kadenciją baigiančios šalies vadovės dorybė.

Dvigubi standartai

Ar kandidatė į aplinkos ministres Irma Gudžiūnaitė tikrai buvo tokia bloga, kad jos kandidatūrą reikėjo atmesti? Galbūt. Stokojo reikiamos patirties? Galbūt.

Bet nejau ji buvo blogesnė už buvusius ministrus, nestokojusius patirties, bet taip liūdnai pagarsėjusius, kad Grybauskaitė, jei būtų buvusi principinga ir nuosekli, turėjo neleisti jiems vadovauti Aplinkos ministerijai?

Nejau Gudžiūnaitė buvo blogesnė už neigiamos reputacijos, bet patyrusį buvusį aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską, apie kurį Grybauskaitė turėjo tik blogą nuomonę, bet neturėjo valios priversti jį pasitraukti?

Nejau Gudžiūnaitė buvo blogesnė už anekdotine „zadanijų“ patirtimi išgarsėjusį buvusį aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką, kurio Grybauskaitė taip pat neturėjo valios patraukti?

Galbūt tai, ką šalies vadovė vadina „dalykinės patirties stoka“, yra gebėjimas taip prilipti stuburo apačia prie ministro kėdės, kad joks prezidentas neatlipins?

Toks valstybės vadovės požiūris – ne tik skandalingas nenuoseklumas, bet ir dvigubų standartų politika, kurios bet kuris save gerbiantis prezidentas bent jau stengiasi atvirai nevykdyti.

Grybauskaitė net nesistengia. Ko vertas jos surengtas anglų kalbos egzaminas kandidatams į ministrus po 2012 metų Seimo rinkimų? Ar tikrai tie, kurie egzamino neišlaikė, mokėjo anglų kalbą prasčiau už kai kuriuos vėliau patvirtintus ministrus – Kęstutį Trečioką, Evaldą Gustą? Už, galų gale, Audronę Pitrėnienę?

Kas, jei ne dvigubi standartai, yra Grybauskaitės mesti kaltinimai premjerui – esą šis „nori ieškoti kaltų net pasitelkus teisėsaugos institucijas“, kas „atrodo, (…) švelniai tariant, liguistai“? Į veidrodį pasižiūrėti šventoji vertintoja nebandė?

Ar manipuliacijos teisėsauga ir tikromis ar tariamomis pažymomis – ne Grybauskaitės stilius? Tikrai? Nebuvo nei Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado istorijos, nei Daivos Ulbinaitės skandalo, nei manipuliavimo galima teisėsaugos pažyma apie Julių Sabatauską ir kitus „suokalbininkus“ generalinio prokuroro skyrimo erzelynėje?

Raudonoji aušra

Jei tarp žinomų Lietuvos politikių reikėtų atrinkti keletą, kurios primena valdingas SSRS laikų mokyklų direktores, į galvą greičiausiai šautų tokios autoritetingos figūros, kaip prezidentė Grybauskaitė ir eksministrė Pitrėnienė.

Karjerą SSKP ar sovietinėje švietimo sistemoje padariusios aktyvios komjaunuolės povyza. Užsikompleksavusio vidurinės grandies vadovo, mėgstančio niekinti apatinę grandį, liguistas valdingumas ir arogancija. Kietos rankos ir garsiai mokyklos koridoriais kaukšinčio kieto aukštakulnio vadyba.

Tarp kitko, Pitrėnienė iš tiesų dar sovietmečiu sėkmingai ir mokė, ir direktoriavo mokyklose – čia jos biografija puikiai dera su aptariamu pokomunistiniu įvaizdžiu.

Tuo metu prezidentei Grybauskaitei panašų stilistinį potencialą pavyko gražiai atskleisti tapus komisare ir ypač – šalies vadove.

„Mažiau kalbų, daugiau darbų!“ Toks šūkis skambėjo Daukanto aikštėje Grybauskaitės pirmosios kadencijos pradžioje.

Dabar tarp zuikelių madinga šaipytis iš Arvydo Vaitkaus, kandidatuojančio į Klaipėdos merus ir nemanančio, jog tai – politinė veikla. O politinis kalbėjimas, idėjų raiška, argumentavimas, grindžiamas politine pasaulėžiūra, – ne politiko darbas? Kodėl negirdėti pastabų Grybauskaitei, niekinusiai išvardytus dalykus?

