Enkavedistai („mėlynkelniai“, kaip juos tada žmonės vadino) su parankinais tuo metu griozdžia namus. Ieško „ginklų“, „šaudmenų“, „antisovietinės literatūros“. Išvertę namus, įbauginę žmones, juos kvočia, rašo protokolus. Pagaliau praneša, kad vyriausybės nutarimu jie ištremiami į kitas Tarybų Sąjungos sritis.
Bet net ir tai - melas, apsimetimas ir vaidyba. Terorizuojamų žmonių likimai buvo nulemti anksčiau. Komjaunuoliai, partinis aktyvas, tarybiniai aktyvistai, sąmokslaudami pagal A. Guzevičiaus instrukciją, sekė savo bendrapiliečius, sudarinėjo pasmerktųjų sąrašus. Buvo tuo pat metu teisėjai ir prokurorai. Ir nuosprendžius skirstė. Kitaip tariant, elgėsi taip, kaip dabar teisinasi nusenę pasigailėjimo verti stribai: „veikėme pagal to meto įstatymus“...
„Lietuvos gyventojų dauguma, kuri nemokėjo atbulai galvoti, - rašo Liudas Dovydėnas, rašytojas ir žurnalistas, okupuotos Lietuvos liaudies seimo pirmininko pavaduotojas, švietimo komisariato darbuotojas, - nesugebėjo ūmai nusikratyti per tūkstančius metų įgytų žmogaus vertybių - teisėtumo, tiesos, žmoniškumo, - bolševikų okupacijos metu klydo pačiuose elementariausiuose reikaluose.
Šmeižtas, buvome pratę galvoti, nekultūringo žmogaus savybė, o bolševikas pareiškė tvirtai ir aiškiai: šmeižk liaudies priešą, šmeižk neaktingą - demokratą, kad jis imtų kovoti, šmeižk dorą, sąžiningą žmogų, jeigu tas žmogus nenaudingas bolševizmo reikalui.“
„Mes kiekvieną akimirką, kiekvienam galim mesti kaltinimą: „Esi liaudies priešas!“ Tegu įrodo, kad jis ne toks“, - tvirtino to meto Lietuvos TSR vyriausiasis prokuroras Vladas Niunka.
Šiandien šios kvislinginės figūros, terorizavusios ir baimėje laikiuosios visuomenę, nė maža dalimi nesusilaukia tiek pasipiktinimo ir tulžingų žodžių, kiek tie, kurie bandė atsikratyti okupantų primestais nusikalstamais įstatymais, panaikinti pasibaisėtinus tarpusavio santykius ir gelbėti teroro siaubiamus žmones.
Juk akimirksniu buvo sudaužyta tūkstančių šeimų gyvenimai. Duotos dvi valandos atsisveikinti su viskuo, dėl ko vargta, dėl ko gyventa, kas kruvinu prakaitu užgyventa. Pasiimti su leista 100 kilogramų daiktų ir nieko daugiau. Dvi valandos. Susiruošti iki atsisveikinant amžinai.
Kas sakcionavo žiaurumus?
Dar sykį išklausykime dr. Kazio Bobelio: „Kai prasidėjo sukilimas, gal po kokių trijų dienų mes, jaunimas, lošėme futbolą prie Kauko ir Aguonų gatvių kampo. Staiga iš Prūsų gatvės matome atsvirduliuoja žmogus. Mėlyna, Lietuvos karo aviacijos uniforma. Be guzikų, be antpečių. Dideliais, susivėlusiais plaukais. Akys raudonos. Vienoje rankoje pusbonkis, kitoje - revolveris. Išsigandome. Priėjo prie mūsų. „Vaikai, kur žydai?“O, Jėzau Marija! Nematėme, nėra. Čia negyvena. Pradėjo ant mūsų rėkti. Šovė iš to revolverio tris kartus į orą. Ir nuėjo sau. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo leitenantas Norkus, Lietuvos aviacijos karininkas. Tų brolių sportininkų, krepšininkų, vyresnysis brolis. Kai atėjo bolševikai, padėjo jį į kalėjimą. Subombardavus Kauną, iš kalėjimo išėjo.
