Vladimiras Laučius. Putino dvidešimtmetis. Ko tikėtis iš Rusijos?

Rusijoje galimos tik dvi santvarkos: oligarchija ir tironija. Arba koks nors jų rytietiškas derinys. Pagal Aristotelio ir Platono klasifikacijas ir aprašymus bei žvelgiant į istorijos šimtmečius.

Nei aristokratinis dekabristų maištas, nei demokratinių reformų eksperimentas, pradėtas 1991-aisiais ir pasibaigęs Vladimiru Putinu, nepakreipė šios šalies likimo vakarietiškos civilizacijos link.

Šį mėnesį Putino Rusijai sukako dvidešimt metų. Dvidešimt metų Rusijoje gyvuoja milijardierių ir silovikų palaikoma oligarchija su moraliai neadekvataus lyderio tironijos elementais.

Ar dar yra vilčių, kad per artimiausius dešimtmečius Rusija taps kitokia – vakarietiška, laisva, demokratiška? Ne, nėra. Nebent įvyktų stebuklas.

Rusija artimiausiu metu netaps kitokia dėl trijų svarbių priežasčių. Pirma iš jų – ta, kad ji niekados kitokia nebuvo ir suvokė vakarietiškesnės raidos alternatyvas kaip savęs išsižadėjimą, politinę savižudybę ar išdavystę.

Nuo Aukso Ordos, iš kurios ji išsirutuliojo, laikų Maskolija grindžia savo valstybingumą prievarta, tamsumu, melu, amžina agresija, vergišku visuomenės santykiu su valdžia ir vidaus nelaisve.

Kai britų pasiuntinys paklausė rusų caro Ivano IV (XVI a.) apie jo pavaldinių statusą, šis atsakė: „Visi – vergai”. Per keletą praėjusių šimtmečių teisiniai dalykai šiek tiek pakito, bet mentalitetas tebegyvuoja.

Rusijos istorija dar galėjo pasukti kita vaga, jei prieš Maskvą būtų atsilaikęs Didysis Naugardas. Naugarde galėjo subręsti vakarietiška Rusija, turėjusi Hanzos sąjungos dvasios ir politinės laisvės užuomazgų.

Tačiau 1471 m. liepos 14 d. civilizuotos Rusijos perspektyvos buvo visiems laikams palaidotos. Naugardo kariuomenė pralaimėjo Ivano III sutelktoms pajėgoms mūšyje prie Šelonės upės.

Naugardas prieš tai siuntė pasiuntinius, prašydamas pagalbos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Naugardo respublika kreipėsi į Kazimierą:

„Valdyk, šviesusis karaliau, Didįjį Naugardą laisvųjų Naugardo žmonių valioje, pagal mūsų senovę ir šią sutartį. Dėl viso to, kas surašyta šioje sutartyje, prisiek, šviesusis karaliau, visam Didžiajam Naugardui už visą savo kunigaikštystę ir Lietuvos ponų tarybą sąžiningai be jokių išlygų. O Naugardo pasiuntiniai prisiekė šviesiajam karaliui iš visos širdies už visą Didįjį Naugardą sąžiningai be jokių išlygų“.

Tačiau Naugardas taip ir nesulaukė pagalbos iš Lietuvos. Kaip sakė Edvardas Gudavičius, Šelonės laukose įvyko kruvinos Vytauto Didžiojo Rytų politikos laidotuvės.

Reikia būti labai naiviems, kad tikėtume, jog per 10 ar 40 metų Rusija pasikeis labiau, nei per penkis su puse šimto metų, ir kad politinė modernizacija įveiks tvarią, kaip amžinasis įšalas, „vergų ir ponų šalies”, tariant Puškino žodžiais, tradiciją.

Vladimiras Laučius

Vakarietiškos Rusijos projektas buvo sunaikintas mūšyje prie Šelonės upės ir tose baisiose skerdynėse bei represijose, kurias po karinės pergalės Ivanas III surengė Naugardo elitui, negailėdamas nei moterų, nei vaikų.

Putinas perkeltine prasme atsirado kaip tik tada, o ne 1999-aisiais. Ivanas III ir Putinas – tai ta pati padermė, iš didžiausių Europos budelių sostinės – Maskvos skleidusi prievartą ir vergiją aplinkinėms tautoms ir valstybėms. Tik Putinui nepavyko susidoroti su Kijevu, kaip Ivanui – su Naugardu.

548 metai praėjo po vakarietiškos Rusijos sunaikinimo, ir per visą tą laiką su rytietiška Rusija nieko gero neatsitiko – išskyrus mažytę neišsipildžiusią viltį pajudėti Vakarų link 1610 m. ir 1991 m.

