Vladimiras Laučius. Naujasis Nausėda: Grybauskaitės pamokos, Butkevičiaus komplimentai

Baigia užaugti jauna lietuvių karta, kuri nuo gimimo klausosi svarstymų apie tai, ar Gitanas Nausėda kandidatuos eiliniuose prezidento rinkimuose. Jau 2009-aisiais darželinukai greičiausiai mokėjo nupiešti saulę, mamą ir namą po Pūčkorių atodanga.

Jau antrą dešimtmetį Nausėda yra šešėlinis Lietuvos prezidentas, vis neiškeldavęs savo kandidatūros per rinkimus. Po dvi kadencijas valstybės vadovais išbuvę Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė neturi tokios ilgos prezidentavimo, kad ir šešėlinio, patirties.

Nausėdos prezidentinė aura beveik tokia pati ilgaamžė ir tvari, kaip Vytenio Andriukaičio. Tik Andriukaitis porą kartų nesėkmingai pabandė, o Nausėda porą kartų, išlaikęs ilgesnę pauzę, idant visi suspėtų pasižavėti, pasakė „ne”.

Tai kone ideali rinkimų kampanija. Įsivaizduokite: dešimt metų esate „prezidentas žodžiuose” – pagal analogiją su Platono „valstybe žodžiuose”, be perstojo kalbinamas viešumoje, bet kalbate ne kaip kandidatas, o kaip ekspertas.

Daugiau nei dešimtmetį visomis gimimo dienų ir Naujųjų metų progomis Nausėdai buvo galima palinkėti: „Tegul šie metai jums vėl bus prezidentiniai”.

Feisbuke yra tokia specifinė vartotojų grupė, kurios atstovai postina lyriškus ketureilius ir dalijasi įspūdžiais apie saulutę, laimę ir gerą nuotaiką, o kartais pažeria filosofinių įžvalgų, skelbiančių, kad blogis bjaurus ir jie – „prieš”, o gėris žavus ir jie – „už”.

Po tokiomis įžvalgomis pasipila tos pačios specifinės kategorijos komentarai, dažnai – tiesiog paveikslėliai, vaizduojantys laimingus besijuokiančius šuniukus, šokančius iš džiaugsmo peliukus ar meiliai apsikabinusius katukus.

Dar ten būna romantiški saulėlydžiai su apsikabinusiomis jų fone poromis arba linksmi paukštukai su prierašu: „Ačiū! Kaip gražu!”

Ši publika mėgsta palinkėti vienas kitam gražaus ryto arba labos nakties, ir tada komentaruose aptinkame paveikslėlių su širdį veriančiais posmais: „Rausvos žaros gęsta – blakt, viso gero, labanAkt”.

Visi šitie gėrio, gerumo, geriečių posmai, gero gėrėjimosi linkėjimai, gerovės žodžių ir paveikslėlių saldėsiai, visa ši cukraus pudra apibarstyta ir sirupu aplieta smegenų uogienė yra į „paprastą žmogų” rimtai nusitaikiusio kandidato didelė auditorija.

Taip, ši auditorija nori kažko saldaus. Kažko aptakaus, neaštraus, iškilaus, gerai atrodančio ir geranoriškai bylojančio apie gerovę ir gėrį. Nausėda su jo aptakiu, geranorišku įvaizdžiu ir „Gerovės valstybės” programa šiai auditorijai puikiai tinka.

Ingrida Šimonytė ir Saulius Skvernelis – per aštrūs, kategoriški ir kieti, nepakankamai poetiški, lyriški ir estetiški.

Yra ir kita Nausėdos rinkėjų kategorija – išminties ir išmanymo, politinės lyderystės ir turiningo kalbėjimo kartelę gan aukštai keliantys žmonės, kuriems svarbu ne tiek jausti nuotaikas, kiek girdėti ir kritiškai vertinti nuomones. Jiems imponuoja Nausėdos kaip žinomo viešai kalbančio eksperto įdirbis ir įvaizdis.

Juos galima suprasti. Tačiau vertinant šią žmonių kategoriją kartelę reikėtų kelti aukščiau nei vertinant aptartus gerulius, kurie nori prezidentu matyti gerietį. Didžiausia jų pasirinkimo problema ta, kad, balsuodami už Nausėdą, jie rinktųsi katę maiše.

Kokios šio kandidato pažiūros? Centro dešinės ekonominis liberalas, prieš pat rinkimus nusprendęs, kad reikia būti arčiau centro ir nebe tik kepti, kaip jis pats sakė, gerovės pyragą, bet ir jį aktyviau dalinti, pageidautina – lygesnėmis dalimis.

Bet tada kyla paprastas klausimas: jei žmogus artėjant rinkimams pasuka iš liberalios dešinės socialinio-ekonominio centro link, kur garantijos, kad, tapęs prezidentu, jis vėl nepasuks į dešinę ir nepamirš apie socialiai teisingas pyrago dalybas? Premjeras Skvernelis vienu metu jau, regis, buvo bepamirštąs.

Jei kandidatas į prezidentus pakeitė savo veidą, kas žino, ar po rinkimų neatsiras trečias veidas, nebepatiksiantis nei geriečiams labanaktukams, kuriuos dabar maloniai liūliuoja jo ramios kalbos, nei tiems, kas tikisi iš jo specifinės intelektualios lyderystės?

