Dešinieji sako, jog tai – natūralu. Stiprieji, pagal juos, visada yra teisūs. Nes sugebėjo praturtėti. Kairieji sako, kad tai – nelabai natūralu, bet mielai prisideda prie fermos taisyklių, nors dar kažką murma apie socialinį teisingumą. Pasenę politikos pranašai kaltina marsiečius. Originalu. Made in Lithuania.
Daugelis žmonių, savo ruožtu, galvoja, jog visa tai – neteisinga, bet mielai tiki netikrais pranašais. Tais, kurie kaltina marsiečius, valstybininkus, pedofilus, FNTT, VSD, globalistų sąmokslą etc. Juk reikia ką nors apkaltinti. Tikrieji kaltininkai tik to ir laukia. Jiems paranku apkaltinti mistinį priešą. Viešieji ryšiai nesnaudžia.
Ekonomistas Raimondas Kuodis sako, kad mūsų problemų šaltiniai – korupcija ir kvailumas. Prieš korupciją veikia tarnybos. Nebūtinai sėkmingai, bet veikia oficialiai. O štai prieš kvailumą neveikia niekas. Oficialiai. Ir veiksmingai. Kvailumas puikiai sugyvena su mūsų politine sistema. Kaip saulė su augalais.
Atgavę nepriklausomybę, mes leidžiame sau šiek tiek korumpuotis. Ir smarkiai kvailioti. Mes turime krūvą partijų – vis naujų. Mes kuriame krūvą projektų – vis neįgyvendinamų. Ekonominių, energetinių, socialinių ir moralinių. Namų renovacijos (kur tie namai?), šeimos politikos (kur ta šeimų gerovė?), energetinės nepriklausomybės (kur ji?) ir pan. Mes turėjome Rusijos sulaikymo strategiją ir kariavome su gėjais. Ar Rusija sulaikyta? Ar nugalėti baisingą sąmokslą prieš žmoniją rezgantys gėjai? Ar tai tolygu?
Mes užsiimame kvailystėmis, bet nuo to geriau ne mums, o kvailystėms. Valdančiosioms kvailystėms. Pasveikinkime save su šia pergale. Nes kitų pergalių nematyti. Ak, tiesa – juk neleidome rašyti lenkiškų pavardžių su nelietuviškomis raidėmis. Pateikime tai kaip argumentą mūsų emigrantams. Nevažiuokite iš Lietuvos – lenkų mažumą nekenks lietuvybei!
Idiotizmas yra jėga. Tai žino ir išnaudoja tie, kurie Lietuvoje laimi Seimo ir Prezidento rinkimus. Laimintys Seimo rinkimus sako, kad tai lemia jų rinkimų programos. Meluoja: programų beveik niekas neskaito. Tie, kurie perskaito, šiurpsta, lygindami programas ir pažadus su valdymo rezultatais.
Laimintys Prezidento rinkimus sako, kad laimi jų komanda, taip pat - programos. Meluoja: prisiminkite mūsų prezidentų programas ir komandas. Kur dingo Valdo Adamkaus patarėjas Darius Gudelis? Kuo baigėsi karjera Rolando Pakso patarėjams, tarp jų – Alvydui Medalinskui ir Jurijui Borisovui? Kur Dalios Grybauskaitės vyriausieji patarėjai – Audronė Nugaraitė, Linas Balsys, jau turbūt galima klausti – Darius Semaška?
O dėl programų tikroviškumo – pasiskaitykite. Su tikrove jas bendrina tik absurdas.
Idiotizmas yra jėga. Nebūkime naivūs – juk rinkome į Seimą klounų partiją. Juk apygardos rinkėjai žinojo, kas yra Antanas Nedzinskas, bet išrinko. Juk žinojo, kas yra Alfredas Pekeliūnas, bet išrinko. Tai kur tikroji esmė? Visuomenės pasirinkime. Kai renka tie, kuriems negirdėti R. Kuodžio pasakymas apie korupciją ir – ir, kad jį kur – kvailumą.
