Teigiamų ir neigiamų visuomenės vertinimų santykis arba jo dinamika nepalanki ne tik valdančiosios Tėvynės sąjungos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui, bet ir Vyriausybei, ir jos vadovei Ingridai Šimonytei.
Tokį nesėkmingą populiarumo atžvilgiu kadencijos pirmąjį aštuntadalį, žinoma, galima aiškinti itin sudėtingomis sąlygomis, pirmiausia – koronaviruso sukeltais sunkumais. Tačiau vyriausybės oponentai visada gali teigti, jog kaltas ne tiek koronavirusas, kiek prastas jo valdymas: nelogiški ir neargumentuoti sprendimai, per ilgai trukę per stiprūs veiklų suvaržymai, sveikatos paslaugų PSD sąžiningai mokantiems žmonėms trūkumas, prasta ir neveiksminga valdžios sprendimų bei vakcinavimo naudos komunikacija.
Krizių valdymas
Palikime dabar šią diskusiją valdžios ir opozicijos politikams. Rinkėjai, kaip sakė Šimonytė, patys nuspręs, kurie iš jų teisūs, kai balsuos per ateinančius rinkimus. Arba kai atsakinės apie savo nuostatas visuomenės nuomonės apklausų bendrovėms.
Tiesa, šiuokart, deja, viena krizė veja kitą: vos kiek lengviau įkvėpus po karantino suvaržymų atšaukimo, į Lietuvą ėmė veržtis koronaviruso delta atmaina ir Aliaksandro Lukašenkos žadėti nelegalūs migrantai.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Laurynas Kasčiūnas sako, kad dirbtinai sukelta „nelegalios migracijos banga greitai gali virsti krize” ir siūlo konkrečias priemones šiai bangai valdyti.
L. Kasčiūnas, kitaip nei dauguma valdančiosios koalicijos liberalų, mato problemą ne pro rožinius akinius ir jam žmogaus teisės rūpi ne tik tada, kai kalbama apie sienos pažeidėjus, bet ir tada, kai reikia apginti savo piliečių teisę turėti saugią aplinką ir saugią valstybės sieną už valstybei sumokamus mokesčius.
Jo siūlomos priemonės – geros ir logiškos, bet kyla paprastas klausimas: kodėl vežėčios pastatytos prieš arklį ir,, prieš pradedant vykdyti itin vertybinę užsienio politiką, į kurią Lukašenka atsako nelegalių migrantų srautais, nebuvo atlikti nacionalinio saugumo politikos namų darbai, apie kuriuos dabar kažkodėl tik pradedama kalbėti?
Kitaip tariant, jei Lietuvos Vyriausybė buvo tikrai pasirengusi kovoti su Lukašenkos režimu ir aktyviai padėti visiems, kurie su juo kovoja, tai ji turėjo būti tinkamai pasirengusi ir režimo atsakui – dabar kariaujamam hibridiniam karui su Lietuva. Turėjo galvoti apie krizių prevenciją ir užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų piniginės netaptų šio hibridinio karo patrankų mėsa. Juk tai ne tik efektyvumo ir įvaizdžio, bet ir visuomenės pasitikėjimo jėgos struktūromis klausimas.
Dabar, valstybinę sieną kertant šimtams ir tūkstančiams pažeidėjų, kurie apgyvendinami Lietuvoje, ir valdžiai prabilus apie artėjančią nelegalios migracijos krizę, mokesčių mokėtojai gali eilinį kartą suabejoti tuo, ar jų mokami pinigai panaudoti efektyviai. Ateina koronavirusas – ilgam išsijungia normalus sveikatos paslaugų teikimas, nes krizė ir vertybinis karantinas; ateina Lukašenkos nelegalai – išsijungia normali valstybinės (ir ES) sienos apsauga, nes – krizė ir vertybinė užsienio politika.
