Vladimiras Laučius. Konservatorių karas su Nausėda: už ką mokama tokia kaina

Bendrovės „Vilmorus“ savaitgalį skelbti reitingai turi vieną gerą ir vieną blogą žinią „valstiečiams“, o valdantiesiems konservatoriams ir rinkėjų simpatijas atgaunantiems socialdemokratams kelia esminių klausimų.

„Valstiečiai“, žinoma, gali džiaugtis savo simboline pergale, aplenkę konservatorius populiarumo varžybose ir iškopę į pirmą vietą. Tačiau sparčiai augantis Vilijos Blinkevičiūtės ir jos vadovaujamų socialdemokratų populiarumas Ramūno Karbauskio partijai – rimtas iššūkis.

Ir nors šiuo metu „valstiečiai“ gali jaustis labai gerai, nustūmę iš pirmos vietos Tėvynės sąjungą, Blinkevičiūtės socdemai kelia didesnę grėsmę LVŽS politinei ateičiai nei bet kuris kitas Karbauskio komandai nepalankus veiksnys, išskyrus nebent rimtus vidaus nesutarimus ir skilimo prielaidas.

Sauliaus Skvernelio ir Karbauskio nesutarimai nuėjo jau taip toli, kad LVŽS tapo šluba antimi, aukštą populiarumą išlaikančia ne todėl, kad stipri ir populiari, bet pirmiausia todėl, kad Tėvynės sąjunga neatstovauja didelei daliai konservatyvesnio elektorato, ieškančio alternatyvių galimybių, o stiprios opozicinės partijos šalia „valstiečių“ iki šio pavasario nė nebuvo. Dabar atsirado Blinkevičiūtės politinė jėga.

Socdemai po LDDP ir LSDP susijungimo 2001-aisiais buvo ir išliko provincijos, ne didmiesčių partija. Bandymai rasti ir parodyti modernesnį, didmiesčiui patrauklesnį partijos veidą nebuvo sėkmingi. Tai galima laikyti šios partijos silpnybe, bet, kita vertus, ir su „regionų partijos“ įvaizdžiu LSDP sugebėjo laimėti 2012 m. Seimo rinkimus.

Vis dėlto LSDP, kaip „regionų partijos“, patrauklumas niekada nebuvo tvarus. 2003–2012 metais rimtą konkurenciją socdemams šiame segmente sudarė Darbo partija, o 2016–2020 m. juos visiškai nustūmė „valstiečiai“. Didmiesčiuose galutinai įsitvirtino dešinieji, o socialdemokratai liko be vietos po saule.

Jų pastangos atkovoti didmiesčius vyko netinkamais būdais, su silpnais politiniais veikėjais ir įvaizdžiais. Du praėjusius dešimtmečius dalis socdemų jaunosios kartos tiesiog bandė būti kaip Laisvės partija, tik be draivo, elektorato ir organizacinių gebėjimų. Jokios naudos, jokių gerų rezultatų.

Noras atrodyti moderniems, miestiškiems ir „antivalstietiškiems“, pakovoti dėl Vilniaus rinkėjų iškėlė į LSDP pirmininkus Gintautą Palucką su jo komanda. Jo vadovaujami socialdemokratai kurį laiką bandė atrodyti artimesni konservatoriams nei „valstiečiams“. Tai baigėsi triuškinamu pralaimėjimu 2020 m. Seimo rinkimuose. Matyt, didmiesčiai tokia LSDP nesusižavėjo, o provincija – nusivylė.

Blinkevičiūtė iškart pakeitė politinės veiklos vektorių: užuot beprasmiškai kovojusi su Karbauskiu ir flirtavusi su sostinės hipsteriais, ėmė aštriai kritikuoti konservatorius, o kiek per sudėtingą socialinių reformų retoriką pakeitė paprasta socialinio jautrumo emocija. Kaip politikė ji jau seniai turi daug gerbėjų. Rezultatas puikiai matyti naujausioje „Vilmorus“ apklausoje.

„Valstiečių“ aplenkta ir populiarumo nuostolių karuose su prezidentu patirianti Tėvynės sąjunga, savo ruožtu, atsidūrė gan sudėtingoje situacijoje, nes ją skandina tie patys dalykai, kurie iki šiol padėdavo jai stiprėti ir net laimėti.

Turėti du sparnus – liberalesnį ir konservatyvesnį – gali būti visai neblogas dalykas, kol partija opozicijoje ir rinkėjai vertina ne tiek vykdomos politikos rezultatus, kiek labiau ar mažiau patinkančias vieno ar kito sparno pozicijas, nedarančias didelės įtakos valdžios sprendimams.