Mes dešimt metų turėjome prezidentę be politinių požiūrų – catch-all kandidatę 2009-ųjų rinkimuose, kuri sakė, kad jai iš dalies priimtinas ir (Vytauto Landsbergio) konservatizmas, ir (Eligijaus Masiulio) liberalizmas, ir (Algirdo Brazausko) socialdemokratija. Visiškai nevalgoma mišrainė – bet suveikė!

Ji buvo kandidatė be turinio, partijos ir artikuliuotų idėjinių nuostatų – išskyrus kovą su Gediminu Kirkilu. Visi, kas tik norėjo ir netingėjo, galėjo projektuoti į ją savo lūkesčius, nuotaikas, nuomones ir iliuzijas. Tai atnešė jai neįtikėtiną sėkmę 2009-aisiais. Bet šitoks kandidatavimas yra gryniausia manipuliacija.

Ir nors Nausėdą daug kas lygina su Adamkumi, politiku nepabuvęs banko ekonomistas eina ne tiek Adamkaus, kiek funkcionierės Grybauskaitės keliu. Stengiasi įtikti visiems, ignoruoja politiką ir politines pažiūras iš banko analitiko aukštumų ir pateikia save, kalbant Dalios Teišerskytės žodžiais, kaip nacionalinę vertybę ant balto žirgo.

Nausėda pranoksta Grybauskaitę santūrumu ir inteligencija. Jis nepanašus į lėkštą pagiežingą karjeristą ir intrigantą, jėgos struktūrų šokdintoją ir pletkų maišą, darantį prezidentines išvadas ir politiką iš ambicingų mergaičių rytinio pasiplepėjimo apie tai, kas, kur, kada ir su kuo.

Tačiau kol kas Nausėda kaip politikas vis dar yra beveik niekas, apie nieką ir apie viską. Tai pasitarnauja jo catch-all reitingams, bet neatskleidžia politinės lyderystės turinio. Jis yra politinių technologijų produktas, o ne laiko patikrintą idėjinę kryptį turinčių, rinkėjų nuomonę suformavusių ir todėl leidžiančių piliečiams racionaliau pasirinkti politinių darinių atstovas.

Skvernelis neatsiejamas nuo „valstiečių”, Šimonytė – nuo konservatorių. Tai rimtas pagrindas vertinti, turėti svarių argumentų „už” ir „prieš” kandidatą ar kandidatę. Nausėda šiuo atžvilgiu plevena nežinia kur.

Tiesa, neseniai įvykęs jo susitikimas su ekspremjeru Algirdu Butkevičiumi, kurį komentuodami jiedu negailėjo vienas ktam gerų žodžių ir neatmetė bendradarbiavimo galimybės, gali suteikti Nusėdos rinkimų kampanijai šiokio tokio apibrėžtumo.

Kaip pranešė LRT.lt, Nausėda patvirtino, kad yra galimybė, jog jis su buvusiu premjeru galėtų bendradarbiauti per rinkimus. Pasirodo, Butkevičius neatsisakytų paremti Nausėdos.

„Man jis kaip žmogus su savo asmeninėmis vertybėmis – intelektualus, mokantis bendrauti su visuomene, paprastas, sąžiningas, padorus – imponuoja. Jeigu kalbėti apie diskusijas ekonomine tematika, tai G. Nausėdos požiūris man taip pat yra priimtinas”, – pripažino ekspremjeras.

Taip gali išsirutulioti gan netikėtas ne tik sutariančių esminiais klausimais, bet ir bendradarbiaujančių ekonomistų tandemas. Butkevičiaus komplimentai Nausėdai ir pastarojo žodžiai apie bendradarbiavimą, taip pat svarbus faktas, kad tai jau ne pirmas jų pokalbis apie Lietuvą, leidžia įžvelgti besimezgančią bendrystę.

Kas juos vienija? Kuriam naudingesnis bendradarbiavimas? Butkevičiaus interesą matyti šiek tiek sunkiau, nes jo planai – neapibrėžti.

Tuo metu Nausėdai akivaizdžiai reikia žinomo politinio veido, galinčio pritraukti buvusio socialdemokratų vadovo simpatikus ir, kas taip pat svarbu, užpildyti politinės pasaulėžiūros tuštumą, atsiradusią atsisakius būti remiamam konservatorių.

Kad ir ką Nausėda kalbėtų, rinkėjai nori labiau apčiuopiamo politinės orientacijos patvirtinimo nei gražūs žodžiai apie gerovę. Jie nori pamatyti kandidato bendraminčius. Butkevičius duoda tai, ko Nausėda kol kas neturi: politinės veiklos patirtį ir rinkėjams žinomą politinę kryptį. Kokia ji?

Praėjusią Seimo kadenciją Nausėda sutarė su Butkevičiumi dėl vieno politiškai itin reikšmingo dalyko – naujojo Darbo kodekso būtinybės. Visuomenė jį vertino prieštaringai, tačiau Investuotojų forumas, darbdavių asociacijos ir dalis ekspertų jį gyrė kaip pažangų ir reikalingą.

Tai tik vienas iš, tikėtina, daugelio patyrusį politiką ir populiarų kandidatą į prezidentus vienijančių, jiems abiem pasitarnauti – o gal ir pakenkti – galinčių socialinės-ekonominės politikos orientyrų. Galbūt tai – šansas Nausėdai.