Tačiau Europos Komisijos atstovė Vivian Loonela pareiškė, kad Žaliasis susitarimas yra ne mažiau reikšmingas prioritetas nei kova su koronavirusu.
Gal jai vertėtų pavaikščioti po Bergamo gatves, nueiti pas mirusiųjų artimuosius ir ten pašūkauti, kad Žaliasis susitarimas – prioritetas?
Italija prašė europiečių pagalbos, bet nesulaukė. Padėjo kinai. Ne tik italams, beje. Kinijos vadovas Xi Jinpingas apskritai kol kas atrodo bene didžiausias politinis laimėtojas mirtiname pandemijos lošime.
Pagrindinė pandemijos geopolitinė žinia – Vakarų liberaliosios demokratijos, kitaip nei, tarkime, Singapūras ar Kinija, nesusitvarko, blaškosi, atsitraukia, užsibarikaduoja ir, užuot viena kitai padėjusios, varžosi dėl resursų.
Tiesa, pandemija neparodė autoritarinių režimų stiprybių – Rusijos ir Irano pavyzdžiai ne iš tų, kurie įkvepia. Tačiau ji pademonstravo visam pasauliui Vakarų demokratijų sistemines silpnybės, o to užtenka norint smarkiai pakirsti pasitikėjimą santvarka.
Kaip „Nebevaldomame pasaulyje“ rašė Zbigniewas Brzezinskis, „jei nebus sąmoningų pastangų atgaivinti moralinių kriterijų svarbą, savikontrolę iškeliant aukščiau už savitikslį materialinių ir juslinių įgeidžių tenkinimą, Amerikos pranašumo laikotarpis gali greitai baigtis net ir nesant akivaizdžios jai alternatyvos“.
Savikontrolė – tai ir krizių prevencija, kurios šiuo atveju nebuvo nė kvapo. Gal tik Izraelis laiku įjungė bakteriologinės grėsmės algoritmus. JAV prezidentas Donaldas Trumpas sausio pabaigoje dar tvirtino, kad pandemija tikrai negresia, nors žvalgybos pranešimai jau tada liudijo ką kita.
Su moraliniais kriterijais – irgi bėda. Saugumo komitetui vadovaujantis JAV senatorius Richardas Burras, vasarį viešai patikinęs, kad valdžia pasirengusi atremti koronavirusą, vasario 13 d. skubiai atliko 33 transakcijas, išparduodamas milijoninės vertės akcijų paketus.
Už saugumą atsakingi Vakarų forposto – Amerikos politikai iš grėsmės pasidarė biznį, kaip Burras, arba kvailokas viešųjų ryšių akcijas, kaip Trumpas. Ir tai – pavyzdys civilizuotam pasauliui?
Kaip įspėjo Brzezinskis: „Pasaulinę Vakarų politinės misijos svarbą gali sumenkinti didėjantis polinkis <…> pripildyti liberaliosios demokratijos turinį tokiu gyvenimo būdu, kurį aš vadinu leistinumo kornukopija. Pirmenybės teikimas asmeniniam pasitenkinimui…“
Europos Sąjunga, savo ruožtu, visu gražumu parodė, kad nėra jokios tikros sąjungos ir jokio tikro solidarumo.
Ne sąjunga, o ideologinių klišių, grupinio egoizmo, biurokratinio sustabarėjimo ir liberaldemokratinės kornukopijos Babelis.
Jau dabar aišku, kad joks karantinas viruso plitimo nesustabdys. Karantinas tėra dirbtinis eilės į gydymo įstaigas prailginimas laike.
Jis reikalingas, bet ne per ilgas, nes žlugusi ekonomika nebus geriau už infekciją. Ilgesnio nei poros mėnesių karantino ji paprasčiausiai neatlaikys.
Kaip skelbia Die Welt, Vokietijos vyriausybei patariančios ekspertų tarybos vadovo Larso Feldo teigimu, išaugusias biudžeto išlaidas ir skolinimąsi šalis ištvers ne ilgiau trijų mėnesių. „Po to parduotuvės turės atsidaryti, ir tik tie, kurie užsikrėtę arba priklauso rizikos grupei, galės likti karantine.“
Svarbiausia dabar – situacijos valdymas kuo daugiau testuojant ir visomis išgalėmis saugant nuo užkrato medikus bei gydymo įstaigas.
Aurelijus Veryga su šiuo iššūkiu nesusidorojo, nusišnekėjo, apsimelavo ir net mojo cenzūros vėzdu. Būna antivakseriai, o mūsų ministras, kaip, deja, per vėlai paaiškėjo – užsislaptinęs antitesteris.
Estija: „Premjeras Juri Ratas ketvirtadienį per spaudos konferenciją sakė, kad nuspręsta per dieną atlikti nebe 300, o iki 1 000 testų.“
Gal jau laikas jam politiškai karantinuotis, saviizoliuotis ir užleisti vietą kompetentingam žmogui? Nes toks kovotojas su infekcija – ne ką geresnis už patį virusą.
Tuo metu premjero Sauliaus Skvernelio komanda, bent jau neoficialiomis žiniomis, nemažai nuveikė spręsdama, o ne kurdama problemas – padėdama išvairuoti sudėtingose situacijose, apie kurias viešai nedaug žinoma.
Epidemiologai kartoja, kad infekciją sustabdys ne sienos, vaistai ar vakcina, kurios porą metų dar nematysime, o imunitetas, atsirasiantis anksčiau ar vėliau beveik visiems užsikrėtus ir daugumai net nepastebėjus simptomų ar persirgus lengva forma.
Tai – ne apokaliptinė prognozė, nes užkratas toli gražu nėra mirties nuosprendis, ir jis ilgainiui prisitaiko prie tik ką atrasto naujo „šeimininko“ – žmogaus. Kaip sakė vienas epidemiologas, šis virusas – ne piktas, o tiesiog nepatyręs.
Vadinasi, jam teks įgyti patirties, kad išmoktų parazituoti per daug nekenkdamas šeimininkui. O mums visiems – įgyti imunitetą, idant nukarūnuotume dabartinę viruso reputaciją ir galbūt įveiktume savo ideologinę puikybę, padariusią mus politiškai nebeatsparius.