Recenzijoje šiai knygai, paskelbtoje svoboda.org portale, amerikiečių ir rusų kultūros kritikas, žurnalistas, rašytojas Aleksandras Genis pabrėžia, jog Pelevinas savo knygose „sprendžia sunkią dabarties meninio ištyrimo užduotį“. O kaip ištirsite dabartį, nekliudydami to, kuo visuomenė tiki, vadinasi – to, kas ir kaip ją valdo?
Pelevino knygų pasaulis – tikėjimas, mitologija, žemiškųjų dalykų santykis su nežemiškais. Bet politinės aktualijos į visa tai vienaip ar kitaip įsipina. Savo garsiausiuose kūriniuose, tokiuose, kaip „Čiapajevas ir Pustota“ (1996), Pelevinas, Geniso žodžiais tariant, „gabiai užmauna laikraščių naujienas ant senovės mitų šerdies“.
Naujausios Pelevino knygos didžioji dalis skirta postmodernistiniam jo gerbėjų skoniui, dėl kurio norėtųsi, bet neverta ginčytis, ir specifiniams, mistiniams jo kūrybos pasaulėvaizdinio dėmens aspektams, kurių čia nenagrinėsime.
Bet paskui netikėtai įvyksta tai, kas nutinka Roberto Rodriguezo filme From Dusk till Dawn, kuriame vaidina Quentinas Tarantino: paprastas detektyvas su kvanktelėjusio trilerio elementais ūmai pavirsta siaubo filmu su klaikiais vampyrais, iš kurių bene patį sukalbamiausią vaidina nepakartojamos veido išraiškos Danny Trejo.
Taip ir Pelevino „Lengvų prisilietimų mene“ fragmentiškų dialogų, keisto foninio veiksmo ir mitologinės paraistorinės kazuistikos fabula staiga ima ir perauga į pamfletą su išties hardkoriniu politikos užtaisu.
Kaip tik čia metamas gan netikėtas iššūkis šių laikų propagandos, fake news, kultūrinių ir informacinių karų bei hibridinio idiotizmo terorizuojamai skaitytojo sąmonei.
Pelevinas – tiksliau, provokuojančiai minčiai išreikšti autoriaus parinktas personažas – sako, kad Rusija kultūriškai puola, tvirkina, veda iš proto ir žlugdo Vakarus, mėgindama atsirevanšuoti už pralaimėtą šaltąjį karą.
Šis pastarojo dešimtmečio propagandinis politikos ir naujienų katamaranas mus plukdo į pažadėtąją žemę, kurioje visiems viskas aišku kaip dukart du. T. y. aišku, kaip Rusija „iš tikrųjų“ skaldo, gundo ir tvirkina vertybinę istorijos pabaigą – pažangos viršūnę – laimingai pasiekusį Vakarų pasaulį.
Ji, na, žinote: eksportuoja nacionalizmą ir ksenofobiją, kursto „kraštutinius dešiniuosius“, kišasi į rinkimus, vykdo šeimos vertybių diversijas prieš žmogaus teises, labina Vakarų savikritiką, kuri, savo ruožtu, stabdo minėtą katamaraną ir verčia suabejoti neliečiamais dalykais, tokiais, kaip politinio korektiškumo kanonas ir liberali cenzūra.
Kiek šiame kultūrinio karo vaizdinyje yra tiesos apie Rusiją ir kiek – ideologinio bandymo sudoroti nuosavus, dar nesulobotomintus, kaip „Skrydyje virš gegutės lizdo“, ir vis dar neiškastruotus politiškai konservatorius?
Pelevinas šito klausimo nekelia: jis tiesiog pateikia radikaliai kitokią – alternatyvią Rusijos kišimosi žlugdant Vakarus versiją. Vienam vertybinio kišimosi mitui jis priešpriešina kitą sprogstamojo kišimosi mitą.
Abiejuose gali būti tiesos. Abiejuose gali būti ir propagandinių arba sąmokslo teorijos elementų. Pelevino knygos versijoje gali būti tiesiog fantazijos – bet fantazijos, surinktos iš ganėtinai tikroviškų kaladėlių. Nes nėra dūmų be ugnies ir nėra geros prozos be gyvenimo pažinimo.
Nepamirškime: Pelevinas žaidžia mitologemomis, jo knyga – meno kūrinys, o ne politologinė hipotezė. Šis mito prieš mitą posūkis (tik nepainiokime mito su netiesa, kaip dažnuose testuose idiotams: „tiesa ar mitas?“) knygos antroje pusėje kažkuo primena Platono „Menekseną“. Į Periklio Laidotuvių kalbos politinę mitologiją Sokratas šiame dialoge atsako kita – diametraliai priešinga politine mitologija.