Pirmiausia atbėgo į Žaliakalnį pas žmoną ir vaikus. Kaimynai pasakė, kad šeštadienį (birželio 21 d. - V.V.) jo šeimą išvežė. Detalių nežinau, bet tada pradėjo gerti šnapsą ir šaudė. Sakė, kiekvieną žydą ant vietos nušausiu. Pasidarė bataliono vadu. Gavo arklį. Girtas nukrito, arklys su kanopa davė į galvą ir užmušė. Dabar panašius kaltina, kad žydus šaudė. Jis prarado vaikus, žmoną, gavo psichologinį šoką. Nebesitvardė.“
Galėjo ar negalėjo tokie žmonės tvardytis ir ko buvo galima laukti iš žmonių, staiga ištrūkusių iš perpildytų sovietinių kalėjimų, kuriuose drauge su politiniais kaliniais buvo kalinami ir kriminaliniai nusikaltėliai - jau atskira tema. Čia tik noriu pažymėti, kad šitokių žmonių padarytus kraupius nusikaltimus nepaliaujamai bandant suversti nekaltiems žmonėms, negalima pasitarnauti nei teisingumui, nei visuomeninei santarvei.
„Negaliu suprasti istorikų, - sako A. Idzelis, - kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą - imti į rankas ginklą! Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito kažkokį nelegalų atsišaukimą...“
Tai, kad sukilimas buvo sovietų teroro, ne nacių propagandos pasekmė, patvirtina patys sovietų šaltiniai. NKVD komisaro P. Gladkovo slaptas 1941 m. birželio 21 d. raštas: „Tam tikra priešiško elemento dalis perėjo į nelegalią padėtį ir įsijungė į banditinių grupių dalinius tuo metu, kada veikė respublikos valymo operacija“.
Nekaltų žmonių terorizavimas ir gaudymas enkavedistui – „valymo operacija“. P. Gladkovas mini žuvusius NKVD pareigūnus susidūrus su partizanų daliniais birželio 16-18 Rokiškio, Šiaulių, Utenos, Mariampolės rajonuose. Prienų apylinkėje tvirtina buvus 20 asmenų dalinį su dviem kulkosvaidžiais ir kitokiais ginklais.
Čia kas: sukilėliai, begalviai antisemitai, „Berlyno“ sukurstyti žmonės stačia galva puola Raudonąją armiją?
Ne. Karas dar neprasidėjęs. Jokio sukilimo nėra. Bet lietuviai jau ginasi. Kadangi bolševikai puola. Veržiasi į jų namus, terorizuoja ir lyg gyvulius siunčia į tikrą pražūtį. „Sveikinu iš paselencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu gyvuliai: trūksta oro, trokštame, badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai?“ - klausia birželio 14-osios tremtinys, per vagono plyšį vogčiomis perduotame laiškelyje artimiesiems.
Kas sankcionavo šiuos nusikaltimus prieš žmoniškumą ir tarptautinės teisės pažeidimus? Kas vykdė šią prievartą ir žiaurumus? Kas kvotė, konvojavo? Kas ėjo sargybą? Kas sekė, skundė, kas sudarinėjo sąrašus? Kas pagaliau grobė pasmerktųjų paliktą turtą? Kas jį užvaldė ir ilgainiui įsiteisino? Kas juo naudojasi šiandien?..
Nebuvo net teorinės galimybės
Bet atsakymų į šiuos klausimus nėra. Tokio masto operacijas - daugiau nei 300 tūkstančių žmonių ištremti ir įkalinti - nebūtų buvę įmanoma įvykdyti be dešimčių tūkstančių vykdytojų ir jų talkininkų. Atsakius į tuos klausimus bent iš dalies kai kas paaiškėtų. Įskaitant ir tai, kodėl taip sunkiai vyksta restitucijos procesas Lietuvoje, kodėl tiek daug visuomenėje priešiškumo, kodėl tiek daug nuskriaustųjų ir pažemintųjų?