Toks atskirų sparnų palaikymas, vaizdžiai tariant, efektyvus ir naudingas tol, kol paukštis – šiuo atveju kregždė – niekur neskrenda arba iš jo skrydžio rinkėjai nesitiki jų gyvenimą keičiančių rezultatų. Bet kai partija laimi rinkimus ir paukštis pakyla vadžios kadencijos skrydžiui, atskirų sparnų palaikymas ir smerkimas gali labai trukdyti.

Konservatyvesni TS-LKD rinkėjai gali metų metus piktintis partijos liberalėjimu, bet guosti save mintimi, kad vis tiek verta už ją balsuoti, nes joje yra Paulius Saudargas ir Laurynas Kasčiūnas. Liberalesni partijos rinkėjai, savo ruožtu, gali manyti, kad geresnio pasirinkimo už TS-LKD nėra, nors krikdemai, talibai ir „naciukai“ gadina reikalą.

Ši dviejų sparnų idilė subliūkšta, kai valdančioji TS-LKD turi balsuoti dėl, tarkime, Partnerystės įstatymo ar pulti arba ginti kitus vertybinių karų objektus. Čia net patiems konservatorių-krikdemų politikams kyla pagunda kaltinti kolegas, esą jie dirba Rusijai ir Karbauskiui.

Ką ir kalbėti apie nemažą dalį rinkėjų, kuriems vieno partijos sparnelio nebeužtenka – jie arba gauna visą krūtinėlę, kaklelį ir kulšeles, arba jaučiasi išduoti. Vieni dėl Stambulo konvencijos, partnerystės ir tam tikrų istorinių kontroversijų sutaria su „valstiečiais“, kiti tampa vienminčiais su liberalais, ir štai jau partijos elektoratas skaldomas iš vidaus. Tai, matyt, atsispindi Tėvynės sąjungai ne itin palankiuose reitinguose.

Dar vienas jai nepalankus veiksnys – prezidentas. Nuo Andriaus Kubiliaus pirmininkavimo laikų Tėvynės sąjunga judėjo konservatyviosios centro dešinės vienijimo kryptimi. Prarijo politinius kalinius ir tremtinius, krikščionis demokratus, tautininkus (kuriuos, kiek pakramčiusi, išspjovė).

Toks telkimas eliminavo konkurencijos riziką – tikimybę, kad centro dešinėje kada nors paaiškės besą idėjiškai tikresnių ir nuoširdesnių konservatorių ir krikdemų, kurie galės mesti iššūkį Tėvynės sąjungai („tikresnių“ ir „nuoširdesnių“ šiuo atveju galima rašyti ir kabutėse – juk įvaizdis gali neatitikti tikrovės).

Pirmu nemaloniu siurprizu šiai dešinųjų vienijimo ir virškinimo politikai tapo „valstiečių“ pergalė 2016-aisiais. Kap matome, vertybiniuose karuose „valstiečių“ ir TS-LKD krikdemiškojo dešimtuko nuostatos – labai artimos.

Vis dėlto TS-LKD ir LVŽS politinės prigimties kontroversijos lėmė, kad šioms dviems partijoms nebuvo pakeliui, ir todėl pasitaikantys vertybinio konkuravimo su „valstiečiais“ atvejai labai didelio pavojaus konservartorių skelbiamam konservatyvumui nekėlė. Nors, tikėtina, kažkiek pakenkė ir greičiausiai tebekenkia.

Su prezidentu Gitanu Nausėda – daug sudėtingesnė istorija. Lietuvoje iki pastarųjų prezidento rinkimų nėra buvę gana konservatyvias pažiūras atvirai deklaruojančio valstybės vadovo. Todėl vien jo buvimas prezidento poste meta iššūkį dabartinės Tėvynės sąjungos idėjinei tapatybei.

Skirtingos reakcijos į Šeimų gynimo maršą pagrįstai leido kelti paprastą klausimą: kuri politinė jėga Lietuvoje iš tiesų konservatyvi – prezidentas ar TS-LKD? Jei TS-LKD, tai galbūt rinkėjams galima būtų paaiškinti, kuo tai konkrečiai pasireiškia vertybinių nesutarimų istorijose?

Panašu, kad paaiškinti tai sunku. Todėl matome vis aršesnį puolimą, bandant galios žaidimais spręsti pernelyg konservatyviai atrodančio prezidento problemą. Bet reitingai, deja, rodo didelę šio puolimo kainą.