Pasaulis, kaip sako Pažangos liudytojų sekta, tobulėja, bet mes šiame tariamai tobulėjančiame pasaulyje tobulai kvailėjame. Knygą išstumia ne elektroninė knyga, kaip buvo žadėta, o neraštingumo ir neskaitymo kultas. Tai naujoji mūsų laikų Bažnyčia.
Knygų ir bent kiek sudėtingesnių tekstų nebeskaitymas, turinio suvokimo problemos, vien paviršutiniškas skaitinėjimas ir gilinimosi į tekstą įgūdžių praradimas – akivaizdi šių dienų problema.
Prieš devynerius metus duodamas interviu Delfi buvęs „Aidų“ leidyklos direktorius Pranas Vildžiūnas sakė, kad jau tada skaitančių žmonių buvo labai sumažėję. Jo žodžiais, daugumai studentų niekas nebeįdomu, jie tingi skaityti knygas ir gilintis.
„1998 metais skaičiau Gintaro Beresnevičiaus esė, kur jis kone verkdamas rašo apie tai, kokie geri studentai buvo prieš dešimt metų ir kaip jie per tą laiką suprastėjo, kaip nebemoka skaityti. Jei G. Beresnevičius būtų sulaukęs 2011 metų, tai neįsivaizduoju, ką jis pasakytų“, – svarstė Vildžiūnas.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narys, vertėjas Arūnas Šileris, šįmet aiškindamas suprastėjusius skaitymo įgūdžius Lietuvos mokyklose, svarstė, kad tiesiog „nusigręžta nuo skaitymo, ypač knygų skaitymo, kaip nuo pagrindinės literatūros pamokų veiklos“.
Šilerio teigimu, programoje beveik nėra nagrinėjamų visos apimties kūrinių. „Knygos skaitymą pakeitė vadovėlio skaitymas, o jame net novelių tekstai yra sutrumpinti. Jau nekalbu apie tai, kad dėl programos apimties laiko nagrinėti didelės apimties kūriniams visiškai nelieka“.
Štai tokia dabar ta vaikystė, paauglystė, jaunystė. „Turbūt jokių kitų savo vaikystės dienų neišgyvenome su tokia pilnatve kaip tų, kurias praleidome su mėgstama knyga“, – kažkada rašė Marcelis Proustas. Šiandien jį tektų perfrazuoti: „…Kaip tų, kurias praleidome su savo mėgstamu iPhone’u ir kompiuteriniu žaidimu“.
Palyginkime šias dvi vaikystės pilnatves ir pamatysime, kokią didelę intelekto, kultūros ir išprusimo pažangą padarėme per tuos 100 metų. Džiaukitės, pažangos šaukliai. Ekranizuoto mąstymo idiotai.
Kas iš tokios pažangos išdygsta socialinėje aplinkoje? Vildžiūnas 2011 metais sakė: „Pažiūrėkime taip: ar daug yra žmonių, su kuriais yra apie ką kalbėtis ir kurių akiratis pranoksta alaus bokalo kraštus? Daugelis jaunuolių šiandien ne tik šokiruoja savo kalbų turiniu – jie net sakinius konstruoja taip, lyg būtų ne viso proto.“
Jau tada šitie kartūs žodžiai tiko ne tik jaunuoliams, o dabar – juolab. Amžiaus branda neįtikėtinai atitrūko nuo kultūrinės brandos ir pasileido ganytis į pievas – tas, kuriose grybaujama.
„Kam tos knygų platinimo erdvės, kai universitetuose nebeugdomi skaitytojai? Knygų mugėse labiausiai nukamuodavo humanitarai akademikai, kurie tiesiog šventą pareigą jausdavo prieiti prie stendo ir pranešti, kad knygų jie jau seniausiai nebeperka“, – šiemet interviu Delfi pasakoja Vildžiūnas.
