Euroskeptikai jau seniai šiuo klausimu patys sau prieštarauja. Kai ES po eilinio Rusijos akibrokšto teįstengdavo išreikšti susirūpinimą ir geriausiu atveju – sutarti dėl palyginti silpnų sankcijų, jie piktinosi ES silpnumu. Bet kai tik pasigirsdavo užuominų apie gilesnę integraciją ir didesnę užsienio bei saugumo politikos sprendimų centralizaciją, tie patys silpnumo kritikai imdavo reikalauti būtent silpnesnės, o ne stipresnės ES.
Šis euroskeptikų nenuoseklumas dažnai susijęs su tuo, ką draudžia Dekalogas, kurio pirmoji taisyklė reikalauja „neturėti kitų dievų”. Jie suabsoliutina ir iš esmės sudievina tautinę valstybę. Politinio tautiškumo principas jiems virsta sakraline vertybe.
Net ir pripažįstant nacionalinio valstybingumo pirmumą daugelio kitų politinių principų ir vertybių atžvilgiu, jo suabsoliutinimas yra klaida. Jei europiečiai būtų šia klaida vadovavęsi, Lietuva net nebūtų tapusi ES ir NATO nare. Nes tapdamas Sąjungos ar Aljanso dalimi, pripažįstate, kad yra svarbesnių dalykų už jūsų nacionalinį valstybinį egoizmą. O visuma turi būti svarbesnė už vieną dalį. Net jei ta visuma – viso labo kolektyvinis europinis egoizmas.
Kertinis žodis – „europinis”, kalbant apie ES. Buvimas Europos politine dalimi suteikia ne tik ekonominės (kuri niekam nekelia abejonių), bet ir potencialios geopolitinės galios, kuri, deja, vis dar išjungta ir užkonservuota. Ekonomiškai galinga ir politiškai vieninga Europa yra potencialus pasaulinio lygio geopolitinis veikėjas, kuriam tereikia pabusti ir nueiti pas psichologą – idant padėtų atsikratyti iliuzijų, baimių, kaltės jausmų ir kitokių kompleksų. ES kaip potencialus geopolitikos subjektas yra vienintelė stipri vakarietiška atsvara Rytų despotijoms Eurazijos žemyne.
Euroskeptikai šiame kontekste mėgsta teigti, kad saugumui užtikrinti mums užtenka NATO, o ES tegu lieka tik ekonomine ir vertybine sąjunga, nepretenduojančia į geopolitiką ir saugumą.
Toks požiūris turi teisę egzistuoti. Maža to, būtent jis visą laiką ir egzistavo, ir vyravo, ir net lėmė išskirtinai „ekonominės-vertybinės” Europos laikyseną Vladimiro Putino Rusijos atžvilgiu.
Ir kur mus šis požiūris atvedė? Į Antrojo pasaulinio karo laikų lygio karą Europoje, kurio Vakarai kol kas nesugeba nei padėti greičiau laimėti, nei sustabdyti. Ir toliau galvosime, kad mums pakanka vien ekonominės ir vertybinės, į saugumą ir geopolitiką nesikišančios ES?
Dar kartą pabrėšiu: pažvelkime, kur toks mąstymas atvedė. Tiems, kurie labiausiai pasitikėjo nacionalinių valstybių galiomis ir politika, verta priminti vokiečių nacionalinės politikos pasididžiavimą – „Nord Stream” dujotiekį, kurio kaip tik ES nepalaikė, ir, žinoma, Vengrijos nacionalinę laikyseną sprendžiant dėl sankcijų Ukrainą puolančiai Rusijai.
NATO šioje situacijoje nėra vienintelis veiksmingas sprendimas. Nes NATO – tai gynybinis aljansas, užsiimantis ne proaktyvumą imperinės Rusijos atžvilgiu numatančia geopolitika, o atgrasymu ir gynyba. Geopolitika, savo ruožtu, nesusiveda į atgrasymą ir gynybą. Vakarų geopolitika Rusijos atžvilgiu jau seniai turėjo būti ne pasyvus reagavimas į besikeičiančią situaciją, o aktyvus Vakarams palankios situacijos kūrimas. Tai – ne NATO uždavinys. Bet ES čia galėtų būti greta Jungtinių Valstijų.