Pastaroji, beje, irgi atrodo gana keistai ir vargu ar kelia daugumos rinkėjų pasitikėjimą. Jai galėtų praversti Raimondo Kuodžio seniai propaguojama naudos ir kaštų analizė. Nes šiaip turbūt nėra normalu, kai užsienio politika virsta išskirtine sritimi, kurioje net paprastas klausimas apie vykdomos politikos naudą, kaštus, pasiektus naudingus rezultatus ir jų pamatavimą sukelia tikrų tikriausią isteriją su kokiu nors Žygimantu Žirinovskiu priešakyje.
(Bendra)žygiai
Lietuviškojo Žirinovskio reiškinys šiai Vyriausybei kelia iškart dvi problemas. Pirmoji – jau minėta negera situacija, kai vienintelis apčiuopiamas vadinamosios vertybinės užsienio politikos rezultatas yra galimybė populistams pašūkauti iš aukštos tribūnos apie savo vertybinę orientaciją ir skandalingiems triukšmadariams pasijusti pasaulio bambomis, kurios kviečia žmones į kryžiaus žygį prieš visą pasaulio blogį. Realiai jie užsiima vidaus politikos galios žaidimais, dangstydamiesi „vertybine“ užsienio reikalų retorika.
Jei tokio žygio (prieš viso pasaulio blogį) kaštus mokėtų tik patys žygeiviai, viskas būtų OK. Bet kai tų žygių agresyvi retorika virsta finansine našta valstybės biudžetui, mokesčių mokėtojams, verslui, o apie jų apčiuopiamą naudą neleidžiama net paklausti, šitie žaidimai nebeatrodo nei politiškai prasmingi, nei sąžiningi. Žinoma, tokie žygiai veikia ir partijos (Vyriausybės) reitingus.
Kita bėda – žodžių karas su prezidentu Gitanu Nausėda, nesolidus skeryčiojimasis viešojoje erdvėje ar nuvykus į Sakartvelą. Kol nesutarimai su prezidentu tėra konservatorių vadovybės Mein Kampf dėl galios ir įtakos, tol tai – šių politinių jėgų pasirinktos strategijos reikalas. Valdo Adamkaus ir Gedimino Vagnoriaus laikais irgi būta konfrontacijos.
Prezidentas Nausėda ir jo komanda pernai elgėsi taip, kad Tėvynės sąjunga ateitų į valdžią, ir dabar prezidentūra turi tokią Seimo daugumą, kokios labiausiai norėjo. Ši, savo ruožtu, elgiasi taip, kaip yra įpratusi, o konkuruojančių su jais galios centrų konservatoriai-krikdemai niekad nemėgo.
Bet kai kuris nors valdžios politikas ima piktai ir chamiškai niekinti prezidentą savo viešomis kalbomis, jei tas politikas elgiasi ir atrodo kaip beprotis, tai nukenčia ne jo puldinėjamo prezidento populiarumas ir įvaizdis, o chamiškai besielgiančio personažo ir jo bendražygių reputacija. Tikėtina, kad ir ši liūdna aplinkybė kažkiek atsispindi naujausiuose reitinguose.
Konservatizmas
Neseniai Ingrida Šimonytė parašė laišką apie konservatizmą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų konferencijai „Nauji vėjai“, kuri taip pat buvo skirta konservatizmui. Šiaip labai geras dalykas, kai partija diskutuoja, o jos žinomiausi atstovai turi, ką pasakyti tokiomis temomis.
Idėjinio tapatumo problematika Tėvynės sąjungai, kitaip nei išplaukusių politinių nuostatų („mes už visą gėrį, prieš visą blogį“) partijoms, tradiciškai buvo aktuali. Konservatizmu visada domėjosi buvęs šios partijos pirmininkas Andrius Kubilius, rašęs straipsnius ir skaitęs panešimus konservatyvios pasaulėžiūros temomis, o Mantas Adomėnas yra konservatizmo politinę filosofiją geriausiai išmanantis dešinysis politikas per visą nepriklausomybės laikotarpį.
Sveikintina ir sveika, kad ir Šimonytė nevengia gilintis į konservatorių idėjinio tapatumo klausimus. Tik čia atsiranda vienas niuansas, kuris tarsi apverčia aukštyn kojomis skaitytojui natūralų klausimą „ar Šimonytė išties yra konservatorė“ ir verčia klausti – „ar konservatizmas išties yra Šimonytė“. Nes laiške, kai kalbama apie konservatizmo ypatumus, nuolat kartojama frazė „man konservatizmas yra …“.