Levas Rubinšteinas rašo: „Pavyzdžiui, man aiškus faktas, kad komunistinė SSSR buvo ir tebėra viena iš nežmoniškiausių ir tamsiausių praėjusio amžiaus režimų, besiskiriančių nuo vokiečių nacizmo ne daugiau kaip maras skiriasi nuo raupsų. <...> Kai žmogus apsiputojęs tvirtina, pavyzdžiui, kad stalinizmo nusikaltimų visai nebuvo arba kad jų mastas smarkiai perdėtas, net ir ne tai svarbu, kokiais faktais ar mitais buvo remtasi darant tokias išvadas. Svarbu ir įdomu visai kas kita: kodėl jam taip norisi, kad viskas būtų būtent taip?“
Štai į šį klausimą - kodėl būtent Dariui Udriui taip norisi, kad viskas būtų būtent taip, kaip rašoma LTSR istorijoje - atsakymo neturiu. Dėl kai kurių kitų - daugiau ar mažiau galima suprasti. Bet dėl D. Udrio - ne.
Kadangi kitaip nei Justas Paleckis, kuris perėmė vyriausybės vairą ir nepraskolintą nepriklausomos Lietuvos iždą, turėdamas už savo užnugaryje Stalino „nepobedimaja“ armiją (,,Nėra tvirtovės, kurios bolševikai negalėtų paimti!“), su visu totalitarinės valstybės represiniu aparatu, Juozo Ambrazevičiaus vyriausybė savo žinioje neturėjo nieko. Visiškai nieko. Visas krašto atstatymas buvo paremtas prielaidomis ir viltimis. O susišaudymų, žudynių ir pasimetimo dienomis jai teko išbandymas veikti dar ir pratrūkusio sąskaitų suvedinėjimo atmosferoje. Ir štai tokiomis sąlygomis Laikinajai Vyriausybei teko organizuoti administraciją, ūkį, finansus, susisiekimą ir visus kitus būtinus krašto funkcionavimui poreikius.
Prof. Kęstutis Skrupskelis: „Pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje buvo chaosas. Žmonės sutrikę, bando išsiaiškinti, kas atsitiko per trėmimus su jų artimaisiais: tikrina tremiamųjų sąrašus, ieško giminių. <...> Labai chaotiškos dienos. Ypač kaimeliuose. Būdingi epizodai: sovietai pabėga, žmonės iškelia lietuvišką vėliavą. Po kelių valandų grįžta sovietų komjaunuoliai, atsiveda būrį raudonarmiečių ir pradeda šaudyti. Pagrindinis paskutinės 1941 metų birželio savaitės uždavinys buvo atkurti kokią nors tvarką. LLV siekė atkurti administracinę struktūrą, įvesti teismus, užtikrinti žmonėms, kad bus teismai, kad nevalia griebtis sąskaitų suvedinėjimo, kad kolaborantai bus teisiami, traukiami atsakomybėn. Bet LLV galimybės šitai vykdyti buvo labai ribotos. <...>
Galimybių gelbėti žydus LLV beveik neturėjo. Birželio mėnesį, tą pirmąją karo savaitę, žydų žudymo klausimas jiems net negalėjo kilti. Vyksta karas. Vokiečiai šaudo lietuvius, lenkus, rusus, žydus. Daugiausia sovietinius pareigūnus. Nors žuvo nuo vokiečių rankų ir sukilėlių. Savo ruožtu kruvinas skerdynes rengia bolševikai - Pravieniškėse, Rainių miškelyje, Červenėje... Aplinkui chaosas. Jie bando atkurti tvarką. Tuo laikotarpiu nėra ir priežasties kalbėti išskirtinai apie žydus. Karo veiksmai, aplink šimtai žuvusiųjų. Kaune masiniame kape laidojami sukilėliai. Pirmas rūpestis - stabilizuoti padėtį, atkurti bendrą tvarką. Tada tikimasi spręsti kitus klausimus. Tačiau jau nuo liepos mėnesio informacijos kontrolę perima vokiečiai. Nebėra net ir teorinės galimybės per spaudą ar radiją kažką paskelbti. Vokiečių cenzūra to nebūtų praleidusi.“
Pirmiausia - į saugumo būstinę
K. Škirpa rašo, kad pavojai Laikinajai Vyriausybei buvo tikri. Dr. Peteris Kleistas, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo patikėtinis, knygoje „Zwischer Hitler und Stalin“ (Tarp Hitlerio ir Stalino), rašo, kad gestapas reikalavęs areštuoti Laikinosios vyriausybės narius iš karto, kai tik vokiečių kariuomenė įžengs į Kauną. Iš slaptų Reicho dokumentų dabar jau žinoma, kad vokiečių laikysena Laikinosios Vyriausybės atžvilgiu buvo nulemta birželio 24-osios Vokietijos užsienio reikalų ministerijos direktyva neteikti naujajai Lietuvos vyriausybei jokios paramos, kadangi ji sudaryta be vokiečių įstaigų žinios. Karinėms institucijoms buvo įsakmiai nurodyta nesikišti į sprendimus, kurie paliekami išskirtinai politinės vadovybės kompetencijai.