Ar šitaip Sokratas pateikė teisingesnį požiūrį nei Periklis, ar tiesiog bandė parodyti retorikos galią gražiai ir argumentuotai grindžiant vienas kitam prieštaraujančius Atėnų didybės vaizdinius, versdamas abejoti jų abiejų patikimumu ar prasme? O gal jis siekė iškart dviejų ar kelių tikslų? Gal tai buvo švelnus pasityčiojimas iš politikos?
Vis dėlto nenuplaukime per toli į politinės filosofijos vandenis ir grįžkime prie Pelevino knygos veikėjų versijos, kuri pateikia gan savitą griaunamojo Rusijos vaidmens kišantis į Vakarų politiką ir kultūrą interpretaciją.
Vienas Pelevino knygos veikėjas pasakoja kitam apie grandiozinį SSRS paskutiniais gyvavimo metais pradėtą projektą, kuriuo bandyta pasiekti revanšo už pralaimėtą šaltąjį karą ir sužlugdyti Ameriką iš vidaus jos pačios ideologinių chunveibinų rankomis.
„Šiame pastate, – sako apie projektą žinąs veikėjas, – suprojektuotas visas amerikiečių politinis korektiškumas, identity politics, genderizmo šyza ir kairuoliškas aktyvizmas (…) Kairiuoju aktyvizmu ir politiniu korektiškumu užsiėmė skyrius, kuris antai – antrame aukšte.“
„Vakarų specialiosios tarnybos, – sako jis, – puikiai suvokė, kad XXI amžiuje nebėra jokio skirtumo tarp kultūrinių procesų ir kovos veiksmų (…) Tik jų pačių kultūroje vykstančių procesų jie praktiškai nestebėjo. Labai pasitikėjo savimi. O Amerikos siela pasirodė bejėgė jiems atsispirti…“
Projekto autorius tada aiškinęs savo kuratoriams, kad „į Amerikos kultūrą įdiegto absurdo ir kairuoliško idiotizmo apimtys kažkuriuo momentu pasieks tą kritinę ribą, kai kiekybė peraugs į kokybę. Ir amerikiečių kultūra tiesiog… sprogs į vidų. Ir tada Rusija triumfuos.“
Pokalbio, vykstančio tarp dviejų Pelevino personažų, metu tas veikėjas, kuris dalijasi informacija, sako, jog buvo suvokta, kad projektą įgyvendinti beveik neįmanoma, kol amerikiečiai liks sveikais ir adekvačiais žmonėmis, kokiais jie ir buvo XX a. pabaigoje.
Todėl projekto vadovas užsibrėžė tikslą – sunaikinti kultūrines atramas, kurios Ameriką darė tuo, kuo ji buvo per visą šaltąjį karą: skaidrų, racionalų ir laisvą protą.
„Idealiuoju atveju jis norėjo paversti JAV tokia pat buka ir melo persunkta visuomene, kokia buvo aštunto dešimtmečio SSRS (…) Suvaržyti žodžio laisvę ir sukurti Amerikoje tą šlykščią, slogią veidmainystės, baimės ir melo atmosferą, kuri pražudė Sovietų Sąjungą. Su tuo pačiu amoralumu, partkomu, krūva draudžiamų temų ir selektyviu teisingumu – visa tai, žinoma, priderinus prie amerikietiškų realijų.“
Svarbiausia – smūgis identitetui. Amerikiečiai turėjo pamatyti save rusų projekto prieš juos pastatytame veidrodyje panašius į aštunto dešimtmečio homo sovieticus: priklausomus, įbaugintus ir labiau už viską besirūpinančius savo asmeniniu išgyvenimu padarus, iš kurių reikalaujama demonstruoti teisingas politines pažiūras.
Galutinis projekto tikslas atrodė taip: „Šiuolaikinė Amerika – tai totalitarinė septyniasdešimt devintųjų sovietija su LGBT komjaunimo vietoje, korporacine vadyba TSKP vietoje, seksualine represija seksualinės represijos vietoje ir socializmo aušra socializmo aušros vietoje…“
Baigiantis šiam įdomiam pokalbiui, suintriguotas klausytojas teiraujasi pasakotojo – nejau to projekto vadovas nematė tarp jų jokio skirtumo? Matė, – atsako informacijos šaltinis.
Pelevino kūryboje mitologija susipina su istorija ir politika. Jo knygoje sakoma, jog tokie dalykai, kaip visuomenės nuomonė, laiko dvasia, naujovių kultas, „Zeitgeist“ yra chimeros. Per jas valdoma ir manipuliuojama be Dievo gyvenanti Vakarų visuomenė.
„Chimeros atsiranda tada, kai žmonės praranda ryšį su dangumi“, – sako „Lengvų prisilietimų meno“ personažas Margolinas. Knygoje aprašytas rusų projektas, kaip parklupdyti Amerika, taip pat yra chimera.
Skaitytojui gali – o gal ir turėtų – kilti paprastas klausimas: kas yra tikroji politinė ir dvasinė problema – pats projektas ar jo objektas? Pasinaudojimas chimera ar tikėjimo chimeromis kultūra?