Šis veiksmas, nors kariniu požiūriu daugiausia simbolinis, dar kartą išryškino skirtumą tarp Trumpo ir Baracko Obamos, tik postringavusio apie moralę ir „raudonas linijas“, kurių Obama žadėjo niekam neleisiąs peržengti ir per kurias laipiojo visi, kas netingėjo, o ypač tie, kurie gamino ir naudojo cheminį ginklą ir okupavo svetimas teritorijas.
Už tai, kad Rusija įsitvirtino Kryme, Rytų Ukrainoje ir Sirijoje, o „kalifatą“ gaivinusių islamistų ir jų vykdomo teroro nevalia buvo viešai net sieti su islamu, turime padėkoti Obamai, o ne Trumpui. Bet ir vėl, kad ir kokių veiksmų imtųsi dabartinis JAV prezidentas, įskaitant naujas griežtas sankcijas Maskvai ir smūgį Sirijai, iš visų pusių girdime, kad jis – niekam tikęs ir palankus Vladimirui Putinui.
Apie Obamą, nepaisant visų jo klaidų ir flirto su Rusija, nepaisant to, kad jis tik stebėjo, kaip Basharas al-Assadas naudoja cheminį ginką Sirijoje prieš civilius, ir vogravo apie „raudonas linijas“, taip beveik niekas nesakė. Kodėl? Todėl, kad ir žiniasklaida, ir politinis biurokratinis elitas seniai gyvena leftistinės pasaulėžiūros burbule.
Šiame burbule Trumpui nepasisekė visais atžvilgiais: jis baltaodis, vyras, konservatyvus dešinysis ir politiškai nekorektiškas. Jei pasikeistų lytį ar kitą minėtą savybę, atsiliepimai apie jį ir reportažai isteblišmento valdomose televizijose greičiausiai būtų palankesni ar bent jau neutralesni.
Bet grįžkime prie JAV smūgio Sirijai. Sakoma, kad jis buvęs visiškai neefektyvus ir galimai tik paskatinsiąs įvairius diktatorius naudoti cheminį ginklą. Su mintimi apie menką karinį efektyvumą sutikti galima, bet tolesnė autoriaus logika su logika šiek tiek prasilenkia.
„Po Donaldo Trumpo tweeto apie „dujomis žudantį žvėrį Assadą“ pasaulis sustingo laukdamas, kada to žvėries rūmų vietoje liks kažkas panašaus į mėnulio kraterį, o patį Sirijos vaikų žudiką ekspertai turės rankioti po molekulę. Pamatėme savaitę pavėlavusį trijų tuščių pastatų apgadinimą „oras-žemė“ raketomis ir daug mojuojančių vėliavomis Basharo al-Assado ir Vladimiro Putino gerbėjų džiaugsmo Damasko gatvėse“, – rašo mano kolega ir bičiulis Romas Sadauskas.
Iškart kyla klausimas – tai gal geriau buvo elgtis taip, kaip elgėsi Obama, t. y. išvis nieko nesiimti? Ir iš kur ta keista prielaida apie „sustingusį pasaulį“, laukiantį, kad JAV smūgis išbarstys Assadą po molekulę ir jo vietoje paliks Mėnulio kraterį? Neskaičiau nė vieno straipsnio ir nepažįstu nė vieno analitiko, kuris iš šio raketų smūgio būtų tikėjęsis aprašomų dalykų.
Visiškai sutinku su Sadausku, kad kariauti reikia efektyviau, be išankstinių prašymų priešams pasitraukti iš būsimo smūgio vietos, kad ginklai turi būti užtaisyti šaudmenimis, o ne gėlėmis, o karui reikia ne tik raketų, bet ir „boots on the ground“.
Taip pat iš dalies pritarčiau Sadausko minčiai, kad, „jei karo veiksmai tuo ir užsibaigs, tai taps paskatinimu visiems kvaištelėjusiems diktatoriams naudoti cheminį ginklą kada tik užsigeis, panašiai kaip Aleksandro Litvinenkos žudikų nebaudžiamumas paskatino Rusiją nuodyti „Novičioku“ Skripalius.“
Jei įspėjamasis smūgis neprivers barbarų, kaip juos pavadino Trumpas, pasidaryti teisingų išvadų, reikės juos priversti daryti jas griežtesniais būdais.
Tačiau pabrėžiu – tik iš dalies sutinku su šia mintimi. Pirmiausia – todėl, kad, pasak autoriaus, greičiausiai turime reikalą tik su „Trumpo moralizavimu Rusijai ir Iranui, (… ) kuris skirtas vidaus vartojimui“. Būkime objektyvūs ir lyginkime tikrąsias politikas, o ne Trumpo politiką su savo rožinėmis svajonėmis.