Nuo brutalaus susidorojimo su Laikinosios vyriausybės nariais išgelbėjo generolas Karlas von Roques, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininkas. Jis pasipriešino LLV narių suėmimui labiausiai dėl praktinių sumetimų. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už fronto pajėgų aprūpinimą šviežiais maisto produktais, vietos gamybos prekėmis, neturėjo nuosavo aparato. Jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų pagalbos. Nepaisant to, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms palaikyti Laikinąją Vyriausybę. Prof. Brazaitis gabiai išnaudojo šią padėtį, siekdamas išsaugoti Vyriausybę nuo sunaikinimo ir palaipsniui siekdamas įtvirtinti ją valdant kraštą.
Ar Laikinoji Vyriausybė turėjo autoritetą to meto visuomenėje? Ar žmonės ja pasitikėjo? Gerardas Binkis: „Be abejo. Todėl, kad J. Ambrazevičius buvo asmenybė. Didelė asmenybė. Ir jo kabinetą sudarė asmenybės. Žinomos, išmanančios, iškalbingos. Turėjo įsitikinimus, pasaulėžiūrą. Tegu dalies jų pasaulėžiūra buvo krikščioniška, bet ne davatkiška. Tai buvo giluminė krikščionybė: J. Ambrazevičius, A. Damušis, Z. Ivinskis, kiti. Tokio tipo žmonės. <...> Visuomenės palankumas buvo vienareikšmis. Žymiai geriau buvo vertinama negu dabartinės vyriausybės. Negalima nė lyginti. Bet visi suprato, kad ta vyriausybė nedaug gali“.
Kas tada galėjo daug? Pasakoja dr. Augustinas Idzelis: „Labai gerai pažinojau Joną Dainauską. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo saugumo valdininkas. 1933-1934 metais rinko medžiagą, susijusią su garsiąja Klaipėdos krašto vokietininkų Neumanno-Sasso byla. <...> J.Dainausko darbas buvo sekti vokiečius, jų „penktąją koloną“ Lietuvoje. Jis turėjo agentą, jo vardas buvo Richardas Schweizeris. <...> Kai sovietai okupavo Lietuvą, R. Schweizeris pabėgo į Vokietiją, į Rytprūsius. Grįžo jau su Franzu W. Stahleckeriu, nacių saugumo policijos vadu. F. W. Stahleckeris nusileido lėktuvu Kaune trečiadienį, birželio 25 dieną. Ir jau trečiadienį vakare susitiko su J. Dainausku. J. Dainauskas grįžo į saugumą pirmadienį, birželio 23 d., kada Laikinoji vyriausybė paskelbė, kad visi tarnautojai turi grįžti į pozicijas, kuriose jie buvo iki okupacijos. <...> J. Dainauskas per tuos įvykius dieną naktį gyvena tuose saugumo rūmuose. Ir staiga - į jo kabinetą įeina F. W. Stahleckeris su R. Schweizeriu. R. Schweizeris dėvi SS majoro uniformą. Taip jie susitinka pirmą kartą po to, kai dar J. Dainauskas buvo R. Schweizerio viršininkas. Iki tol J.Dainauskas nežinojo, kad R. Schweizeris buvo dvigubas agentas. F. W. Stahleckeris bandė J. Dainauską įtikinti, kad jis įsiveltų į žydų likvidavimą. J. Dainauskas kategoriškai atsisakė. Tada per R.Schweizerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi ir jie, drauge su kitais voldemarininkais, organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 3-4 d. VII forte“. Nuo savęs pridursiu, kad J. Dainauską, atsisakiusį veltis į žydų žudynes, Gestapas areštavo jau liepos 8 d.
Apie žydšaudžių portretus ir atsakomybę - jau kitame straipsnyje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.