Grybauskaitės panieka politinei retorikai visiškai atitiko jos apolitišką požiūrį į politiką. Ji visad vengė reikšti ir artikuliuoti kuriai nors mąstymo tradicijai priklausančias politines idėjas. Gal todėl, kad jų tiesiog neturėjo. Jos kabose nerasime rišlios politinės pasaulėžiūros. Ji, dievaži, net nemano, jog tai – rimta problema.

„Imsiu tai, kas geriausia iš konservatizmo, liberalizmo ir socialdemokratijos.“ Čia brandaus politiko, lyderio žodžiai? Rimtai? Vaitkaus pasisakymas apie miesto ūkį, kuriame politikos – maža, atrodo geriau už valstybės vadovės mėgavimąsi savo primityviu apolitiškumu.

Grybauskaitei netiko kandidatai į ministrus, nemokėję anglų kalbos? O Dailis Barakauskas gal angliškai varė taisyklinga greitakalbe, be akcento, čia pat pakartodamas mintį vokiškai ir prancūziškai?

O gal tiesiog prezidentei prireikė kišeninio vidaus reikalų ministro, kuris net lietuviškai dorai nemokėjo?

Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas buvo tikri šnipai ir melagiai, anot visa ko žinovės Daukanto aikštėje. Ir kaip drįso su šia jos nuomone nesutikti teismas? Kita vertus – bala nematė, pareigūnams juk vis tiek blogai baigėsi, o su teismų nepriklausomumu buvo laiko išsiaiškinti ir sudėti taškus ant „i“.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Ulbinaitės byloje kad ir nedideliu skirtumu – santykiu keturi prieš tris – nugalėjo vienintelė teisinga, t. y. prezidentinė, nuomonė.

Politinė lyderystė Lietuvoje pastarąsias tris dešimtis metų – tai nesibaigianti sovietinės nomenklatūros ekspansija į didžiosios politikos avansceną. Per 26 metus, kuriuos Lietuvoje veikia prezidento institucija, 16 metų valstybės vadovais buvo komunistų partijos nariai, iš jų 15 metų – aktyvūs režimo kolaborantai.

Apibūdinant situaciją 1984 metų filmo apie sovietų invaziją į Ameriką – „Red Dawn“ („Raudonoji aušra“) – pavadinimu, galima konstatuoti, kad jau beveik tris dešimtmečius lyderystė Lietuvoje lengvai atitenka raudonosios aušros politikams.

Tarp Algirdo Brazausko ir Grybauskaitės – nemažai bendra ne tik dėl jų politiškai aktyvios sovietinės praeities. Ir ne tik dėl įpėdinystės, kuri Grybauskaitei padėjo laimėti 2009 m. rinkimus su tvirtu Brazausko palaiminimu (Brazauskas: „Be abejo, ji būtų gera prezidentė.“ LNK, „Savaitės panorama“, 2008).

Tapti LKP generaliniu sekretoriumi reikėjo ne tik gebėti, bet ir norėti. Kaip ir dėstyti Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje po Kovo 11-osios. Kaip ir kandidatuoti į prezidentus turint tokią praeitį. Brazauską ir Grybauskaitę vienija sovietmečiu suformuotas požiūris į politiką, sąžinę ir karjerą.

„Ir tuomet dirbome Lietuvai“, – rašė Brazauskas apie savo kolaboravimo su sovietais laikus.

„Kiekvienas darėme tai, ką galėjome, ir kariavome savo karus ten, kur tuo metu buvome <…> Kiekvienas mes, matyt, kariavome savo mažuosius pasipriešinimo karus“, – sakė Grybauskaitė apie savo kolaboravimą, kurį švelniai pavadino „pasipriešinimu“.

Šie du pasisakymai yra net ne panašūs, o giminiški. Jie priklauso tos pačios politinės genties žmogui: homo sovieticus. Genties, kurios užsibuvusiems vadžioje atstovams seniai laikas keliauti į Grūto parką.

Nesuvokiama ir neįtikėtina tai, kad šį pasityčiojimą iš politikos, kuris pajėgus atsakyti į nebent iš anksto su žurnalistais derintus klausimus, rėmė ir teberemia Vytautas Landsbergis.