Mano kolega ir bičiulis mėgsta sakyti, kad miškas jam yra keli medžiai prie namo. Bet jis tai sako juokais, vaizdingai, turėdamas galvoje, kad tikro miško jam šiaip nereikia, į mišką jis pasivaikščioti specialiai nevažiuoja – jam pakanka pasigrožėti tais keliais medžiais ir vasarą pasėdėti jų ūksmėje.
Bet kai premjerė sako „man konservatizmas yra …“, kyla klausimas – ar ji, taip sakydama, turi galvoje tą patį, ką ir mano bičiulis, kalbantis apie mišką („man tikro konservatizmo nereikia, man pakanka kelių dalykų – žmogaus teisių, alergijos teorinėms deklaracijoms ir prisitaikymo prie tikrovės keliamų iššūkių“), ar ji turi galvoje – „man konservatizmas yra tas ir tas, todėl, jei tikite manimi, tai tikėkite, kad konservatizmas yra būtent tai“?
Tai ne šiaip niuansas, o gan svarbi pozicija. Jei aš pakviesiu minėtą bičiulį kartu važiuoti į Biržų girią, jis greičiausiai atsisakys, nes jam pakanka to kelių medžių „miško“ po langais. Bet jei jis, tapęs vyriausiuoju urėdu, parašytų laišką miškų apsaugai skirtos konferencijos dalyviams, kuriame kartotųsi žodžiai „man miškas yra tik tie keli medžiai“, tai būtų jau visai kitoks pareiškimas ir kur kas prieštaringiau vertintina pozicija.
Savo laiške Šimonytė, be kita ko, rašo: „Mane liūdina, kad daliai žmonių konservatizmas tėra bandymas bandyti ignoruoti mokslo pažangą ar užkonservuoti stiklainyje tai, ko užkonservuoti neįmanoma.“
Mano bičiulio laiške miškininkų konferencijai ši mintis galėtų skambėti taip: „Mane liūdina, kad daliai žmonių miškų floros ir faunos apsauga tėra bandymas bandyti ignoruoti medienos verslo pažangą ir užkonservuoti saugomose teritorijose tai, ko užkonservuoti neįmanoma.“
Žiūrime toliau. „Kartais pribloškia, kai kovose už neva tikrąjį konservatizmą pasitelkiamos Kremliuje gaminamos ir todėl plačiu mastu plintančios klišės apie žlungančią Europą, praradusią vertybes“, – rašo konservatorių konferencijai Šimonytė.
Norėtųsi paklausti, ar Kremlius darė įtaką ir visiems tiems mąstytojams, kurie apie vertybes prarandančią Europą rašė XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje? Ir Friedrichui Nietzschei? Ir Romos popiežiams?
Taip pat norėtųsi paklausti, ar Kremlius savo klišėmis buvo smarkiai paveikęs Vytautą Landsbergį ir Belgijos karalių Bodueną I, kai jie susitikę aptarė, be kita ko, ir Europos vertybinį nuosmukį (šis epizodas trumpai aprašytas vienoje iš Landsbergio knygų)?
„Tikrai nepaprasta kalbėti apie politinio konservatizmo tapatybę, nes savo esme konservatizmas alergiškas teorinėms deklaracijoms ir abstraktiems principams. Tai veikiau tam tikras buvimo pasaulyje būdas, pasitikint tikrove“, – rašoma premjerės laiške.
Nejau konservatizmas alergiškas ir tokiam dalykui, kaip žmogaus teisės? Nes tikrovėje nėra tokio apčiuopiamo, ne teoriškai atpažįstamo daikto, kaip žmogaus teisės: jos yra abstraktaus ir teorinio mąstymo padarinys, išvedamas iš hipotezių apie gamtamoksliškai neįrodomą (Kanto autonominis subjektas, Locke’o homo economicus, Hobbeso laukinė būtybė) žmogaus prigimtį.