Idiotizmas yra jėga. Su ja kovoti sunku, nes idiotizmą remia galingieji. Pinigai. Lobistai. Tamsumas. Tamsumo sergėtojams naudinga, kad politika Lietuvoje būtų būtent tokia, kokia ji yra dabar. Idiotizmo valdžia yra patraukli tuo, kad didesniems arba tokiems pat kaip jais manipuliuojantiems idiotams ji atrodytų žmogiška ir sava. Giminiška. Bloga, bet nesvetima.
Mes įklimpome. Po 22 nepriklausomybės metų turime tai, kas Lietuvą verčia nykiu savanaudžių UAB‘u. Gal turime kairiųjų žadėtą (programose) socialinį teisingumą ir sustabdytą emigraciją? Gal turime dešiniųjų žadėtą europinį konkurencingumą, padidėjusį gimstamumą (šeimų gerovę), renovuotus namus ir atgaivintą verslą? Ne.
Idiotizmas yra jėga. Jis padeda laimėti rinkimus. Seimo rinkimai – mažiau nei po trijų mėnesių. Ką rinkti? Kad paskui nebūtų gėda ir apmaudu? Gerų pasirinkimų nėra. Bet yra gerų žmonių.
Prieš 13 metų keliavome su draugu po gūdžias Žemaitijos girias. Netikėtai priėjome vienkiemį. Mus pasitiko du senučiukai – žmona ir vyras. Buvo labai svetingi, pasiūlė šviežio pieno ir duonos. Nuostabūs žmonės, prieškario auklėjimo. Sakome – kaip gerai, kad šioje girioje galima netikėtai sutikti tokių žmonių. O jie – sako: viskas, jau paskutinius metus čia gyvena, nebėra jėgų patiems viskuo rūpintis, kitąmet išsikraustys į kaimą. Paklausėme, ar netoliese yra kitų vienkiemių. Sako – yra, bet ten „gyvena netikri žmonės“. Blogi.
Rinkimai – tai pasirinkimas tarp tikrų ir netikrų žmonių. Tikrų žmonių juose mažoka. Bet juk yra rinkėjo suvokimas ir intuiciją. Šiuo atžvilgiu šįmet geriausias tekstas buvo parašytas Liberalų sąjūdžio atstovo Europos Parlamente Leonido Donskio. Neagituoju balsuoti už L. Donskį ar Liberalų sąjūdį. Siūlau tik suvokti, koks turi būti ir ką sakyti tikras – tikras, anot minėto vienkiemio gyventojų – žmogus:
„Kada nyksta paralelinės tikrovės ir mes suvokiame, kad mums reikia vieniems kitų ir kad mes gyvename ne vien savimi ir sau? Tai įvyksta tada, kada mus užjaučia žmogus, tam neturintis jokios priežasties – ne giminaitis, ne šeimos narys, ne draugas, ne tos pačios politinės partijos ar kitokios mums artimos grupės narys, ne tos pačios srities profesionalas, ne kolega, ne idėjinis ginklo brolis, o svetimas. Visiškai svetimas. Kartais net nesuprantantis ir nenorintis suprasti mūsų.“
Štai toks turi būti politikas, jo mąstymas, pasaulėžiūra. Ne klausimas apie atominės elektrinės statybą yra svarbiausias. Svarbiausias yra klausimas apie tai, kas mums atstovauja. Idiotizmas yra jėga – bet tik tol, kol protingi žmonės netampa stipresne jėga. Lemia žmonės ir jų savybės, o ne programos ir jų schemos.
Konservatoriams: kaip sakė Edmundas Burke‘as, „The only thing necessary for the triumph of evil is for good men to do nothing.” – “Tam, kad blogis triumfuotų, tereikia, kad geri žmonės nieko nesiimtų”. Socialinė užuojauta kaip principas turi įveikti kitką. Tik tiek.