Šiuo atžvilgiu dviveidišku kontrastu tarp tuščio moralizavimo ir galios politikos atsisakymo pasižymi kaip tik ne Trumpas, o visuotinai liaupsinamas jo pirmtakas, sąmoningai nuginklavęs JAV ir neregėtu mastu atitraukęs amerikiečių pajėgas iš Europos. Trumpo retorika ir raketų smūgiai, kad ir įspėjamieji, karo požiūriu ne itin veiksmingi, yra daug arčiau vienas kito nei Obamos murmėjimas apie „raudoną liniją”, tuo pat metu žlugdant JAV karinį potencialą ir išduodant tradicinius sąjungininkus.
Pritarčiau Sadausko minčiai, kad „Vakarų nuostata bet kokia kaina išvengti civilių aukų ir kliautis išmaniomis raketomis tampa prie kojos prirakinta girnapuse.“ Bet pripažindami, kad civilių aukų reikia stengtis vengti, užduokime sau labai paprastą svarbų klausimą: kokie politikai ir kokia vyraujanti pasaulėžiūra prie Vakarų kojos šią girnapusę – kariauti „pacifistiškai“ – prirakino?
Tikrai ne Trumpo administracija ir ne jo gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso pasaulėžiūra. Neryžtingumo ideologija yra nukairėjusio ir politiškai korektiško Vakarų isteblišmento, kurio ryškus atstovas – Obama, pastaraisiais dešimtmečiais skiepyta ir „solidžius“ politikus, analitikus, žiniasklaidą ir visuomenes užvaldžiusi pasaulėžiūra. Negali vienas politikas, kad ir stipriausios Vakarų valstybės vadovas, imti ir vienu ypu šios padėties pakeisti.
Kuri JAV prezidento administracija atsisakė tiekti ginklus kovojančiai Ukrainai ir kuri – sutiko? Kuri JAV prezidento administracija mažino JAV karinį biudžetą ir kuri ėmė jį smarkiai didinti? Kuri JAV prezidento administracija silpnino savo sąjungininkes Europoje ir kuri jas stiprina? Kas žūtbūt siekė atšaukti sankcijas branduolinę programą vykdančiam Sirijos sąjungininkui Iranui?
Atsakę sau į šiuos klausimus, galime protingiau nuspręsti, ką verta kaltinti dėl ilgamečio Rusijos agresyvios politikos nebaudžiamumo ir įsigalėjimo Sirijoje.
Kai prieš beveik ketverius metus rusų „Buk“ numušė virš Rytų Ukrainos Malaizijos orlaivį, Sadauskas rašė, kad (tiksliai nepacituosiu) „dabar tai jau Rusijai Vakarai užtvos“. Na, ir kur tas žadėtasis rezultatas? Kur straipsniai apie Obamą, mokėjusį tik moralizuoti „vidaus rinkai“, bet nesugebėjusį efektyviai veikti?
Kai šiandien skaitome, jog tos 110 amerikiečių raketų nieko nepasiekė, o Rusija su savo sąjungininkėmis tik dar labiau dėl to įsidrąsins, matome visiškai klaidingą loginę implikaciją. Rusija ir jos sąjungininkės įsidrąsino ne dėl pusiau simbolinio smūgio Sirijai. Jos įsidrąsino daug anksčiau.
Jos įsidrąsino tada, kai Lietuvai buvo aiškinama, jog Rusija – nebe priešas, o gal net būsima NATO narė, tad „baikite tą savo isteriją“. Jos įsidrąsino, kai Vladimiras Putinas ėmė elgtis kaip Hitleris, sparčiai ginkluodamasis, žudydamas opoziciją ir aneksuodamas svetimas teritorijas, o Vakarai tik reiškė susirūpinimą ir vogravo apie „santykių perkrovimą“.
Kaltinti dėl neryžtingumo Sirijoje reikėtų ne Trumpą, o tai, kuo per karą Vietname ir ypač po Ronaldo Reagano pamažu virto JAV. Taip pat – tuos gėlių vaikų namus su rūpestingais ideologiniais sanitarais, kuriais per pastaruosius kelis dešimtmečius virto Vakarų Europa.
Kaltinti reikia tuos, kurie vakar mirusio Milošo Formano filme „Skrydis virš gegutės lizdo“ atliko lobotomiją Jacko Nicholsono peronažui, mylėjusiam laisvę, ryžtingam ir nebijančiam kautis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.