Taigi pagal Šimonytės pateiktą apibūdinimą – taip, konservatizmas turėtų būti alergiškas žmogaus teisių sampratai. Bet ji (arba jos paskirtas laiško autorius / redaktorius) toliau rašo: „Būtent todėl, kad žmonės yra konkretūs ir unikalūs, žmogaus teisės, išplaukiančios iš moralės ir pareigos gerbti kiekvieno orumą, yra visiškai nesvetimos konservatizmui.“
Na, palaukit, palaukit. Žmogaus asmenybė, be abejo, yra konkreti ir unikali, bet iš šio fakto juk automatiškai niekaip neplaukia nei žmogaus teisės, nei kokia nors moralė, nei „pareiga gerbti kiekvieno orumą“. Visa tai tėra, premjerės žodžiais, „teorinės deklaracijos ir abstraktūs principai“, kuriems, kaip ji ką tik mums išaiškino, konservatizmas yra (ar vis dėlto nėra?) „alergiškas“.
Pagaliau, anot Šimonytės (arba prie jos teksto prisidėjusio patarėjo), konservatizmas – „tai veikiau tam tikras buvimo pasaulyje būdas pasitikint tikrove, o ne atsietomis schemomis“. Čia nepatikslinta, kas vadinama schemomis, bet apie „pasitikėjimą tikrove“ būtų galima iškelti premjerei daug rimtų klausimų.
Įsivaizduokite kanibalų gentį, į kurią atvyksta krikščionių misionierius su Ingrida Šimonyte, ir jie abu bando atkalbėti genties narius nuo kraugeriškų apeigų ir kanibalizmo. Misionierius ta proga cituoja Šventąjį raštą, o mūsų premjerė kalba apie unikalią kiekvieno suvalgyto žmogaus asmenybę, orumą ir neatimamas teises.
Kanibalų genties autoritetas, pravarde Neskiepytas, jiems į tai atsakytų, kad jis – tikras konservatorius, todėl, kaip ir moko Šimonytė, „nepasitiki atsietomis schemomis“ (apie Dievo žodį ir žmogaus teises) bei mano, jog genties kanibalų konservatizmas – „tai tam tikras buvimo pasaulyje būdas pasitikint tikrove“, o tikrovė tokia, kad visos aplinkinės gentys valgo žmogieną.
Na, ir jei diskusija vyktų ne tik su kanibalų autoritetu, bet ir su Jacquesu Elluliu, tai jis Šimonytei išskleistų mintį, jog tikrovė ir tiesa yra skirtingi dalykai, ir tada, kai tarp jų tenka rinktis, geriau pasitikėti ne tikrove, kaip kad ji siūlo Lietuvos konservatoriams, o tiesa.
Nes tikrovė gali būti kad ir sovietinė, valstybinio melo persunkta, arba supanti kanibalų gentį, arba pritvinkusi hipsteriškų madų. O tiesa tuomet yra kaip tik ta alergiją „tikram konservatoriui“ neva kelianti abstrakcija, kuri, kitaip nei siūlo Šimonytė, verčia tokia tikrove suabejoti, užuot ja aklai (arba net neaklai) pasitikėjus.
Kalbamą tikrovės ir tiesos skirtį atspindi kad ir garsusis Jėzaus Kristaus pokalbis su Poncijumi Pilotu. Pamenate tą klausimą apie tiesą? Tai kieno pusėje, anot premjerės, būtų Lietuvos konservatorius? „Pasitikėtų tikrove“, ar tikėtų tiesa?
Jei prie premjerės laiško tezių išties prisidėjo kuris nors patarėjas, kurio tapatybė mums greičiausiai nežinoma, tai jam linkėjimai nuo konservatyvaus liberalo ekonomisto Thomas Sowello, kuris sakė: „In a democracy, we had always had to worry about the ignorance of the uneducated. Today we have to worry about the ignorance of people with college degrees.“ (liet. Demokratijoje mes visada turėjome nerimauti dėl išsilavinimo neturinčiųjų nežinojimo. Šiandien mes turime jaudintis dėl aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių nežinojimo).
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.