Reikia būti labai naiviems, kad tikėtume, jog per 10 ar 40 metų Rusija pasikeis labiau, nei per penkis su puse šimto metų, ir kad politinė modernizacija įveiks tvarią, kaip amžinasis įšalas, „vergų ir ponų šalies”, tariant Lermontovo žodžiais, tradiciją.

Antra priežastis, dėl kurios Rusija nebus kitokia, tai – joje per amžius įsikerojusi melo politinė kultūra ir režimui tarnaujanti stačiatikybės ideologija. Apie šiuos du dalykus savo puikioje knygoje Sainte Russie („Šventoji Rusia”) rašo prancūzų istorikas Alainas Besançonas.

Stačiatikybei Putino Rusija ne tik sugrąžino carizmo epochos vaidmenį, bet dar ir suteikė jai gerokai daugiau manipuliatoriško cinizmo. Altoriaus ir Sosto sąjunga turi gilias šaknis Vakarų istorijoje, religijoje, filosofijoje ir teisėje. Bet Altoriaus ir KGB sąjunga arba Altoriaus ir Rotenbergo sąjunga – tai jau visiškas mulkinimosi dugnas.

Žodžiai „kognityvinis disonansas” šioje situacijoje netinka, nes Rusijos visuomenėje labai nedaug kognityvinio – racionalios savivokos – elemento. Poetas Tiutčevas pasakė – „Rusijos protu nesuprasi”, tai jie ta proga ir džiaugiasi: vis tiek nesuprasi, kam stengtis, bala nematė. Kognityvinio disonanso negali būti.

Tuo metu į Rusijos savastį giliai įsiskverbęs melas kaip vidaus ir užsienio politikos principas, apie kurį rašo Besançonas, yra tas jaukas, kurį jau tris šimtus metų ryja Vakarų intelektualai, tikėdami, jog civilizuotais vardais vadinamos Rusijos institucijos, normos, veikimo būdai, visuomenės politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo apraiškos yra būtent tai, kuo vadinamos ir vaizduojamos. Šis jų tikėjimas – saviapgaulė.

Savo knygoje Besançonas analizuoja ir demaskuoja šį vakariečių naivumo, ideologinių įtakų ir parsidavėliškumo nulemtą paklydimą. Jis sako – rusai juos visą laiką apgaudinėja, o jie labai noriai žavisi ir tiki Maskvos melu. Ir dabar, ir sovietmečiu, ir XVIII–XIX a. Čia peršasi Raymondo Arono nukalta sąvoka – „opijus intelektualams”.

Trečia priežastis, dėl kurios Rusija nesikeis, yra ta, kad rusų visuomenė paprasčiausiai nenori keistis. Nėra nei vidinio akstino, nei gebėjimo matyti pasaulį ne tik iš savo pseudopatriotinės varpinės, nei refleksijos, kuri nebūtų bizantiškai mistifikuota (ten visa filosofija, kaip pastebi Besançonas, yra religinė filosofija) arba ideologizuota.

Tam, kad keistumėtės, turite gebėti pažvelgti į save kritiškai. O Rusijoje tarp veido ir veidrodžio visada kas nors pakabinta: tai raudona vėliava, tai ikona, tai kokia nors paklodė su istorinės misijos užrašu: „Два Рима пали, а третий стоит, а четвертому не быть”.

Kaita turi prasidėti nuo padarytų nusikaltimų, žiaurumų, skriaudų pripažinimo ir atgailos. Vokiečiai su kaupu nuėjo šį kelią po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu dauguma rusų dėl savo valdžių žvėriškumo ir nusikaltimų nė kiek nesigaili – jie juos ne tik teisina, bet ir šlovina. Šlovina Staliną, okupacijas, pateisina kruviniausią Europos istorijoje terorą.

Pasididžiavimas savo valstybe Rusijoje neatsiejamas nuo pasididžiavimo jos tironais ir budeliais. Jie neliečiami ir neteisiami. Į šią aplinkybę buvo atkreipęs dėmesį kitais atžvilgiais Rusijai net simpatizavęs ir jai narystę NATO prieš septynerius metus prognozavęs Zbigniewas Brzezinskis (sakė, kad ji galimai įstos į NATO apie 2027-uosius).

Nacių nusikaltimai išaiškinti, kaltininkai persekioti, teisti ir bausti. Vokiečiai prisiėmė atsakomybę in corpore už savo istorijos juodus puslapius. Kaltės jausmas net virto kompleksu, Schuldkult, uždėjusiu antspaudą ant Vokietijos užsienio ir gynybos politikos. O ką mes matome Rusijoje?