Ištisos visuomenės grupės, tarp jų ir solidžiais diplomais, garbingais moksliniais laipsniais bei universitetinėmis pareigomis pasigirti galintys žmonės tampa labai riboto akiračio formalių ir banalių žinių replikantais, visiškai atitrūkusiais nuo to, kas vadintina klasikiniu išprusimu, juo grįstu raštingumu ir akiračiu.
Klasikinis išsilavinimas – tai, ką anglosaksai vadina liberal education – yra, anot Leo Strausso, „didžiųjų knygų, kurias parašė didieji autoriai, gilios studijos – tokios, kurių metų labiau patyrę mokiniai padeda mažiau patyrusiems ir pradedantiesiems“ (Leo Strauss, Liberalism Ancient and Modern).
Šiandien mokytojų praktiškai nebeliko, patyrusių vadinamosios Didžiosios knygų tradicijos mokinių – menkutė saujelė, kuri visuomenei ir universitetams atrodo nelabai reikalinga, o nepatyrusių mokinių, kurių irgi mažai, mažėja, nes jiems tenka arba prisitaikyti prie bukinančios formalistinės konjunktūros, arba gyventi pusbadžiu, arba išvis nesieti savo gyvenimo lūkesčių su šiuolaikine ugdymo sistema.
Gilų knygų skaitymą numatančio klasikinio išsilavinimo ir akiračio nebuvimas – ne vien kultūros ir ugdymo principų, bet ir visos socialinės stratifikacijos demokratinėse visuomenėse – kalbant ir apie karjeras, darbo rinką, ir galios santykius – problema. Amerikiečių rašytojas Nicholas Carras sako:
„Kaina, kurią mokėsime, bus tai, kad jei ir nepranyks, tai gerokai nusilps glaudus intelektinis ryšys tarp skaitytojo ir rašytojo vienatvės. Gilaus skaitymo praktika, išplitusi tuoj po Gutenbergo išradimo <…> toliau blės ir greičiausiai taps mažo ir nykstančio elito sritimi. Kitaip tariant, mes grįšime prie istorinės normos” (N. Carr, The Shallows, 2010).
Grįšime prie istorinės normos, t. y. antikos ir viduramžių arba ankstyvosios Apšvietos situacijos?
Kita vertus, Carro diagnozė, mano manymu, pasitvirtina, todėl tampa visiškai nebeaišku, kokios santvarkos link mes judame. Net jei ji ir toliau vadinsis „demokratija“, rinkimų rezultatų joje nereikės nei klastoti, nei kontroliuoti tam, kad jie būtų idiotiški ir tarnautų toli gražu ne demoso interesams.
Ir problema ne ta, kad bus vis daugiau rinkimų teisę turinčių ir balsuojančių kvailių. Jų yra ir visada buvo daug – tokia jau ta visuomenės ir demokratijos prigimtis.
Tačiau jei skaitymas taps toks pat katakombinis, kaip ankstyvosios krikščionybės išpažinėjų veikla, o skaitantysis elitas susitrauks iki visiškai nebereikšmingos ir neįtakingos saujelės, apie kurią rašo Carras, tai pranyks tas vertikalus autoriteto ryšys, kuris visada užtikrino aristokratinį demokratijos elementą.
Gilaus skaitymo kultūros autoritetas visada buvo lyg svetimkūnis autoritetų nepripažinimo link judančiose demokratijose. Tačiau būtent šis svetimkūnis padėdavo joms išlikti sveikoms. Tarsi galvos protezas politiniams kūnams, kurių kūrėjai apie galvą dažnai pamiršta.
Skaitymo kultūros ir jos suformuoto elito vaidmens nykimas demokratijai būtų maždaug tas pats, kas viduramžių visuomenei – Bažnyčios griūtis ir grįžimas į katakombas. Demokratija be autoritetinės gilaus skaitymo kultūros – tai viduramžiai be Bažnyčios. Politinis kūnas be sielos. Arba dar blogiau: su sieliūkšte.