Maža to, kiekviena atskirai paimta Aljansui priklausanti Europos valstybė, net ir tokia, kaip Prancūzija ar Britanija, nebėra labai rimtas veiksnys nei kariniu, nei geopolitiniu požiūriu, palyginti su JAV galia. Vadinasi, kai sakoma, jog „mums užtenka NATO”, turima galvoje, kad „mums užtenka Amerikos”. Bet mums neužtenka Amerikos. Europa kaip milžinas ant molinių kojų yra politinė invalidė. JAV negalės jos ginti visur, visada, amžinai. Tokia geopolitiškai luoša ir pusiau bejėgė Europa, kokia ji yra dabar, turės arba gydytis ir pasveikti, arba labai kvailai ir jau gana greitai mirti.
Ir jei nesame mortido vejami fatalistai, tai Borrellio siūlymą dėl kvalifikuotos daugumos principo turime traktuoti ne tik labai rimtai, bet ir kaip kelio pradžią, o ne toliausią, sunkiausią ir radikaliausią jo atkarpą.
Maža to, jei visus geopolitinius lūkesčius ir viltis sudėsime vien į JAV, iš savęs kaip europiečių beveik nieko nereikalaudami, tai turėsime visąlaik skaitytis su tikimybe, kad JAV bus priverstos trauktis iš Europos, ir mes liksime vieni su savo geopolitiniu luošumu.
Ten gali daug visko atsitikti: vidaus problemos ir įtampos, trumparegių izoliacionistų ir nevalų politinis įsigalėjimas, karo veiksmai Ramiajame vandenyne, etc. Europa, NATO viršūnių susitikime pagaliau pripažinusi, kad Rusija jai kelia didžiausią grėsmę, turi būti pajėgi šiai grėsmei atsispirti. Pajėgi konvertuoti savo JAV lygio ekonominę galią į geopolitinę ir karinę galią, kurios pakaktų rusiškai Aukso Ordai stabdyti bent jau regioniniuose galios žaidimuose.
Tai, apie ką kalba Borrellis, yra politinio subjektiškumo iššūkis mūsų dienų depolitizuotai ir pernelyg ekonomizuotai Europai. Jis paliečia nors ir svarbų, bet – tik vieną aspektą. Jų yra daug daugiau. Politinė valia turi būti ne tik formuojant daugumas ir balsuojant, bet ir spendžiant, dėl ko balsuoti. Ir reikalinga ne tik politinė valia, bet ir politinė išmintis, kurios jau kelis dešimtmečius trūksta ne ką mažiau, o kartais net ir labiau nei valios.
Bet, techniškai žiūrint, valia ir subjektiškumas – Europai nepaprastai aktualūs. Štai kad ir dar vienas pavyzdys. Nuolat svarstoma, ką po karo Ukrainoje reikės daryti su Rusija. Galbūt kažin kaip demokratizuoti (sakoma, kad tik esant demokratinei Rusijai galėsime būti saugūs). Galbūt griežtai izoliuoti ir spausti kaip Šaltojo karo metais, kol ji pati nesusitvarkys. Galbūt – pritrėkšti Blyškiąją Kandį ir sugyventi su Vakarams palankesniu, kad ir nedemokratiniu, režimu.
Variantų – tikrai ne vienas. Bet net ir sutarus, ką daryti su Rusija, lieka esminis klausimas: kas Europoje visa tai darys?
Kol kartojame gražius sakinius apie solidarumą ir vienybę Rusijos atžvilgiu, tol viskas skamba pusėtinai. Bet kai tik pereiname prie tikslų, kurių siekiame, vykdydami Rytų politiką, kurios pamatinė prielaida – Rusijos keliama grėsmė, sakiniai iškart tampa labai nerišlūs. Juose yra tarinys, bet dramatiškai trūksta veiksnio. Geopolitinio subjekto. ES politinę valią ir galią atspindinčio daiktavardžio.
Borrellis bent jau mato šį trūkumą ir kalba apie galimus sprendimus. Galbūt turėtume jam padėti ir aktyviau prie viso to prisidėti. Laikrodis garsiai tiksi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.