Brzezinskis dar Boriso Jelcino laikais rašė: „Buvusiame sovietiniame bloke nė vienas stalininės slaptosios policijos pareigūnas, koncentracijos stovyklos viršininkas, kankintojas ar budelis už įvykdytus nusikaltimus lig šiol nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Buvę nacistiniai karo nusikaltėliai už nusikaltimus žmonijai baudžiami ir šiandien. Pokomunistinės Rusijos ir Rytų Europos spaudoje apstu rašinių apie žiaurų elgesį su žmonėmis, slaptas žudynes, baisius kankinimus tardant, nuolat atrandamas kapavietes, kuriose slaptai buvo palaidota dešimtys tūkstančių aukų.

(…) Pažymėtina, kad kai kurie iš 15000 Lenkijos karininkų budelių Katynėje ir kitose vietovėse lig šiol gyvena buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje ir gauna valstybines pensijas. Dėl keisto moralinio letargo lig šiol dar niekas niekur nebuvo teisiamas už šiuos išskirtinius nusikaltimus” (Out of Control: Global Turmoil on the Eve of the Twenty-First Century).

Taip buvo iki Putino eros. O po 1999-ųjų viskas tik su pagreičiu ritosi žemyn į politikos ir moralės dugną. SSRS tironai, budeliai ir režimo liokajai vėl tapo teigiamais politinės pasakos personažais ir liaudies didvyriais. Rusijos visuomenė visus dvidešimt putinizmo metų tos pasakos noriai klausėsi ir sekė ją savo vaikams, anūkams.

Rusija neketina keistis, nes keistis reikštų viešai atgailauti. Brzezinskis palygino ją su Vokietija ir atkreipė dėmesį į tai, kad atgailos Rusijoje nebūta net palyginti laisvesniais Jelcino laikais, o nusikaltėliai ir tada ne tik nesulaukė atpildo, bet ir mėgavosi valstybės teiktomis privilegijomis.

Keistis taip pat reikštų atsisakyti melo politikos ir kultūros. Besançonas sako, kad melas giliai įaugęs į Rusijos kultūrinį ir politinį audinį ir jau kelis šimtmečius yra šios šalies neatskiriama savitumo dalis.

Galiausiai keistis reikštų sugriauti beveik 600 metų trunkančią patvaldystės tradiciją. Pagalvokit – kas turi įvykti, kad ji sugriūtų, jei net tokie santvarkos sukrėtimai, kaip 1917 m. revoliucija ir SSRS žlugimas 1991-aisiais, tą tradiciją tik pratęsė ir priderino prie pakitusių aplinkybių.

Rusijai skirtuose tarptautiniuose forumuose ir straipsniuose metų metus buvo optimistiškai kalbama apie tai, kad (po Gruzijos karo) Putino režimui ateina galas, sankcijos (po agresijos Ukrainoje) veikia, Rusijos ekonomika tuoj subliūkš, Aleksandro Litvinenkos nužudymas, Malaizijos orlaivio numušimas ir pasikėsinimas į Skripalius Putinui skaudžiai atsirūgs, Rusijos pilietinė visuomenė tuoj subręs, tunelio gale matyti šviesa.

Nė viena iš šių prognozių nepasitvirtino. Bet gal dar yra vilčių dėl tunelio pabaigos?

Šių metų vasarą Rusijos delegacija sugrąžinta į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. Europa kartoja Besançono aprašytas klaidas. Putino valdžios dvidešimtmečiui skirtame straipsnyje Wall Street Journal rugpjūčio 8 d. Angela Stent atvirai parašė, kad, nors Rusija ekonomiškai silpna, Putinas vieną po kitos skina pergales tarptautiniuose galios žaidimuose.

Regis, tunelis pailgėjo. O kur žadėta šviesa? Sprendžiant iš to, kas vyksta, jei ta šviesa ten tikrai yra, tai gali būti netgi bloga žinia laukiantiems išsvajotų permainų – kaip grupės „Metallica” dainoje No Leaf Clover:

Then it comes to be that the soothing light at the end of your tunnel
Is just a freight train coming your way.

Būtų kur kas išmintingiau, užuot mąsčius permainų Rusijoje iliuzijomis, įgyvendinti būtinas permainas Vakarų valstybių politikoje. Nemaža jos dalis pastarąjį ketvirtį amžiaus rėmėsi klaidingomis prielaidomis, įgarsintomis Franciso Fukuyamos 1989 m. straipsnyje The End of History? ir 1992 m. pasirodžiusioje jo knygoje The End of History and the Last Man.

Kol Vakarų politinė praktika ir mintis spurdėjo istorijos pabaigos idėjomis, Rusija ruošėsi aktyviai dalyvauti šią istoriją perrašant savo naudai. Dabar raškome šio geopolitinio disonanso vaisius. Atsakymas į klausimą apie būsimą Rusijos vaidmenį ir išorinius (vidinių juk nerasta) jos politinės kaitos akstinus glūdi ne Rusijoje, o vis dar – Vakaruose.